Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ant Alano darbo stalo gulėjo kraujospūdžio matuoklis, bet laibutei mažylio rankelei jo veržiamasis raištis buvo per didelis. Nina suieškojo siauresnį raištį ir prikabino prie aparato. Vaikas nereagavo nei į prietaiso dūzgesį, nei į rankutės suspaudimą. 90/52. Ji pasuko monitorių, kad Alanas pamatytų skaičius.

Alanas suraukė kaktą ir perbraukė ranka berniukui per krūtinę, prispaudė stetoskopą prie baltos lygios odos ir tiksliu greitu judesiu stumtelėjo žemyn link pilvuko. Tada pavertė berniuką ant šono – taip atsargiai, kad Ninai net nudiegė širdį, ji pajuto keistą šilumos bangą. Dar sykį pasiklausęs, jis atvertė berniuką ant nugaros, ištiesė į šonus rankytes ir paliko šitaip gulėti.

Vaiko būklė Ninai kėlė susirūpinimą. Guli nei gyvas, nei miręs, tarytum koks daiktas. Alanas atsargiai kilstelėjo vieną berniuko akies voką ir pašvietė į vyzdį.

– Gal duokim jam naloksono? – paklausė Nina.

Alanas papurtė galvą.

– Kvėpavimas lygus. Kraujospūdis žemokas, jam labai trūksta skysčių, bet manau, atsipeikės pats. Be to, nevalia spėlioti, juk nežinom, ko jam sugirdė.

Nina linktelėjo ir pamėgino išvengti Alano žvilgsnio. Puikiai žinojo, ką jis dabar pasakys.

– Turėtum nuvežti į ligoninę. Nemanau, kad jo gyvybei gresia pavojus, bet... – Alanas mostelėjo ranka į medicinos žinynų kolekciją. – Rinkoje yra milijardai visokių medžiagų, kas žino, ko jam suleido. Neįsivaizduoju, kas vaikui. Išmintingiausia būtų nuvežti jį į Vidovrę.

Nina nieko neatsakė.

Ji tik dabar galėjo geriau įsižiūrėti į berniuką. Iš pradžių dingtelėjo, kad jam ne daugiau kaip treji, bet žvilgtelėjusi atidžiau suabejojo. Veikiausiai ketveri, pamanė ir atsargiai palietė vaiko veiduką. Tiesiog pagal savo amžių per daug gležnas. Plaukučiai trumpai apkirpti, beveik balti, oda melsva ir plonytė kaip pergamentas.

– Neįsivaizduoju, iš kur jis, – pasakė. – Manau, gal netgi ne danas. Jo ieško. Žmonės, kuriems jo reikia nežinia kokiems tikslams.

Alanas suraukė antakius.

– Pedofilija?

Nina trūktelėjo pečiais ir pamėgino prisiminti vyriškį bagažo skyriuje. Kaip jis atrodė? Didžiulis, maždaug trisdešimties metų, stora rudos odos striukė. Ji įsivaizdavo, kad policija bus išplatinusi jo aprašymą, bet kaipmat sumojo: toks apibūdinimas tiktų tūkstančiams stambių vyrų. Įsivaizdavo, kaip berniukas guli ligoninės palatoje, o socialinis darbuotojas ar socialinis pedagogas tuo metu kavinukėje pildo krūvas blankų. Ar jie apsaugotų vaiką nuo įsiūčio, kurio buvo pritvinkusios to vyro akys? Ką su mažyliu veiktų Danijos pareigūnai? O jeigu apskritai neišsiaiškins, iš kur jis? Tada – Amagerio internatas ar pabėgėlių centras? Nina net nusipurtė. Natašos skriaudikas, tas niekšas, net į Anglininkų stovyklą atėjo lyg niekur nieko ir nekliudomas išsivedė Riną. Daugybė vienišų vaikų, įkurdintų stovyklose, vos po kelių dienų dingsta be pėdsako. Juos pasiima jų šeimininkai.

– Į stovyklą jo tikrai negalima atiduoti, – nusprendė ji ir ėmė svarstyti: – Į Gribskovą irgi ne. Iš ten vaikai dingsta nuolat. Ten jam nevalia.

Galiausiai žvilgsnis užkliuvo už to, ko ir ieškojo. Palei duris kėpsančioje spintelėje už matinio stiklo gulėjo Alano asmeninėms reikmėms skirtos medicinos priemonės. Tarp jų buvo ir plastiko maišelių su intraveniniu skysčiu bei lašelinė. Šie reikmenys jo konsultacijų kabinete gulėjo jau nuo pernai, kuomet jiedu abu gydė senyvą vyriškį, palikusį Sandholmo stovyklą ir ketinusį persikelti gyventi pas giminaičius mieste, kitaip būtų išsiuntę į pabėgėlių stovyklą Beiruto apylinkėse. Tačiau užuot kraustęsis pas gimines, jis įsitaisė ant aptriušusio čiužinio vieno seno namo Niorebre palėpėje. Ten tvyrojo mažiausiai 45 laipsnių karštis, taigi apskritai keista, kaip žmogus tokiame pragare galėjo kvėpuoti. Vis dėlto senukas vos nenumirė jiems ant rankų, mat jie neturėjo tinkamų prietaisų. Iškart po to Alanas nusipirko lašelinę ir keletą kitų reikmenų, bet, kiek jai žinoma, kol kas jų taip ir nepanaudojo. Jis ketino mesti darbą. Ir jau seniai. Bet pasiliko, nes neatsirado norinčių į jo vietą. O Nina išsaugojo jo mobiliojo numerį. Dėl visa ko, galvojo ji tada, o dabar tai prisiminusi šyptelėjo. Turbūt tam atvejui, jei kartais imtų ir rastų lagaminą su trejų metukų pypliu.

