Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Nors sprendimas ir buvo priimtas, jis tylėjo. Aname laido gale prabilo vėl:

– Pone Markvartai?

Janas krenkštelėjo.

– Yes. I accept. 2

– Good. Here are your instructions. 3Jis išklausė trumpus aiškius sakinius ir užsirašė skaičius. Kalbėjo mandagiai, kaip ir jo pašnekovas. Ir tik vėliau apimtas pasišlykštėjimo sviedė telefoną per turėklus, kuo toliau nuo savęs.

Dar porąsyk apžvelgė apžėlusią pašlaitę, pradingstančią viržienojuose. Tada sėdo į automobilį ir pasuko link namo.

Nepraėjo nė valanda, o jis jau ropinėjo po pašlaitę ir kažko ieškojo. Anė išėjo į terasą priešais namą, persisvėrė per turėklus.

– Ką ten darai?! – sušuko.

– Kai ką pamečiau, – atsiliepė jis.

– Gal reikia pagalbos?

– Ne.

Ji dar kiek pastovėjo. Persikų spalvos vasarinę suknelę ir šviesius pusilgius plaukus plaikstė stiprus vėjas, todėl atrodė, lyg ji kristų į bedugnę. Kristų be jokio parašiuto, dingtelėjo jam. Bet tuoj tą mintį nuvijo šalin. Viskas bus gerai. Anei nereikia nieko žinoti.

Kol jis surado nelemtąjį telefoną, praėjo kone pusantros valandos. Reikia spėti paskambinti į oro linijas. Šios kelionės rezervavimo patikėti sekretorei jis nenorėjo.

– Kur skrisi? – paklausė Anė.

– Sulakstysiu į Ciurichą.

– Ar kas nutiko?

– Ne, – paskubomis atsakė jis. Jos akys kaipmat pritvinko baimės, todėl jis instinktyviai pabandė ją nuraminti. – Reikia sutvarkyti piniginius reikalus. Mikliai apsisuku – ir grįžtu.

Kaip galėjo viskas šitaip baigtis? Staiga jį užplūdo ryškūs prisiminimai: gegužės diena prieš daugiau nei dešimt metų, Kelis atveda Anę prie altoriaus. Ji – graži kaip fėja ar kaip angelas, vilki paprastute balta suknele, plaukuose – daugybė baltų ir rausvų rožių žiedlapių. Staiga jam dingteli, kad jo išrinkta rožių puokštė pernelyg didelė ir puošni, bet nesvarbu. Po kelių minučių ji ištars „taip“ ir taps jo žmona. Akimirką jo ir Kelio žvilgsniai susitiko. Janas pajuto: jis priimamas ir laikomas savu. Uošvis . „Aš ja tikrai pasirūpinsiu“, – mintyse prižadėjo tam aukštam besišypsančiam vyriškiui. Ir tylomis prie santuokinės priesaikos pridėjo dar du punktus: jis duosiąs jai viską, ko tik panorėsianti, ir saugosiąs ją nuo visų pasaulio negandų.

Šitos priesaikos tikrai laikausi ir laikysiuos, pagalvojo mesdamas pasą į kelioninį krepšį. Kad ir kokia kaina.

KARTAIS JUČAS sapnuodavo nežinia kokią šeimą. Tėvą, motiną ir du vaikus – mergytę ir berniuką. Susėdę aplink stalą jie šveičia mamos paruoštus valgius. Gyvena name su sodeliu, kuriame auga avietės ir obelys. Visi visada šypsosi, todėl akivaizdu, kad jie sutaria.

Jis pats žiūrėdavo į juos stovėdamas atokiau. Bet visada apimdavo jausmas, kad tuoj tuoj jie pastebės jį, tėvas atidarys duris ir pasakys:

– Nagi, ko ten rymai? Eikš pas mus.

Jučas nežinojo, kas tie žmonės. O atsibudęs ne visada prisimindavo, kaip jie atrodė. Tačiau visada užplūsdavo keistas liūdesys ir viltis, ir to jausmo jis paskui visą dieną negalėdavo atsikratyti.

Paskutiniu metu tas sapnas aplankydavo gana dažnai. Dėl to jis kaltino Barbarą. Toji ištisai tauškėdavo, kaip bus: jiedu drauge įsikurs mažyčiame namelyje Krokuvos pakraštyje, ne itin toli nuo mamos, taigi ji galėsianti bet kada atvažiuoti autobusu; kita vertus, gyvens ne visai šalia motinos, tad išsaugos privatumą. Ir dar vaikai... Žinoma. Barbara troško vaikų.

Dieną prieš tą reikšmingą įvykį jie kiek pasilinksmino. Viskas buvo paruošta, nors, tiesą sakant, daug ruoštis ir nereikėjo. Automobilis jau stovėjo pakrautas. Vienintelis dalykas, galėjęs viską apversti aukštyn kojom, – jei ta boba staiga apsigalvotų. Bet ir tada tektų palaukti tik savaitę.

