Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Mikai. Noriu pamatyti Miką!

– Jo čia nėra, Ramoškiene. Greičiausiai jis pas jūsų motiną ar kitą šeimos narį. Ar pas kaimynus. Jam nieko neatsitiko. Atsigulkite ir nešaukite šitaip. Kitiems pacientams reikia ramybės, jie serga!

Sesutė padėjo jai atsigulti į lovą. Iš pradžių Sigita pajuto palengvėjimą. Mikas gyvas ir sveikas! Bet vis tiek kažkas čia ne taip. Pamėgino atidžiai įsižiūrėti į moters veidą. Jos balsas skambėjo keistai, be menkiausios užuojautos, veikiau atvirkščiai. Galėjai aiškiai justi panieką.

Ji turbūt žino, suglumusi mąstė Sigita. Ji žino, ką aš padariau. Bet iš kur? Iš kur Vilniaus ligoninės sesutė gali apie ją žinoti? O ir šitiek metų praėjo!

– Noriu namo, – šiaip ne taip išstenėjo ji, stengdamasi maldyti vėl bekylantį šleikštulį. Pas jos motiną Miko tikrai nėra. Veikiau jis pas Mažeikienę iš gretimo buto. Bet ji pagyvenusi, prižiūrėdama vaikus, ypač ilgesnį laiką, tuoj pavargdavo. – Mikui manęs reikia.

Kita sesuo, plušanti prie gretimos lovos, dėbtelėjo į ją ir tiksliais judesiais išlygino pagalvės užvalkalą.

– Derėjo prieš tai galvoti, – tarstelėjo.

– Prieš... prieš ką? – išstenėjo Sigita. Negi ji tikrai sukėlė avariją?

– Prieš pasigerdama iki sąmonės netekimo, jeigu jums įdomu.

Pasigerdama?

– Ar negeriu, – atsakė Sigita. – Na... nebent labai retai.

– Kurgi ne! Mes turbūt ir skrandį jums per klaidą išplovėme, ir 2,8 promilės nustatėme?

– Bet... aš iš tikrųjų negeriu.

Ne, ji tikrai nevartoja alkoholio. Kažkas kažką čia painioja.

– Pailsėkite, – paliepė pirmoji sesuo ir užklojo jai kojas. – Gal jus išrašys, kai ateis gydytojas.

– O kas man atsitiko?

– Regis, nukritote nuo laiptų. Smegenų sutrenkimas ir kairiojo dilbio lūžis. Jums pasisekė, kad nieko rimčiau nesusižalojote.

Laiptų? Ji ničnieko neprisiminė. Tik kavą, kurią gėrė, žaidimų aikštelę ir Miką su savivarčiu smėlio dėžėje.

IŠ TIESŲ visai nebloga mintis ištrūkti iš darbo, mąstė Nina, prekybos centro „Magasin“ požeminėje stovėjimo aikštelėje sprausdama savo automobilį tarp kolonos ir plataus sidabrinio mersedeso. Tas bejėgiškumas ją kartais taip iškamuoja. Kokia čia šalis, koks pasaulis, jei jaunutės merginos, tokios kaip Nataša, turi vergauti niekšams mainais už leidimą gyventi Danijoje?

Liftu pakilo į patį parduotuvės viršų. Vos išėjus iš lifto gardžiai pakvipo maistu – kepenų pašteto kvapas mišo su čirškiančio aliejaus kvapu ir kavos aromatu. Pasidairiusi po kavinukę galų gale pastebėjo šviesią Karinos galvą. Draugė sėdėjo prie stalo greta vaikų kampo, vilkėjo balta vasarine suknele be rankovių, šiek tiek primenančia slaugių uniformą. Tačiau šįkart neturėjo dailios rankinės, kokią paprastai nešiodavosi. Viena jos ranka gulėjo ant juodo portfelio, padėto ant kėdės šalimais, o kita be perstojo kilnojo kavos puoduką.

– Sveika, – ištarė Nina. – Nagi, kokios bėdos?

Karina pakėlė akis. Jos keistai spindėjo. Draugė atrodė įtūžusi.

– Turėsi man kai ką atnešti, – pasakė ir padėjo ant stalo plastikinį žetoną.

Raktas, toptelėjo Ninai. Tokiais rakinamos spintelės viešose vietose.

Nina sunerimo.

– Baik čia slapukauti. Ką atnešti?

Karina tylėjo.

– Lagaminą, – galiausiai išstenėjo. – Iš stoties bagažo skyriaus. Kol neišeisi iš stoties, jokiu būdu jo neatidaryk. Ir paskubėk.

– Karina, velniai rautų. Kalbi taip, tarsi jis būtų prigrūstas kokaino ar dar nežinia kokio velnio.

Karina papurtė galvą.

– Ne. Tikrai ne. Ten... – Ji užsikirto, ir Nina pastebėjo, kad draugė šiaip ne taip tramdo bekylančią paniką. – Ten ne tai, dėl ko buvo tartasi, – karštligiškai sumurmėjo ji. – Aš negaliu. Tikrai neįstengsiu, o tu susitvarkysi. Tu moki.