Ji ištraukė iš spintelės lašelinę bei intraveninio skysčio maišelį ir pajuto, kaip užlieja ta pažįstama šiluma. Jos rankose – gerai žinomas prietaisas. Tūkstančius kartų teko naudoti. Vienu kartu atplėšė pakuotę, ištraukė adatą, pritvirtino prie žarnelės. Apsidairė ieškodama, kur padėti maišelį su tirpalu, kad būtų virš berniuko, ir pasirinko lentynėlę su žaislais virš gulto. Tada suėmė suglebusią vaiko ranką su plonytėmis kraujagyslėmis, šviečiančiomis pro baltą odą, ir įbedė adatą.

Šalia stovintis Alanas papurtė galvą ir atsiduso.

– Jei kas nors sužinotų, ką aš čia išdirbinėju, kaipmat atimtų licenciją. Jeigu jam kas nutiks...

– Taip, bet niekas nesužinos ir neatims licencijos, – atkirto Nina. – Aš juo pasirūpinsiu. Viskas bus gerai.

Alanas pažvelgė į ją keistu, abejojančiu žvilgsniu, kuris Ninai nepatiko. Ji atsisuko į berniuką ir atsargiai nutraukė apklotą, kuriuo buvo pridengtos vaiko kojytės ir apatinė kūno dalis.

– Ar taip jį ir radai? – pasiteiravo Alanas.

Nina linktelėjo.

– Ar tu suprastum, jeigu jam kas būtų nutikę? Ar jis žagintas? – paklausė.

Alanas mąsliai gūžtelėjo pečiais ir pavertė berniuką iš pradžių ant šono, paskui paguldė ant pilvo. Nina vėl pajuto burnoje aitrų metalo skonį. Nusisuko į langą. Pūtė lengvas šiltas vėjas, buvo girdėti, kaip kieme ramiai šiurena senų kaštonų lapai. Daugiau jokių garsų. Nei balsų, nei automobilių gausmo, nei vaikų klegesio. Vedbeko gyventojai triukšmauja kur kas mažiau negu miestelėnai, pagalvojo ji ir pajuto, kaip prie nugaros limpa prakaitu permirkę marškinėliai.

– Akivaizdžių prievartos ženklų lyg ir nematyti, bet žinai, tokiais atvejais gana sunku pasakyti. Žmonės būna neįtikėtinai išradingi.

Alanas nusitraukė plonas gumines pirštines, tos net pokštelėjo, tada užklojo berniuką ir atsargiai paglostė jam galvą.

– Pasakysiu tau štai ką, Nina... – prabilo ir įsmeigė į ją melsvo plieno spalvos akis.

Panašus į herojų iš romano apie gydytojus, dingtelėjo Ninai, kai atkaklus jo žvilgsnis įsmigo į ją. Puikios formos, pasiturintis, žaidžia tenisą, oda gražiai įdegusi saulėje po nesuskaičiuojamų kelionių nuosava jachta. Tamsūs džinsai nutrintais keliais, kaip kad reikalauja šiuolaikinė mada. Dailus praktikuojantis gydytojas, viską darantis kaip reikia, bet ir smarkiai rizikuojantis, nes imasi tokių abejotinų reikalų. Juk visa jo veikla dabar pastatyta ant kortos, mąstė ji. Vis dėlto pajuto priešiškumą. Tuoj tas gražusis vyriškis pareikš, kad jai padėti negali. Ir berniukui taip pat.

Alanas atsiduso.

– Patarčiau kuo skubiau vežti vaiką į Vidovrės ligoninę. O jei kas bloga nutiktų...

Nina žinojo, ką jis dabar pasakys, bet jai buvo nusispjaut. Ji laimėjo. Policijai jis tikrai neskambins.

– Jei kažkas nutiktų ir būtų įveltas mano vardas ar kabinetas, privalai pasakyti, kad aš taip patariau – vežti į Vidovrę. Pažadėk, jog taip ir pasielgsi.

Ji skubiai linktelėjo.

– Nuvešiu į Vidovrės ligoninę, – pasakė ir pažvelgė į laikrodį.

15.09.

Šiame kabinete ji užtruko ilgiau negu pusvalandį.

Alanas pažvelgė į ją abejonių kupinu žvilgsniu, kuris jai priminė alinančius barnius su Mortenu. Mortenas mano, kad ji nieko nesugeba. Bent jau rūpintis vaikais – tai tikrai. Tiesiai jis to neišrėžė, bet išduodavo balsas, kai imdavo aiškinti, kaip dera supakuoti Idai pietus į mokyklą, kokius drabužius suruošti Antonui. Jis buvo pradėjęs šnekėti lėtai, aiškiai tardamas kiekvieną skiemenį, žiūrėdamas tiesiai jai į akis, lyg ji būtų kurčia, kvaila arba sykiu ir tokia, ir tokia. Tai būdavo matyti iš jo akių, kai kaskart ruošdamasis išvykti kraudavosi daiktus.