– Važiuojam į kaimą, – pasakė Barbara. – Susiraskim tokią vietelę, kur galėtume vieni pagulėti žolėje.

Iš pradžių jis atsisakė. Manė, kad nevalia išsišokti ėmus elgtis kitaip negu paprastai. Žmonės tokius dalykus įsimena. Tik jei elgsiesi kaip visada, gali viltis likti nepastebėtas. Bet paskui jam toptelėjo: jei viskas klosis gerai, ši diena gali būti paskutinė Lietuvoje. O jei taip, jis tikrai netrokšta Vilniuje pardavinėti signalizacijos įrenginių.

Jučas paskambino klientui, pas kurį turėjo vykti, ir pranešė, kad susitikimas šiandien atšaukiamas. Paaiškino, jog pirmadienį arba antradienį bendrovė atsiųsianti konsultantą. O Barbara pranešė, kad susirgo gripu. Pirmadienį žmonės, aišku, suuos, jog jie nusiplovė, abu drauge, bet tada jau bus nebesvarbu.

Nuvažiavo prie Didžiulio ežero. Kadaise čia buvo pionierių stovykla, dabar pertvarkyta į skautų stovyklą. Buvo rugpjūčio pabaiga, šiokiadienis, tad stovykloje nesimatė nė gyvos dvasios. Jučas pasistatė savo mitsubišį eglių paunksmėje, kad paskui mašinoje nebūtų karšta kaip pirtyje. Barbara išlipo ir pasirąžė, net kilstelėjo jos balta palaidinukė ir švystelėjo įdegęs pilvukas. Jo tarpkojis atgijo. Jokia kita moteris nesujaudindavo jo akimirksniu taip kaip Barbara. Ir apskritai jis nepažinojo kitos tokios kaip ji. Todėl svarstė, kodėl ji su juo susidėjo.

Laikydamiesi atokiau nuo varganų apgriuvusių namukų, jie pasuko takeliu, praėjo pro vėliavos stiebą ir žengė į miškelį. Jučas užuodė sakų bei vasaros miško kvapą ir prisiminė močiutę Editą, jos sodybą netoli Visagino. Ten prabėgo pirmieji septyneri jo gyvenimo metai. Žvarbios ir vienišos žiemos, užtat vasaromis pas savo močiutę kaimynystėje atvažiuodavo Rimantas; tuomet eglynas tarp abiejų sodybų virsdavo afrikietiškomis Tarzano džiunglėmis ar plačiaisiais Sakalo Akies mohikanų miškais.

– Maudytis lyg ir galima. – Barbara mostelėjo į ežerą priešais. Virš vandens it pirštas tįsojo senas tiltelis.

Jučas liovėsi galvojęs apie Visaginą. Tai – jau praeitis. Nedažnai atverdavo šiuo žodžiu pažymėtos atminties kertelės duris, tad ir dabar nėra ko knaisiotis.

– Čia turbūt knibžda siurbėlių, – erzindamas pasakė.

Barbara susiraukė.

– Nesąmonė! Negi tada leistų maudytis vaikams? – atšovė.

Jam dingtelėjo, kad nederėtų trukdyti jai nusirengti.

– Turbūt tu teisi, – paskubom pritarė.

Ji tik šyptelėjo, lyg būtų išgirdusi, ką jis galvoja. Lėtai atsisagstė palaidinę, išsinėrė iš smėlio spalvos sijono, nusiavė basutes. Vien su baltomis apatinėmis kelnaitėmis ir liemenėle nuėjo prie vandens.

– Negi būtina bristi? – paklausė jis.

– Ne, – atsakė ji ir žengė prie jo. – Išsimaudyti galėsim ir paskui.

Jis geidė jos taip beprotiškai, kad kartkartėmis net sudrebėdavo lyg koks baltapūkis berniokas. Bet šiandien prisivertė susiimti. Pradėjo žaisti. Todėl bučiavo ją. Kad ir ji susijaudintų taip kaip jis. Tada ėmė raustis piniginėje ieškodamas prezervatyvo, nes ji visada to reikalaudavo. Bet šįsyk jinai sulaikė.

– Šiandien graži diena. Ir čia gražu. Galėtume pradėti gražų vaikutį, kaip manai?

Jam net žadą atėmė. Numetė piniginę ir kelias minutes tvirtai laikė ją apkabinęs, tada paguldė į žolę ir išpildė jos norą.

Paskui jiedu maudėsi. Giliame, vėsiame vandenyje. Jučas nebuvo pats geriausias plaukikas, niekada nė nesimokė plaukti – daugiausia turškėsi vietoje, mataruodamas rankom ir kojom kaip šuo. Galiausiai ji apkabino jam kaklą ir apsivertė ant nugaros kaip ir jis, ir jiedu ėmė kartu plaukti. Barbara pažvelgė jam į akis.

– Ar tu mane myli? – paklausė.

– Taip.

– Nors aš – sena boba? – Ji buvo devyneriais metais už jį vyresnė ir dėl to sielojosi. O jam tai regėjosi menkniekis.