Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Gal galima pas tave pagyventi? — paklausė jis. — Na, tame tuščiame name — juk ten vis tiek niekas negyvena?

Mane tai taip pribloškė, kad aš tik stovėjau ir spoksojau į jį. Jis buvo apsirengęs kaip vakar — tais pačiais marškinėliais, tuo pačiu švarku, tomis pačiomis kelnėmis. Nepaisant to, kad vakar — puikiai žinojau — jo drabužiai kiaurai permirko.

Mano dvejojimą jis turbūt ne taip suprato.

— Aš labai atsiprašau, kad taip pasakiau apie tavo tėtį, — pradėjo jis. — Labai suprantu, kad supykai. Nagi, Ana. Aš... tikrai neprašyčiau, jei man nebūtų taip svarbu.

Jo veidas buvo baltas kaip popierius. Toks įspūdis, kad nuo mano atsakymo priklausė visas jo gyvenimas. Kai, išsiėmusi bloknotą, ėmiau rašyti, žinojau, kad akimis jis seka kiekvieną mano raidę.

„Tu negali ten gyventi, — parašiau. — Tėtis sako, kad ten pavojinga.”

— Vaiduoklių nebijau, — pasakė jis. — O ir tėvui juk nebūtina sakyti. Ana, jei aš tau... prisiekčiau, kad aš tau padėsiu. Viskuo... Viskuo — net padėsiu surasti mamą?

Ar tik dėl to jis mane vakar lydėjo namo? Nes jam reikia kur nors pernakvoti? Prisiminiau, kaip radau jį, pilant lietui sėdintį toje stotelėje ir vieną po kito praleidžiantį autobusus. Šiek tiek įsižeidžiau, nes vyliausi, kad jis taip elgėsi norėdamas būti mano draugas. Kita vertus... jis toks išblyškęs. Jis tikrai nusivylęs. O katilinėje, tamsoje jis mane laikė taip kaip reikia — kaip paprastai laikomas brangus žmogus.

„Aš pagalvosiu”, — parašiau.

— Būk gera, nedelsk, — paprašė jis.

Kartu nulipome laiptais ir išėjome į mokyklos kiemą. Jau buvome beeiną pro vartus, kai staiga iš dviračiams skirtos pastogės išniro Ivanas. Jis jau seniai stovi ir laukia mūsų, pagalvojau.

— Štai kur tu, — pasakė Ivanas. — Ir dar su tuo šūdžium Ajanu susidėjai. Kurgi ne, viskas su jumis aišku. — Ir bedė piktai pirštu Ajanui į krūtinę. — Su tavimi baigta. Tokių kaip tu mums nereikia.

Tačiau Ajanas nesutriko.

— Ir gerai, — atsakė jis. — Aš ir pats nenoriu susidėti su tais, kurie manosi esą narsuoliai skriausdami mergaites.

Jiedu stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą tokiu žvilgsniu, kokiu žiūri berniukai, svarstydami, ar paleisti į darbą kumščius. Paėmiau Ajaną už rankos. Nenorėjau, kad per mane dar ir į muštynes įsiveltų.

Ivanas akimis gręžė Ajaną, tada pasisuko į mane. Mačiau, kad visas niršte niršta. Ir, pasirodo, ne vien dėl to, kad ką tik neteko vieno iš savo parankinių. Jis pakišo man po nosimi kažkokį popiergalį. KVIETIMAS PAS DIREKTORIŲ, — buvo parašyta, o žemiau toks tekstas:

„Prašome atvykti į pokalbį su mokyklos direktoriumi aptarti Jūsų sūnaus/ duktersIvano Lauritso Hanseno elgesį. Pokalbis vyks ateinantį antradienį, 17.30 val. Jei dėl kokių nors priežasčių šis laikas Jums netinkamas, prašome paskambinti į raštinę ir susitarti dėl susitikimo kitu metu. Primename, kad Jums neatvykus į pokalbį Jūsų vaikas be atskiro įspėjimo gali būti pašalintas iš mokyklos.”

— Žinai ką nors apie tai, ką, tylene?

Papurčiau galvą. Mane apėmė piktdžiuga, nors puikiai žinojau, kad dabar Ivano tikrai derėtų bijoti. Jeigu jis ir buvo nemalonus anksčiau, tai dabar jis turi dingstį nekęsti manęs dar labiau. Ypač, jei nusprendė, kad grasinimas išmesti iš mokyklos yra susijęs su manimi.

— Aš tave perspėjau, — pasakė Ivanas grasinamu balsu. — O tu būtinai turėjai visiems išpliurpti, ką? — sugriebęs mane už megztinio, prirėmė prie dviračių pastogės tvorelės.

Ajanas žengė didelį žingsnį ir sugriebė Ivaną iš už nugaros. Kairiąja ranka jis padarė kažką tokio, kad Ivanas sukriuksėjo kaip paršiukas. Ivanas jam spyrė. Kai Ajanas susilenkė, Ivanas keliu nusitaikė jam į veidą.

