Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Ar tikrai? – pasiteiravo Daiva.

– Žinoma. Bilietai jau užsakyti.

Niekas nepasidomėjo, iš kur tokie pinigai. Visi žinojo: Mildos tėvas su dėde varo iš Vokietijos naudotas mašinas, paremontuoja ir parduoda rusams. Kad sekasi neblogai, pirmiausia pasimatė iš madingų vaikų drabužių, paskui atsirado naujas Mildos dviratis, BMW, kuriuo jie važinėja, galiausiai – prabangus namas miesto pakrašty. Ir vis dėlto – Majamis...

– Aš tai jau verčiau į Niujorką skrisčiau, – išgirdo Sigita savo balsą. Ir kas ją traukė už liežuvio?

Milda nusikvatojo.

– Tai ir paprašyk tėvo, kad nuskraidintų į Niujorką, – atkirto. – Jis tau kaipmat nupirks lėktuvo bilietą... kai tik marškinius parduos.

Sigita juto, kaip užkaito skruostai. Prakeikti marškiniai. Kada visa tai baigsis? Turbūt niekada.

Marškinių buvo prikabinėtas visas jų butas. Tūkstančiai marškinių. Suvežti iš uždarytos gamyklos Lenkijoje – tėvas juos įsigijo „beveik už dyką“, kaip pats tvirtino. Nors dėl to „beveik“ jam teko parduoti mašiną. Tėvas vis pliauškė apie „aukščiausią kokybę“, „klasikinį siuvimą“, bet parduoti jam nepavyko nė vienų marškinių. Taigi kone dvejus metus kabo sukišti į plastikinius maišus: sukarti ant šluotkočių, kablių, įsuktų lubose, virš sofos, lovų ir net tualete. „Ką tik iš fabriko.“ Sigita nebegalėjo į namus kviestis draugų, nes dėl to kompleksavo. Tačiau dar baisiau buvo, kai tėvas paprašė jos nusinešti keletą „pavyzdėlių“ į mokyklą ir pasiūlyti draugų tėvams.

Pasitraukus rusams, tėvui taip ir nepavyko niekur užsikabinti. Sovietų laikais jis dirbo kontrolieriumi konservų gamykloje. Alga ne ką didesnė už konvejerio darbininko, bet tais laikais svarbiau buvo ne pinigai, o ryšiai. Nusipirkti ko panorėjęs tada negalėdavai – reikėdavo „susikombinuoti“. Sigitos tėvas buvo didysis kombinatorius, žinojo, ką ir kur gauti.

Paskui gamyklą uždarė. Dabar ji pamažu dūlėjo už spygliuotų vielų tvoros – pilkai juosvas gargaras tuščiomis langų kiaurymėmis, apaugęs aukštomis piktžolėmis. Senieji ryšiai nieko nebereiškė, net atvirkščiai. Šiais laikais geriausiai laikosi tie, kurie sugeba prekiauti, remontuoti, statyti ir organizuoti. Ir oficialiai, ir juodojoje rinkoje.

Sigita atsistojo. Saulė plieskė be gailesčio, ir ji staiga nebesumojo, kur traukti.

– Jau eini? – paklausė Milda. – Eini namo viešbučio užsakinėti?

Kaip tik tą akimirką pasirodė jis – išgelbėjo ją lyg koks angelas.

– Sigita! Ar nepamiršai, kad šeštadienį važiuojam į Kaliningradą?

Darius. Įdegęs saulėje, šviesiaplaukis, pasitikintis savimi, ko taip stigo kitiems vaikinams. Prasisagstęs marškinius, kad visi matytų marškinėlius po apačia – jo drabužiai ne lenkiški.

– Nepamiršau, – atsiliepė ji. – Bus smagu. Ar girdėjai, Milda atostogaus Majamyje.

– Šit kaip, – atsakė jis. – Perduok linkėjimus mano dėdei. Jis irgi ten gyvena.

Ir tik po kelerių metų ji pamatė, kad tas Dariaus pasitikėjimas savimi ir užtikrintumas – trapus kaip kiaušinio lukštas. Jis nei gelbėjo jos, nei būtų įstengęs. Dievai žino, ką dabar išdarinėja su Miku. Gal mažylis sėdi kokioj skylėj ir žiūri, kaip Dariaus draugužiai jo tėtį dosniai vaišina alkoholiu? Ne, reikia kuo greičiau sprukti iš šitos prakeiktos ligoninės.

GELEŽINKELIO STOTIES salė, kaip ir įprasta pirmadieniais, buvo pilna šurmuliuojančių keleivių. Oras pridvisęs, trenkė prakaitu. Žmones kamavo kaitra, drabužiai lipo prie kūno, o garsiakalbis pranešė, kad traukinys, 13.11 išvykstantis į Helsingiorą, vėluos maždaug 20 minučių. Nina jautėsi įsitempusi, ją trikdė kitų žmonių artumas ir minia. Stengėsi prie nieko neprisiliesti, nors tai buvo neįmanoma. Galiausiai ji pasiekė laiptus ir ėmė leistis jais lyg kokiu tuneliu, toldama nuo minios. Riebių mėsainių ir valymo chemikalų kvapas čia jautėsi kiek mažiau, užtat dvokė prarūgusiu šlapimu. Metalinės spintelės stovėjo išrikiuotos ilgomis eilėmis. Ant balto fono juodai buvo užrašyta: 56, 55... Ji dar sykį žvilgtelėjo į žetoną. 37–43. Kur, po šimts, 37 sekcija?