Karina pašoko, lyg ketintų eiti. Ant stalo gulėjo žetonas-raktas. Nedidukas juodo plastiko skrituliukas, ant kurio baltais dažais buvo užrašyta: 37–43.

– Tau juk patinka gelbėti žmones, – ištarė Karina su keistu kartėliu balse. – Kaip tik pasitaikė proga. Tačiau negaišk.

– O tu kur?

– Namo. Pirmiausia mesiu darbą, – pareiškė. – O tada kur nors išvažiuosiu.

Laviruodama tarp staliukų ji pasuko link išėjimo. Užuot paėmusi portfelį už rankenos, pasikišo jį po pažastimi. Labai keista.

Nina jos nesulaikė. Pažvelgė į žetoną. Lagaminas. Bagažo saugykloje. Tau juk patinka gelbėti žmones .

– Į ką tu vėl įsipainiojai, Karina? – sumurmėjo. Jautė, kad protingiausia būtų palikti žetoną 37–43 ant riebaluoto kavinukės stalo, nusispjauti į viską ir apsisukus eiti sau...

– Velniai tave griebtų, – burbtelėjo ir čiupo žetoną.

– PONIA MAŽEIKIENE! Čia Sigita.

Mažeikienė atsakė ne iš karto.

– Sigita. Ačiū Dievui. Kaip tu laikaisi?

– Jau geriau. Bet mane iš ligoninės išleis tik rytoj. Ar Mikas pas jus?

– Tai kad ne. Jis pas savo tėvą.

– Pas Darių?

– Taip. Jis pasiėmė jį prieš... Negi tu neprisimeni, mieloji?

– Ne. Sako, man smegenų sukrėtimas. Ničnieko neprisimenu.

Bet... Darius juk Vokietijoje. O gal jau nebe? Jis ne visada pranešdavo, kada grįš. Oficialiai jie vis dar neišsiskyrę, bet juodu sieja tik Mikas. Negi Darius sugalvojo išsivežti Miką į Vokietiją? O gal Tauragėn? Vilniuje buto jis neturi, o tie jo girtuokliai draugeliai, pas kuriuos kartais apsistoja, vargu ar norėtų įsileisti dar ir trejų metukų pyplį.

Baisiai skaudėjo galvą. Buvo sunku blaiviai mąstyti. Tai, kad Mikas pas Darių, jai nepatiko. Kita vertus, bent jau aišku, kur berniukas yra. Arba su kuo.

– Labai baisiai viskas atrodė, mieloji. Išsigandau, kad tu negyva! Įsivaizduok, visą naktį pragulėjai ant laiptų. Kaip gerai, kad dabar tave prižiūri geroj ligoninėj. Pasveik, sustiprėk.

– Taigi. Ačiū, ponia Mažeikiene. Iki pasimatymo.

Sigita suskliaudė mobilųjį telefoną. Buvo labai sunku jį gauti, nes ligoninėje kalbėti mobiliaisiais draudė, o dar sunkiau nusinešti jį į tualetą. Ji vis dar vaikščiojo ramstydama sienas.

Vėl atvertė telefono dangtelį. Grabaliodama nykščiu surinko Dariaus numerį. Sugipsuota ranka mobiliojo telefono nulaikyti nepajėgė – bent jau laikyti taip, kad sveikąja ranka galėtų spaudyti mygtukus.

Jo balsas buvo linksmas, šiltas ir artimas net įrašytas kvailame atsakiklyje.

– Paskambinote Dariui Ramoškai, bet bet bet... deja, manęs nėra. Pasukite vėliau!

Kaip tiksliai išsireikšta, pamanė ji. Šiais žodžiais puikiausiai galėjai apibūdinti visą jo gyvenimą, o jau jųdviejų santykius tai tikrai. „Deja, manęs nėra, pasukite vėliau.“

Jiedu įsimylėjo tą vasarą, kai ji baigė pagrindinę mokyklą, o jis turėjo pereiti į Tauragės gimnazijos antrą klasę. Vasara buvo neįprastai karšta. Mokyklos kieme ant įkaitusio asfalto žaidė tik patys ištvermingiausi vaikigaliai. Vyresnieji, dėl karščio atsiraitoję marškinių rankoves ir kelnių klešnes, ramstė pilką plytų sieną ir šnekučiavosi lyg kokie seniai.

– Važiuosit atostogaut, Sigita?

Klausė Milda. Nors puikiai žinojo, kad atsakymas bus „Ne“.

– Gal, – atsakė Sigita. – Dar nenusprendėm.

– Mes tai į Palangą, – pranešė Daiva. – Gyvensim viešbuty!

– Aha, – linktelėjo Milda. – O mes ketinam į Majamį.

Visi pritilo. Iš pagarbaus pavydo, pakibusio ore ir net beveik įžiūrimo, kaip tas virš karšto asfalto raibuliuojantis įkaitęs oras. Majamis. Šitokia tolybė, beveik kaip iki žvaigždžių. Atostogos. Vadinasi, Daiva porai savaičių išvažiuos į Palangą prie Baltijos, o gal net prie Juodosios jūros. Toliau nė vienas klasiokas nebuvo nukakęs.