Bet nepataikė. Ajanui pavyko išmušti Ivaną iš pusiausvyros, ir šis tėškėsi ant asfalto. Ajanas metėsi ant jo ir prispaudė prie žemės. Jis kažką jam labai piktai ir tyliai pašnibždėjo. Ivanas sustingo. Tada suglebo kaip skudurinė lėlė ir daugiau nebesipriešino. Ajanas jį paleido, Ivanas atsistojo ir netaręs nė žodžio nuėjo. Turėjo savigarbos bent jau nebėgti. Bet nužingsniavo spėriai.

— Ar tau nieko? — paklausė Ajanas.

Papurčiau galvą. Tik kvapo negalėjau atgauti. Buvau apstulbusi. Kažin, ką Ajanas Ivanui pasakė, kad tas spruko pabrukęs uodegą?

— Matai? — pasakė Ajanas. — Aš galiu padėti tau, o tu — man. Taip viską ir įveiksime. Ir visus. Gal net mamą surasime.

Jis stovėjo ir šnopavo. Prie apykaklės jam buvo pradrėksti marškinėliai, bet akys spindėte spindėjo. Toks įspūdis, kad jam net reikėjo su kuo nors pasimušti. O Ivaną suvystyti prireikė visai nedaug laiko.

Bet ką jis tokio jam pasakė? Man taip magėjo sužinoti. Užrašiau klausimą ant bloknoto.

Ajanas kreivai nusišypsojo.

— Pasakiau, kad jeigu jis tave bent pirštu palies, turės reikalų su mano pusbroliais. Žmonėms kažkodėl atrodo, kad visi imigrantai turi daugybę smarkių pusbrolių.

„O tu turi?” — paklausiau.

Čia jo veidas apsiblausė. Išblėso ir šypsena.

— Ne, — atsakė. — Pusbrolių nebeturiu. Nė vieno.

Tada aš ir nusprendžiau. Štai koks jis: vienu metu ir kietas, ir visų apleistas.

„Gerai, — parašiau. — Gali apsigyventi name. Bet turėsi tvarkytis pats.”

Jo veide nušvito plati šypsena. Tada jis mane apkabino. Paprasčiausiai atsidėkodamas. Tikrai ne taip, kaip apkabina mylimasis. Man visai patiko. Ypač dėl to, kad klasės berniukai vis dar laiko mergaites nuodingomis gyvatėmis, o jei jau pagalvoja apie didėjančias jų krūtis, tai nedrįsta net prisiliesti.

Ajanas man patinka. Netgi labai.

Kieme stovėjo automobilis — pažįstamas raudonas „Alfa Romeo”. Mudu su Ajanu sustojome.

— Turite svečių, — pasakė jis.

Aš lėtai linktelėjau.

„Čia mano tėvo agentė, — parašiau, — ji greitai išvažiuos.”

— Aš palauksiu stotelėje.

Norėjau imti jį už rankos ir vestis kartu, nes šalia Saros Vingės pastiprinimas būtų visai ne pro šalį. Bet, aišku, geriau, kad tėtis nematytų Ajano, todėl linktelėjau.

Ji sėdėjo ant mūsų sofos šiltnamyje ir siurbčiojo prabangų baltąjį vyną, kurį, galvą galiu guldyt, pati ir atsivežė. Apsirengusi visa baltai, tik švarkelis buvo iš brokato su juodais ir baltais raštais. Ją nesunku įžiūrėti jau iš tolo, o balsas lengviausiai įveikė stiklo sieną.

— Gražus senovinis namas, Adamai. O tu leidi jam paprasčiausiai nykti...

Aš puikiai supratau, kad Sara Vingė pati norėtų atsikraustyti į tą namą. Vedina tėčio. Tada, pasitelkusi gerus darbininkus ir dar geresnius terapeutus, ji ir namą, ir tėtį išpuoselėtų taip, kad nebeliktų nė vieno tamsaus šešėlio, užtat viskas būtų persmelkta rafinuoto jos skonio.

Šiaip ji buvo visai miela. Tik jau baisiai energinga.

Tėtis kažką pasakė, bet aš neišgirdau. Jis kalbėjo kur kas tyliau.

— Adamai, taip negalima... patikėk, aš tikrai nenoriu tau diktuoti, kaip tapyti. Anaiptol. Bet aš neberandu pirkėjų tavo pastarųjų metų darbams. Jei pabandytum grįžti prie to stiliaus, kuriuo tapydavai prieš šešerius septynerius metus... Adamai, mielasis, juk kaip tik tada ir išgarsėjai. Negi taip baisu grįžti prie ano stiliaus?

Atsidusau. Ir vėl tas pats. Sara Vingė niekaip negalėjo suprasti, kad tėtis tiesiog nebegali tapyti anaip. Kad nebegali tapyti taip, kaip tapė prieš dingstant mamai. Jis pradėdavo naują paveikslą, bet baigdavo visai ne taip, kaip norėjo. Tada bandė iš naujo. Spalvos buvo vis tamsesnės, niūresnės, kol galiausiai liko tik juoduma. Šiltnamyje stovėjo gal 40 visiškai juodų drobių. Ir niekas jų nepirko net iš tokios talentingos verslininkės kaip Sara Vingė.