Galiausiai rado – atšakoje, šiek tiek atokiau nuo judrios pagrindinės salės. Be jos, čia sukiojosi tik du žmonės – pora jaunų keliauninkų, bandančių įgrūsti į spintelę kimšte prikimštą nailoninę kuprinę.

– It won’t fit , – kalbėjo mergina. – I told you. It’s too big . 9

Amerikiečiai, o gal kanadiečiai. Galbūt luktelėti, kol jie išeis? Tačiau juk bet kada gali ateiti kiti turistai, o tie jaunikliai taip įsijautę kemša tą savo kurpinę... Ji įmetė žetoną į 37 sekcijos skylutę. Pasigirdo metalinis cvaktelėjimas, ir spintelė Nr. 43 atsidarė.

Viduje gulėjo paprastas tamsiai rudas odinis lagaminas, šiek tiek senamadiškas, vienas šonas smarkiai apibrozdintas, kad net buvo matyti žalsvas sluoksnis. O šiaip – lagaminas, ir tiek. Jokių adresų ar bagažo lipdukų. Nina žinojo, kad dabar jo atidaryti nevalia. Žmonės, stoties bagažinėje atsiimantys lagaminus, jų čia pat neatvožia ir nežiūri, kas viduje. Ir Karina įspėjo: atidaryk tik tada, kai nebus pašalinių akių. Karina. Ką tu sumąstei? Bet nereikia imti visko už gryną pinigą, nes Karina yra tokia... kaip čia pasakius? Ji tikrai ne iš tų, kuriuos pavadintum nuotykių ieškotojais. Ninai buvo sunku įsivaizduoti, kad ta linksmuolė, gyvenimu besidžiaugianti Karina galėtų padaryti kažką baisaus, neteisėto ar pavojingo. Bet iš kur tada ta keista panika Karinos balse? Ten ne tai, dėl ko buvo tartasi . Ką ji turėjo omeny?

Ji iškėlė lagaminą iš spintelės. Buvo sunkesnis nei atrodė iš pažiūros. Kokie dvidešimt kilogramų, pamanė ji. Tokį nelabai ir patampysi, juolab kad iki stovėjimo aikštelės Niuropo gatvėje, kur paliktas jos fiatas, geras gabalas kelio. Na, bet Kopenhagos geležinkelio stotyje pagalbinių vežimėlių ne per daugiausia, tad nelabai yra iš ko rinktis.

Jaunuolių pora buvo atsidariusi kuprinę ir traukė iš jos daiktus – drabužius, batus, vonios reikmenų krepšelį, kad bagažas pagaliau tilptų į spintelę. Vaikinukui iš rankų išsprūdo vonios reikmenų krepšelis ir bumbtelėjo į grindis. Plytelėmis nuriedėjo vokų šešėliai, blakstienų tušas, vaistų buteliukas, o dezodorantas apsuko tingų lanką ir sustojo prie pat Ninos kojų.

– Oh hell , – pasakė vyrukas. – Sorry . 10

Nina mechaniškai nusišypsojo. Ji apglėbė delnu lagamino rankeną ir nuėjo, iš paskutiniųjų stengdamasi neišsiduoti, kad neša tokią sunkenybę. Viešpatie brangiausias, koks sunkus. Ko jame, po paraliais, prikrauta?

Atsidūrusi požeminėje stovėjimo aikštelėje jinai atvožė lagamino dangtį. Ir pamatė berniuką.

Vaikas buvo be sąmonės. Oda vėsi, bet ne ledo šaltumo. Nina automatiškai patikrino pulsą. Jis buvo sulėtėjęs, bet ne kritiškai. Kvėpavimas gilus ir lėtas, vyzdžiai susitraukę. Turbūt apsvaigintas vaistais, dingtelėjo. Jai ant rankų gal nenumirs, bet būtina skubiai parodyti gydytojui. Duoti skysčių. Gal priešnuodžių, jei tik pavyktų išsiaiškinti, kuo vaikas paveiktas. Griebusi telefoną, ji dukart paspaudė 1, bet prieš mygdama skaičių 2 stabtelėjo.

Pažvelgė į lagaminą. Įprastas. Normalus. Vaikas kvėpavo pro plyšį, bet sunku pasakyti, ar lagaminas suplyšo netyčia, ar buvo praplėštas. Jei rūpiniesi vaikų sveikata ir gerove, į lagaminus jų negrūdi.

Pasigirdo žingsniai, trinktelėjo durelės ir kažkas užvedė mašiną. Variklio gausmas atsimušė į rūsio sienas ir Nina instinktyviai pasilenkė už konteinerių, kad jos nepastebėtų. Kodėl? Kodėl ji neiššoko ir nepaprašė pagalbos? Bet neiššoko. Pro plyšiuką pamatė švystelint sidabro spalvos metalą, ir mašina nuvažiavo. Laimė, pasuko lauko pusėn.