Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— O kodėl?

Prieš rašydama paaiškinimą turėjau gerai pagalvoti, ar jis tilps ant mažo geltono lapelio.

„Dingo mano mama, — parašiau. — Tėtis nuo tada nebenori čia gyventi.”

— Ką tuomet čia darome mes? — paklausė jis.

„Ieškome mamos”, — parašiau.

Jis susigūžė.

— Labai keista, Ana. Rimtai.

„Tada eik sau”, — parašiau. Nors visai to nenorėjau. Tikrai labai norėjau, kad jis liktų.

— Kad lyja, — atsakė jis. — Dar truputį pabūsiu.

Buvo lengviau — kur kas lengviau — vaikščioti po namą kartu su juo. Prietema buvo tik prietema, bet dviejų žmonių žingsniai tuščiuose namuose skambėjo kur kas jaukiau. Ant virtuvės stalo stovėjo žvakidė su žvake, o antrame nuo viršaus stalčiuje buvo degtukai kaip ir anais laikais. Uždegiau žvakę, ir tamsa šiek tiek prasisklaidė.

— Kada tavo mama... na, kada ji dingo? — Ajano balsas skambėjo kitaip negu įprastai, jis buvo kažkoks tykesnis. Tiksliau, jis kalbėjo beveik pašnibždom.

Pakėliau septynis pirštus.

— Prieš septynias dienas? Savaites?

Papurčiau galvą.

— Mėnesius?

Dar kartą papurčiau.

— Metusi — Ajanas išpūtė akis. — Jei prieš septynerius metus, ką mes čia veikiame? Juk nemanai, kad ji pasislėpė spintoje?

Ir pridūrė, tarsi abejodamas manimi bei pačiu namu:

— Ana, juk tu taip nemanai, ką?

Ant palangės buvo nusėdęs storas dulkių sluoksnis. Smiliumi užrašiau: NĖ VELNIO.

— Gerai, — su palengvėjimu atsakė Ajanas. — Tai tikrai geriau. Ar čia kur nors yra rašomasis stalas? Na, su popieriais ir panašiai?

Aš ir vėl buvau bepradedanti drebėti, tik šįkart iš šalčio, o ne iš jaudulio. Megztinis buvo šlapias, bet vilnonis, todėl truputėlį šildė, kelnės taip permirkusios, kad prilipo prie šlaunų, o pėdos šaltos kaip ledas. Parodžiau į viršų.

— Viršuje?

Linktelėjau.

Ant grindų patiesti persiški kilimai, o nuo grindų iki lubų visur sukrauta daugybė knygų — išskyrus vieną sieną, kurioje buvo įrengtas židinys. Virš židinio kabojo paveikslas.

— Čia ji? — paklausė Ajanas. — Tu į ją panaši.

Aš užsisvajojusi linktelėjau. Negalėjau nuo to paveikslo atitraukti akių. Mama sėdėjo — tokia gyva, kelius sulenkusi prie krūtinės, o jai ant rankos tupėjo didelis baltas paukštis.

— Gražus paukštis, — pasakė Ajanas. — Ar čia kakadu?

Ne. Ne kakadu. Tai buvo Mėnulio paukštė, vardu Luna.

Ji buvo prijaukinta, labai protinga, atpažindavo žmones ir prie jų atskrisdavo. Kaip galėjau užmiršti Luną?

Trinkt.

Apačioje užsitrenkė durys, ir aš nevalingai sugriebiau Ajanui už rankos.

— Kas čia? — paklausė jis.

Stovėjau visiškai nejudėdama. Duris mes buvome uždarę. Juk šitaip pila lietus — aišku, kad uždarėme. Kai užsitrenkia atidarytos durys — tai viena, bet uždarytos?..

— Ana, — pasigirdo balsas iš prieškambario apačioje.

Tai buvo tėtis. Man ir palengvėjo, ir susinervinau. Jis labai supyks. Baisiai užsius. Tačiau tas pavojus buvo gerai pažįstamas — o tai kur kas geriau už savaime užsitrenkiančias vaiduokliškas duris.

— Kas ten? — sušnabždėjo Ajanas.

Paskubomis užpūčiau žvakę ir dar tvirčiau įsikibau jam į rankovę.

— Kas...

Nutildžiau jį ir nusitempiau prie rašomojo stalo. Jis suvokė, kad mums reikia slėptis, nors nesuprato, kodėl. Laimė, jis ilgai nesispyriojo, ir abu nuropojom po stalu. Vietos per daug nebuvo, bet tilpome.

Girdėjau tėvo žingsnius apačioje.

— Ana, tu čia?

Man jo balsas pasirodė veikiau sunerimęs negu piktas. Bet juk pats aiškino, kad name pavojinga. Kad niekada čionai viena neičiau. Aš vis dar laikiausi įsikibusi Ajanui į ranką ir džiaugiausi, kad viena nesu.

