Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Paistalai, – atsakė. – Tu nesi sena.

– Saugok mane, – ištarė ji ir padėjo galvą jam ant krūtinės. Jis ir pats nustebo, kokius stiprius jausmus jai jaučia.

– Visada tavo paslaugoms, – sumurmėjo. Ir pagalvojo: ar tik toji šeima iš sapno – ne jųdviejų su Barbara? Gal tai ir yra prasmė? Jiedu su Barbara tame namuke Krokuvos apylinkėse. Jau greitai.

Tačiau pirmiausia reikia šį tą sutvarkyti.

ŠEŠTADIENIAIS SIGITA jausdavosi itin vieniša.

Savaitė prabėgdavo greitai, nes darbų daug. O kai pasiimdavo Miką iš darželio šiek tiek prieš šešias, jos vakarai tapdavo panašūs vienas į kitą: paruošti vakarienę, nusimaudyti, užmigdyti vaiką, sudėti rytdienai drabužius, apsitvarkyti, padrybsoti priešais televizorių. Dažniausiai taip ir užsnūsdavo nesulaukusi žinių.

Paskui ateidavo šeštadienis. Šeštadienis – senelių diena. Nuo ankstyvo ryto aikštelė priešais namą virsdavo knibždėlynu. Į automobilius sulipa vaikai, prikraunama krepšių ir tuščių medinių dėžių, kurios sekmadienio vakarą grįš kupinos bulvių, pomidorų ir šviežio medaus. Visi važiuoja „į kaimą“ – suprask, į sodą ar pas močiutę.

Sigita niekur nevažiuodavo. Daržoves ji pirkdavo prekybos centre. O pamačius, kaip keturmetė Sofija iš 32 buto lekia gatve prie savo močiutės – senolės saulės nugairintu veidu ir chna dažytais plaukais, jai taip suskausdavo, lyg kas ranką ar koją amputuotų.

Tą šeštadienį ji kaip visada prisipylė į termosą kavos, sutepė kelis sumuštinukus ir nusivedė Miką į vaikų darželio žaidimų aikštelę. Palei tvorą rikiavosi berželiai, žaismingai mirguliuodami balsva ir žalsva lapija. Naktį buvo nuliję, rusvoje baloje prie lietvamzdžio turškėsi keli varnėnai.

– Paziulėk, pauksteliai maudosi! – sušveplavo susijaudinęs Mikas, besdamas piršteliu. Pastaruoju metu jis pradėjo daug ir greitai kalbėti, tik nelabai aiškiai. Ir ne visada lengva suprasti, ką sako.

– Taip. Nes nori būti švarūs ir tvarkingi. Kaip manai, ar jie žino, kad rytoj sekmadienis?

Ji vylėsi aikštelėje rasianti bent porą vaikų, bet ir šį šeštadienį, be jųdviejų su Miku, čia daugiau nieko nebuvo. Padavė Mikui savivartį, raudoną plastikinį kibiriuką ir kastuvėlį. Berniukui labai patikdavo kapstytis smėlio dėžėje – valandų valandas statydavo pilis, apjuosdavo vandens grioviais, tiesdavo kelius, kuriais tarp pagaliukų – suprask, medžių ir tvorelių, – stumdydavo savo sunkvežimiuką. Ji atsisėdo ant smėlio dėžės krašto ir užsimerkė.

Jautėsi tokia pavargusi.

Staiga į veidą tėkštelėjo šlapio smėlio gniūžtė. Ji atsimerkė.

– Mikai!

Jis tai padarė tyčia. Spoksojo bandydamas užgniaužti juoką. Akutės net spindėjo.

– Mikai, taip negalima!

Bet jis įbedė kastuvėlį į smėlį ir vėl jo pažėrė. Šįkart pataikė jai į krūtinę, Sigita pajuto, kad smėlio pateko ir po palaidinuke.

– Mikai!

Vaikas nebeįstengė sulaikyti juoko. Prapliupo kvatoti – užkrečiamai, nevaldomai. Ji atsistojo.

– Na, dabar tai tau bus!

Jis suklykė iš pasitenkinimo ir iš visų jėgų puolė bėgti. Iš pradžių ji vijosi lėtai, kad jis šiek tiek atsiplėštų. Sugavo tik prie sūpuoklių, išmetė į orą ir vėl sugavo. Jis kelias akimirkas pasirangė, tada apsivijo rankutėmis jai kaklą ir pakišo galvą po smakru. Šviesūs plaukučiai kvepėjo šampūnu ir vaiku. Ji ėmė bučiuoti galvytę – ilgai ir stipriai. Berniukas ir vėl padėjo muistytis.

– Mama, baik!

Ir tik vėliau, kai jie grįžo prie smėlio dėžės ir ji įsipylė pirmąjį puodelį kavos, vėl pasijuto pervargusi.

Prisikišusi plastikinį puodelį prie nosies, giliai įkvėpė kavos aromato, lyg tai būtų koks kokainas. Tačiau šito nuovargio kava nenumalšinsi.

Ar taip visada ir bus? – mąstė ji. Mudu su Miku. Vienui vieni pasaulyje. Juk tai neteisinga. O gal?..

Staiga Mikas šoko iš smėlio dėžės ir pasileido link tvoros. Anapus jos stovėjo moteris – aukšta, šviesiu vasarišku apsiaustu, plaukus susirišusi gėlėtu šaliu. Atrodė taip, lyg būtų išsiruošusi į bažnyčią. Mikas bėgo prie jos. Gal čia viena iš auklėtojų? Ne, žinoma, ne. Sigita tylėdama atsistojo.

