Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ne, paskubomis atsakė jis, nes visai netroško porą valandų praleisi įkalintas nykiame kambariuke su neperšaunamais stiklais. Jis gi ne koks teroristas, o tik pyktelėjęs verslininkas, turintis itin svarbių reikalų, aiškino pareigūnams. Skrydžių saugumas irgi labai svarbu, griežtai atšovė jam. Jis tik paklusniai linktelėjo, sudribo ant mėlynos plastikinės kėdės laukiamojoje salėje prie įlaipinimo vartų ir tylutėliai mintyse iškoneveikė ir Rugsėjo vienuoliktąją, ir visa, ką toji nelemta diena atnešė pasauliui.

Galų gale buvo pranešta, kad įlaipinimas prasideda. Ūmai užvirė tikras pragaras. Keleiviai puolė prie dviejų papildomai atidarytų registracijos langelių, o pareigūnai tamsiai mėlynomis uniformomis stumčiojo neskubančiuosius. Pagaliau Janas dėkingas klestelėjo į platų verslo klasės krėslą ir žvilgtelėjo į laikrodį. Galimas daiktas, dar spės, jei tik lėktuvas nedelsiant pakils.

Įsijungė varikliai, stiuardesė pradėjo pasakoti apie avarinius išėjimus, laineris pajudėjo.

Tada vėl sustojo. Stovėjo ilgai. Janas ėmė nekantriai muistytis ir žvilgčioti į laikrodį. Po šimts velnių, mintyse nusikeikė. Ar šitas neraliuotas lėktuvpalaikis kada nors pakils?!

Iš garsiakalbių pasigirdo lėktuvo vado balsas:

– Atsiprašau, kad vėluojame. Skrisdami iš Kopenhagos susidūrėme su paukščiu. Lėktuvui nepakenkė, bet tokiais atvejais orlaivį privalo kruopščiai patikrinti mechanikai – dėl to gerokai atsiliekame nuo grafiko. Lėktuvas jau apžiūrėtas, ką tik gavome leidimą kilti.

Tai kodėl nekylame? – mintyse putojo Janas.

– Mūsų bendrovė yra įdiegusi kokybės kontrolės programą. Dėl to mechanikų pasirašytus dokumentus privalome faksu išsiųsti į Kopenhagą, o iš ten gauti raštišką leidimą skristi. Kopenhagoje tokią parašo galią turi vienintelis žmogus, bet kol kas nepavyksta su juo susisiekti...

Akivaizdu, kad nervinosi ir pats lainerio vadas, tačiau tai nė iš tolo neprilygo Jano įsiūčiui. Jam taip daužėsi širdis, kad net krūtinę skaudėjo. Jei mane ištiktų širdies smūgis, galgi tuomet išleistų iš to sumauto kledaro? – galvojo svarstydamas, kad gal tikrai verta suvaidinti ligonį. Bet net jei ir pavyktų ištrūkti, sparčiau nebus: kol susiveiktų naują skrydį – pasirinktų kitą reisą ar įsiprašytų į privatų lėktuvą, ne ką telaimėtų.

Tai ką daryti, velniai rautų? Mintyse paskubom mąstė, kam čia galėtų paskambinti. Kas būtų patikimas ir kompetentingas sutvarkyti tą reikalą. Gal Anė?

Ne. Anei negalima. Pavesiąs Karinai. Ji turbūt geriausiai atliks ir kitą darbą. Juo mažiau žmonių apie tai žinos, juo geriau. Išsitraukęs iš portfelio asmeniniams pokalbiams naudojamą mobilųjį, surinko Karinos numerį.

Tą pačią akimirką prie jo pasilenke stiuardesė, pakibo tarsi koks vanagas virš vištos.

– Please, don’t use your mobile phone, sir. 4

– Juk dar stovime, – atkirto jis. – Jeigu jūsų bendrovė nori išvengti milijoninio ieškinio, užsičiaupkit ir leiskit man paskambinti namo.

Palydovė dėbtelėjo į tūžmingą Jano veidą ir nusprendė būti diplomatiška.

– Na, tik trumpai, – pasakė. – O tada paprašysiu telefoną išjungti.

Kol jis skambino, ji stovėjo šalia. Jam dingtelėjo paprašyti, kad stiuardesė šiek tiek pasitrauktų, bet, šiaip ar taip, reikės galvoti, ką kalba, nes aplink sėdi žmonės.

Šnekėjo trumpai – paprašė Karinos nueiti į banką ir išgryninti sumą, kurią jis ką tik pervedė iš Ciuricho.

– Turėsi pasakyti kodą. Jį tau atsiųsiu SMS žinute. Ir paimk vieną iš mano portfelių, tą su užraktu. Suma nemaža. – Pastebėjo, kad stiuardesė klausosi pokalbio. Nelabai įsivaizdavo, kaip kalbėti toliau, kad toji šneka nepanėšėtų į pigaus kriminalinio romano siužetą. – Likusią informaciją atsiųsiu žinute, – burbtelėjo paskubomis. – Daug visokių skaičių, ir panašiai. Patvirtink, kai gausi.