Pasigirdo žingsniai ant laiptų, tada tėvas įėjo pro duris. Mačiau jo kojas. Jis tyliai nuėjo prie paveikslo ir ilgai prie jo stovėjo — labai ilgai. Taip ilgai, kad man mėšlungis sutraukė koją.

— Kara... — sušnibždėjo jis. — Atleisk. Dovanok man. Tada jis staiga apsigręžė ir išėjo. Kone tekinas nubėgo laiptais, paskui koridoriumi ir pro duris. Išgirdome, kaip vėl užsitrenkė durys.

— Čia buvo tėvas? — paklausė Ajanas.

Aš linktelėjau.

— Kodėl jis atsiprašė? Ar jis jai ką nors padarė? Neatsakiau. Stovėjau maždaug toje vietoje, kur prieš tai stovėjo tėtis, ir, kaip jis, žiūrėjau į paveikslą. Atleisk. Dovanok man. Kodėl jis šitaip pasakė?

— O gal... — keistai susijaudinęs pradėjo Ajanas, — gal jis ją nužudė. Ana, tu apie tai nepagalvojai? Gal dėl to jos ir nebėra.

Nužudė?..

Atsisukau ir trenkiau jam. Taip vožiau į veidą, kad net laiptinėje nuaidėjo.

— Oi! — sušuko jis ir užsidengė skruostą.

Ką jis sau galvoja? Stovi čia ir aiškina, kad... kad... Užsimojau vėl, bet šįsyk jis pasilenkė.

— Baik! — jis atsitraukė per porą žingsnių.

Stovėjau ir žiūrėjau į jį, o visą kūną apėmė didžiulis įniršis.

— Tu keistuolė, — pasakė jis. — Kažkokia nesveika, supranti?

Tai pasakęs jis apsisuko ir nulėkė laiptais žemyn. Per langą mačiau, kad sustojo tik išbėgęs ant šaligatvio. Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro, tad juodi jo plaukai prilipo prie galvos kaip gobtuvas. Ajanas. Kodėl jis šitaip? Tai žiauru, tai kvaila, tai... skaudu.

Nužudė. Tėtis — pats švelniausias žmogus, kokį tik pažįstu. Jis ją mylėjo. Jis niekada, niekada, niekada nė plauko jai ant galvos nepajudintų.

Bet kas jai iš tiesų atsitiko? Ir kodėl jis jos atsiprašė?

Kai grįžau, jis stovėjo ir virė ryžius prie guliašo. Jo tamsūs plaukai vis dar buvo šlapi ir atrodė juodut juodutėliai. Ir megztinio nebuvo persirengęs, nors tas, kurį vilkėjo, turbūt kiaurai permirkęs.

Iš pradžių jis nieko nepasakė. Pavartė ryžius šakute ir padėjo puodą ant stalo.

— Gali padengti stalą, — burbtelėjo.

Kalbėti pradėjo tik tada, kai susėdom valgyti.

— Buvai name.

Neatsakiau niekaip — nei linktelėjau, nei papurčiau galvą.

— Pasiėmei raktą. Nuėjęs radau neužrakintas duris.

Spoksojau į savo ryžius.

— Ana, jei negalėsiu tavim pasitikėti... juk šitiek kartota, tai svarbu...

Pajutau jo žvilgsnį, bet pažvelgti neišdrįsau. Jau ir taip manimi nepasitiki, pamaniau. O aš nebežinau, ar galiu pasitikėti tavimi. Kai tu šitiek nutyli. Kai turi tiek daug paslapčių...

Jis buvo nutrynęs beveik visas mano išrašytas raides. Liko tik tos, kur buvo ant lentos — jų nutrinti nepavyko. Lenta stovėjo atremta prie durų, aiškiai pakeliui į šiukšlių konteinerį, tyliai bylodama: KUR MAMA? Pastūmiau lėkštę ir atsistojau.

— Ana, kai aš su tavim šneku, nevalia niekur eiti!

Bet aš nepaklusau. Nuėjau į kambarį ir piktai užsitraukiau širmą — visą iki galo. Vienintelis dalykas, kurį dabar mačiau, buvo lietus, nepaliaujamai barbenantis į stogo stiklus.

Tą naktį aš ją sapnavau. Jos kvapą — aštroką ir kažkodėl žalsvą tarsi cinamono ir sulos mišinys. Jos rankas, jos balsą: „Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio”... lyg man vis dar šešeri, ir lopšine galima mane nuraminti.

Bet tada sapnas pasikeitė.

Ana, padėk man.

Ją laiko tamsybių Tamsybė. Ji guli storų tamsių gijų voratinklyje ir negali ištrūkti. Tos gijos suvytos tankiai, neuždengtas tik veidas. Bet ji tame voratinklyje visaip muistosi, visas tinklas trūkčioja.

Nesimuistyk taip, — norėjau sakyti, — dar vorą prikelsi...

Tinklas sujudėjo dar kartą. Sunkiau, smarkiau. Kažkas artinosi.