Moteris kažką laikė rankoje. Žengusi tuziną didelių žingsnių, Sigita atsidūrė prie tvoros. Sugriebė Miką gal kiek per šiurkščiai, ir jis piktokai į ją dėbtelėjo. Vaikas jau buvo bekandąs šokolado.

– Ką čia jam duodat?!

Nepažįstamoji nustebusi pažvelgė į ją.

– Šiaip, šokoladuką...

Ji kalbėjo su vos juntamu akcentu, greičiausiai rusišku. Dėl to Sigitos pyktis nė kiek neatlėgo.

– Mano sūnui uždrausta iš nepažįstamų žmonių imti saldumynų, – pareiškė.

– Atleiskite. Jis tiesiog... labai mielas berniukas.

– Ar ir vakar čia buvote? Ir užvakar?

Jau kelios dienos ant Miko megztuko ji vis aptikdavo šokolado dėmelių ir net barėsi dėl to su auklėtojomis. Tos kuo griežčiausiai neigė duodančios vaikams saldainių. Sakė: tik kartą per mėnesį, kaip ir sutarta, ir jos nieku gyvu nepažeidžiančios šios taisyklės. Bent jau taip tvirtino. Turbūt iš tikrųjų nepažeidžia.

– Dažnai čia vaikštau. Gyvenu kaimynystėje, – tarstelėjo moteris, rodydama į blokinį namą kitapus aikštelės. – Dažnai vaikams šio to atnešu.

– Kodėl?

Nepažįstamoji ilgokai žvelgė į Miką. Dabar ji jau nervinosi, lyg pričiupta daranti nežinia ką neleistino.

– Nes savų neturiu, – atsakė.

Kad ir širdo, Sigita staiga pajuto gailestį.

– Na, turėsite, – nevalingai pratarė. – Juk esat dar jauna.

Moteris papurtė galvą.

– Man trisdešimt šešeri, – atsakė tokiu balsu, lyg tas skaičius reikštų tragediją.

Tik dabar Sigita atkreipė dėmesį į kruopštų grimą, slepiantį raukšleles palei lūpas ir aplink akis. Pati nepajuto, kaip prisitraukė vaiką arčiau. Aš bent jau Miką turiu, pagalvojo. Nors jį.

– Būkite gera, nebeneškite jam šokolado, – paprašė nebe taip griežtai, kaip ketino. – Jam paskui pasidaro negera.

Moteris tik sumirksėjo.

– Žinoma, – linktelėjo. – Gerai. – Ir apsigręžusi nuėjo spėriu žingsniu.

Viešpatie, pagalvojo Sigita. Aš turbūt ne vienintelė, kurios gyvenimas klojasi visai ne taip kaip tikiesi.

Ji sudrėkino nosinaitę ir ėmė valyti šokolado dėmeles. Mikas nepatenkintas muistėsi kaip kirmėliukas.

– Noliu dal, – pareiškė. – Dal sokolado!

– Ne, – nukirto Sigita. – Daugiau nebėra. – Matė, kad jis tuoj pradės isteriškai bliauti, tad pamėgino nukreipti jo dėmesį. – Žiūrėk, – sušuko ir čiupo plastikinį kibirėlį. – Pasistatykim pilį, ką?

Ji žaidė, kol vaikas pamiršo šokoladą ir pasinėrė į smėlio, vandens ir pagaliukų stichiją. Kava buvo atvėsusi, bet ji vis tiek ją išgėrė. Jautė, kaip už liemenėlės duria aštrios smiltelės, ir nemačiom pabandė jas išpurtyti. Ant pilkšvo smėlio šokčiojo beržo lapelių šešėliai, o Mikas ropojo paskui savivartį ir garsiai burzgė.

Kas įvyko paskui, Sigita nebeprisiminė.

ŽUVĖDRA, SUKOSI Janui galvoje. Neraliuota žuvėdra, kad ją kur!

Namie jis turėjo būti jau prieš gerą valandą. Bet štai sėdi lėktuve, turėjusiame pakilti 7.45, ir kartu su dar 122 keleiviais kepa perkaitusiame aliuminio kiaute. Kad ir kiek vėsių gėrimų siūlė stiuardesės, nusivylimo tai neapmalšino.

Lėktuvas iš Kopenhagos buvo atvykęs tiksliai pagal tvarkaraštį. Tačiau oro linijos vis delsė įlaipinti – atidėjo penkiolikai minučių, tada dar penkiolikai, paskui pusvalandžiui. Janas prakaitavo. Jį spaudė laikas. Bet darbuotojai prie registracijos stalo vis minėjo laikinas problemas ir prašė keleivių būti pasirengusiems. Kai įlaipinimą be jokio perspėjimo dar kartą atidėjo valandai, Janui trūko kantrybė. Pareikalavo savo bagažo, nes nusprendė į Kopenhagą bandyti grįžti kitaip. Ir gavo malonų neigiamą atsakymą. Registruoti lagaminai jau esą pakrauti į lėktuvą, ir, akivaizdu, niekas netroško ieškoti jo tarp visų tų 122 krepšių. Kai jis pasiuntęs po velnių tą lagaminą pasuko ketindamas išeiti pro vartus lauk, tučtuojau prisistatė du apsaugininkai ir pareiškė: jei jo lagaminas pakrautas į lėktuvą, vadinasi, skristi derėtų ir jam. Tuo pačiu lėktuvu. Juk jam nesunku, tiesa?