Лине Кобербёль: Berniukas lagamine

Versta iš:

Kaaberbøl & Friis

DRENGEN I KUFFERTEN

People‘s Press, København, 2008

ISBN 978-9955-38-796-1

© Kaaberbøl & Friis, København 2008

© People‘s Press/Phabel, 2008

© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalius Norkūnas, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Liudas Parulskis

Maketavo Valdas Bautrėnas

Dėkojame

Andersui Trollei

Daivai Povilavičienei

Henrikui Friisui

Henrikui Laieriui

Inger Laier

Joanai Mikalauskaitei Nørskov

Juozui Mikalauskui

Justinai Mikalauskienei

Kirstinei Friis

Liudvikai Stakauskienei ir „Žemynos“ vaikų darželiui

Lonei Emilie Rasmussen

Pranui Povilavičiui

ir daugybei kitų, padėjusių knygai išvysti pasaulį,

Lenė ir Agnetė, 2008 m. rugpjūtis

Ji parėmė nugara duris, kad neužsidarytų, ir į stovėjimo aikštelės laiptinę šiaip ne taip įvilko lagaminą. Per nugarą po marškinėliais žliaugte žliaugė prakaitas. Bet ir čia buvo ne ką vėsiau negu alinančioje Niuropo gatvės kaitroje. Be to, laiptinė atsidavė pigia užkandine, mat kažkas ant grindų buvo numetęs mėsainio likučius.

Atsidūrusi požeminėje stovėjimo aikštelėje, ji nutempė lagaminą už konteinerių – vylėsi, kad čia jos neužgriebs stebėjimo kamerų objektyvai. Kol neišsiaiškins, kas viduje, į mašiną nesineš. Lagaminas nebuvo užrakintas, tik užsegtas ir apjuostas tvirtu diržu. Jai drebėjo rankos, viena net nutirpo, nes ilgai tempė nežmonišką svorį. Bet moteris negaišo – atsegė užraktus ir atvožė dangtį.

Lagamine gulėjo berniukas. Nuogas šviesiaplaukis berniukas – mažas ir laibas, vargu ar vyresnis negu trejų. Apstulbusi ji atšoko ir trenkėsi į šiurkštų plastikinį konteinerį. Vaiko keliai rėmėsi į krūtinę – mažylis buvo sulankstytas kaip kokie marškiniai, kitaip tikrai nebūtų tilpęs. Gulėjo užsimerkęs, dienos šviesos lempų nutvieksta oda blyškiai švytėjo. Staiga suvirpėjo jo lūpos, ir ji suvokė: berniukas gyvas.

RUGPJŪTIS

NAMAS STOVĖJO ant pašlaitės, langais į Jamerlando įlanką. Janas puikiai žinojo, kaip jį vadina vietiniai: tvirtove. Bet ne dėl to į tas baltas sienas visada žiūrėdavo su tam tikru nepasitenkinimu. Vietiniai tegu sau kalba ką tik nori, jie jam nerūpėjo.

Namą buvo suprojektavęs architektas. Modernus statinys su klasikos elementais. Neofunkcionalizmas. Taip pavadino Anė, kuri rodė jam gausybę namų ir jų nuotraukų, kol jis pagaliau šį tą suprato ar bent ėmė nutuokti. Tiesios linijos, puošybos ne per daugiausia. Svarbiausia – vaizdas, tegu gamta skverbiasi į vidų pro didelius šviesius langus. Taip pareiškė architektas, o Janas puikiai matė, ką jis turėjo omeny. Kitaip sakant, pasistatė tokį namą, kokio ir norėjo. Viskas nauja, švaru, teisinga. Jis čia nusipirko žemės, nugriovė senąjį vasarnamį, ėjo kryžiaus kelius savivaldybėje, kol įtikino klerkus leisti jam atsikraustyti ir gyventi ištisus metus. Be to, aplinkos apsaugos agentūros atstovei pasiūlė tokią sumą labdarai, kad toji apstulbusi vos arbatos puodelio iš rankų neišmetė. O ką? Ir kodėl gi čia neįkūrus paukščių rezervato? Jis netroško, kad tą plotą būtų leista užstatyti kitiems ar kad čia su dviračiais imtų traukti miško mylėtojai, apsikrovę plastikiniais vandens buteliais. Taigi štai jis – namas storomis baltomis sienomis, su dideliais langais ir dailiais neofunkcionalistiniais išraitymais. Kaip tik toks, kokio jis ir norėjo.