Palydovė įžūliai kiurksojo greta, kol jis parašė ir išsiuntė žinutę. Atsakymo laukti teko, regis, visą amžinybę.

Gerai. Bet tu man būsi skolingas vieną milžinišką paslaugą .

Taip , – atsakė. – Savaime suprantama .

Ėmė svarstyti, kiek jam atsieis Karinos tylėjimas. Juk dabar ji žino velnioniškai daug ir privalės laikyti liežuvį už dantų. Karinai patinka gyvenimo malonumai. Vis dėlto ji – patikimas žmogus, ramino save. Be to, yra daugybė priežasčių, kad ji pati trokštų išsaugoti gerus jųdviejų santykius. Galų gale jis tikrai dosnus – ir kaip viršininkas, ir šiaip.

Tuo metu lėktuvas pagaliau vėl pajudėjo, ir jis suabejojo, ar tik ne per anksti ją į visa tai įpainiojo. Bet paaiškėjo, kad laineris tiesiog pasitraukė iš pakilimo tako ir nuriedėjo į stovėjimo aikštę. Lėktuvo vadas paaiškino: nepakilus numatytą valandą, dabar reikėsią palaukti neužimto „lango“. Taigi pirmiausia – leidimo iš Kopenhagos, o paskui – naujai paskirto skrydžio laiko. Jis atsiprašė, kad teks išjungti ventiliacijos sistemą.

Janas užsimerkė ir nusikeikė trimis kalbomis. Šūdas. Scheisse. Fucking hell.

NINA ŽVELGĖ vyriškiui į akis.

– Prašom išeiti, – pasakė ji.

Tačiau jis nepakluso. Žengė žingsnį artyn ir pasilenkė virš jos. Ji užuodė losjono po skutimosi kvapą. Kitokioje situacijoje gal būtų net visai miela.

– Žinau, kad ji čia, – pareiškė jis. – Privalote leisti man tučtuojau pasikalbėti su sužadėtine.

Buvo šilta rugpjūčio diena, ant palangės stovėjo mėlyna vazelė su baltomis rožėmis iš darželio. Dulkėta „Elenos sodybos“ pievelė ir balti suoliukai švytėjo nutvieksti saulės. Keli vaikai iš A korpuso spardė futbolo kamuolį; viena komanda kažką šaukė urdu kalba, kita – rumuniškai, bet atrodė, visi puikiai vieni kitus supranta. Greičiausiai jiems pietų pertrauka, dingtelėjo Ninai. Jos kolegos Magnusas ir Pernilė jau seniai išėjo pietauti, ant suoliuko prie valgyklos sėdėjo psichologė Susanė Markusen ir šnekučiavosi su naująja slauge. Laikrodis rodė be penkių minučių dvyliktą. Nors aplink šurmuliavo vaikai, oras virš Danijos Raudonojo Kryžiaus centro Furesėje, dar vadinamoje Anglininkų stovykla, buvo tvankus, lyg kviestų popietinio pogulio. Bent jau taip atrodė prieš ketvertą minučių, kol neatsigrūdo tas vyriškis. Nina pašnairavo į telefoną ant darbo stalo. Tačiau kam skambinti? Policijai? Kol kas atvykėlis nieko neteisėto nepadarė.

Jis buvo kokių penkiasdešimties, gal kiek jaunesnis, plaukai rusvi, sušukuoti atgal. Įdegęs saulėje, gražiai apsirengęs: Hugo Boss marškiniai trumpomis rankovėmis, priderintas kaklaraištis. Niekam prie vartų nė nedingtelėjo, kad reikėtų jį sulaikyti.

– Pasitraukit iš kelio, – pasakė jis. – Aš pats ją susirasiu.

Nina nė nekrustelėjo. Jei jis man trinktelės, galėsiu įduoti policijai, pagalvojo. Štai ir bus dingstis.

– Pašaliniams būti čia draudžiama, – pareiškė ji. – Prašom išeiti.

Tačiau ir šis raginimas liko be atsako. Vyras žvelgė į koridorių jai už nugaros.

– Nataša! – suriko. – Ateik. Rina sėdi mašinoje ir laukia.

Ką? Nina pabandė sugauti jo žvilgsnį.

– Ji mokykloje, – išpyškino.

Jis pažvelgė į ją iš viršaus ir išsišiepė taip, kad jos vos nesupykino.

– Jau nebe, – atšovė.

Tyliai girgžtelėjo durys. Nė neatsisukusi Nina suprato, kad į koridorių išėjo Nataša.

– Don’t hurt her 5, – paprašė vyro.

– Brangute, man nė mintis nekiltų, – atšovė dabita. – Na, važiuojam namo? Nupirkau pyrago prie kavos.

Nataša vos linktelėjo.