Vis dėlto ne viskas buvo taip, kaip turėtų. Pats nesuprasdamas kodėl, jis tebesiilgėjo to kito – senojo – namo. Didžiulės senõs dėžės, nepatraukliõs akiai – apgriuvusių, kadaise ištaigingų rūmų su gremėzdiškais septintojo dešimtmečio priestatais, be proto brangių, mat stovi prie pat Krantinės kelio. Tačiau to namo troško ne dėl įspūdingos vietovės, o kad stūkso visai šalia Anės tėvų namų. Jam nuolat prieš akis iškildavo vaizdas: štai susirenka visa giminė ir po senomis obelimis kepa kepsnius; sodas apaugęs aukšta žole, jame krykštauja vaikai; jo ir Anės tėvo rankose – po stiklą gero viskio; aplink plaikstosi kvapūs Virdžinijos tabako dūmai. Anės broliai ir seserys drauge su savo atžalomis susėdę prie ilgo balto stalo sode. Anės mama įsitaisiusi atlošiamame krėsle verandoje, ant pečių užsimetusi indišką šalį. Čia ir jųdviejų su Ane vaikai – kaip jis įsivaizdavo, keturi, gal penki; mažiausiąjį Anė pasisodinusi ant kelių, laiminga šypsosi. Galbūt tai vasaros saulėgrįžos šventė su jai pritinkančiu dideliu laužu, nes žmonių susirinkę tiek, kad visiems užtraukus „Mylime savo šalį“ daina skamba kaip niekad balsingai. O gal šeimyna susibūrė tik šiaip, kokį ketvirtadienį, mat tądien žvejai pargabeno į uostą šviežių krevečių.

Janas godžiai įtraukė cigaretės dūmo ir pažvelgė į įlanką. Vanduo buvo tamsiai mėlynas, išvagotas ištįsusių putų keterų, taršantis plaukus vėjas toks čaižus, kad net spaudė ašaras. Jis jau ir su savininku buvo susitaręs, kad tas parduotų namą, viskas buvo paruošta, teliko pasirašyti popierius, o jinai ėmė ir atsisakė.

Šito jis niekaip negalėjo suprasti. Juk tai jos šeima, po paraliais! Ir kodėl moterys tokiais atvejais kvailai aikštijasi? Negi joms nieko nereiškia artimas ryšys, saviškių ratas ir panašiai? O ypač kai Anės giminė tokia... teisinga. Sveika. Gražiai bendraujanti. Tvirta. Kelis ir Inger kartu gyvena beveik keturiasdešimt metų, o vis dar karštai vienas kitą myli. Anės broliai kur buvę, kur nebuvę vis pas juos užsuka – kartais su žmonomis ir vaikais, kartais vieni. Užvažiuoja tiesiog šiaip sau, nes klube netoliese žaidžia tenisą. Tai štai kokie jos namiškiai... Su jais taip paprasta, taip miela. Jiedu su Ane būtų įsikūrę visai šalia, už tvorelės... Kodėl ji atsisakė? Na, bet atsisakė, ir tiek. Tyliai, tačiau tvirtai, kaip Anei įprasta. Ir neišsidavė kodėl, nepaaiškino. Ne – ir baigtas kriukis.

Taigi įsikūrė čia, Jamerlando įlankos pakrašty. Jis, Anė ir Aleksandras. Pučiant šiaurės rytų vėjui, ūžaujančiam taip, kad net ausyse ima švilpti, jie gyveno vienui vieni. Toli nuo visų, tad joks žmogus čia neužsuks be reikalo, tiesiog šiaip sau. Kitaip negu ten, kur visi krūvoj, šiltai bendrauja. Čionai atsibelsti galima tik suplanavus, susitarus iš anksto, ir tokių svečių per metus atkanka gal keturis ar penkis sykius.

Paskutinįkart įtraukęs dūmo, jis numetė nuorūką, giliai iškvėpė ir dar keletą minučių pastovėjo, kad vėjas išsklaidytų rūkalų kvapą. Anė nežino, kad jis pradėjo rūkyti.

Ir vėl iš piniginės išsitraukė nuotrauką. Nešiojosi paslėpęs, nes nenorėjo, kad pamatytų Anė. Į piniginę žmona tikrai nelįs – pernelyg gerai išauklėta. Reikėjo tą nuotrauką seniausiai išmesti, bet kartkartėmis jam būtina į ją žvilgtelėti. Vėl pajusti tą keistą viltį ir baimę.

Berniukas žiūri tiesiai į objektyvą. Liaunus nuogus petukus atkišęs į priekį, lyg gūžtųsi. Neįmanoma nuspėti, kur fotografuota: visas detales slepia tamsus fonas. Viename burnos kamputyje matyti neseniai valgyto maisto likučių. Lyg ir šokolado.

Janas smiliumi švelniai perbraukė per nuotrauką. O tada atsargiai vėl įkišo į piniginę. Jie buvo atsiuntę jam mobilųjį telefoną, seną Nokia modelį, kokio pats niekada gyvenime nebūtų pirkęs. Greičiausiai vogtą. Išsitraukęs iš kišenės surinko numerį ir ėmė laukti.

– Pone Markvartai? – Balsas buvo mandagus, žmogus kalbėjo su gan ryškiu akcentu. – Hello. Have you decided ? 1