Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Tučtuojau parvežk jį namo. Dabar pat! – piktai išpyškino ji.

– Ką čia šneki?

– Miką! Jei tučtuojau negrąžinsi vaiko, aš pranešiu policijai. – Ji neišsidavė, kad ten jau apsilankė, nors ir nebuvo dorai išklausyta.

– Sigita, mažute. Nesuprantu, apie ką tu kalbi. Kas atsitiko Mikui?

Per kelerius metus ji išmoko jį perprasti. Kaipmat sumodavo, kada meluoja, o kada sako tiesą. Dabar nerimas jo balse buvo tikrai nesuvaidintas.

Tada Sigitai pakirto kojas ir ji suklupo dar sykį – šįkart vidury šaligatvio, tarp išmėtytų savo daiktų. Girdėjo, kaip susijaudinęs Darius šaukia į ragelį:

– Sigita! Sigita, kas atsitiko? Kur Mikas?

Ne, ji nebestovi prie bedugnės krašto. Dabar ją pasiglemžė praraja. Jeigu Mikas ne su Dariumi, tada su kuo?

17.10

Kieno eilė pasiimti Antoną? Staiga Nina suvokė, kad nebeprisimena. Viena ranka apkabino berniuką, prispaudė prie savęs nuogą kūnelį. Jo plaukai buvo sulipę nuo prakaito. Oda pasidarė kiek šiltesnė. Sulašinus skysčių, vaikas lyg ir ėmė atsigauti. Visai neatsipeikėjo, bet pradėjo rodyti daugiau gyvybės ženklų. Toks įspūdis, lyg miegotų. Tai rankutę kiek pakreipia, tai kresteli koją. Turbūt geras ženklas, pagalvojo Nina. Nutarusi nevykti į ligoninę ji pasielgė išmintingai. Nors, pamačiusi įsiutusį vyrą stotyje, to daryti ir neketino, dabar pajuto palengvėjimą. Berniukas gyvas. Iš virpančių akių vokų suprato, kad jis pamažu vaduojasi iš tamsos, kurioje ligi tol tūnojo.

Bet sykiu su palengvėjimu ją užliejo ir nauja panikos banga. Ką ji sau galvojo sprukdama iš geležinkelio stoties? Ogi nieko, konstatavo sau sausai ir perbraukė pirštu per laikrodžio dirželį. Negalvojo ničnieko – tik kad būtina bėgti. Išvežti vaiką kur saugu. Kaip atpildas jos laukia bendravimas su atsigavusiu nuogu berniuku. Ir ką tada jai daryti? Reikėtų laiko viską gerai apmąstyti. Laisvąja ranka pasiekė kuprinę ir pasiraususi pagaliau ištraukė mobilųjį telefoną. Surinko Morteno numerį. Laimė, šią savaitę jis nedirba. Taigi susitvarkys namie, kol...

Prieš nuspausdama skambučio mygtuką porą sekundžių luktelėjo. Iš paskutiniųjų stengėsi susiimti. Jai sunkiai pavykdavo meluoti Mortenui. Laikui bėgant nepatobulėjo, kad ir kaip stengėsi – Dievas liudininkas. Ne, ji nenorėjo jam meluoti dėl svarbių dalykų. Melo griebdavosi tik kartais, kalbėdama apie kasdienes smulkmenas, kurias lengviau sutvarkyti nesakant tiesos. Pavyzdžiui, kad palaidinukė kainavo ne 450, o 200 kronų, arba kad Antonui, lankančiam pailgintos dienos grupę, nepamiršo parašyti raštelio, jog neprieštarauja, kad berniukas su ekskursija vyktų į mišką. Visi kartais pameluoja apie tokius dalykus. Tačiau jos melą Mortenas kaipmat perkąsdavo. Šalia jo ji jautėsi kiaurai permatoma, tarsi jis skaitytų jos mintis. Dėl to Morteną įsimylėjo ir dėl to taip sunku su juo gyventi. Kartais jai pamelavus jis neišsiduodavo supratęs, bet tik todėl, kad nenorėdavo leistis į diskusijas. Nesikabinėdavo prie jos.

Nina perbraukė pirštu per skambinimo mygtuką, kuris buvo drėgnas nuo jos prakaito. Tada spustelėjo jį ir pakėlė telefoną prie ausies – atsargiai, kad nepažadintų berniuko.

Telefonas tyliai spragtelėjo, ir pasigirdo signalai. Mortenui dar nespėjus prabilti, ji išgirdo fone aidinčius prislopintus vaikų balsus. Ačiū Dievui, pagalvojo. Vadinasi, jis nuėjo į pailgintos dienos grupę, taigi šiandien jo eilė parvesti Antoną. Kad ir kaip stengėsi, ji ir dabar negalėjo to prisiminti.

– Klausau.

Morteno balsas buvo ir piktas, ir su nevilties gaidele.

– Kur tu?

Tai balsas žmogaus, kuris mano, jog su ja nebeverta kalbėtis normaliu tonu, pagalvojo Nina. Lyg ji būtų vaikas.

Nina apsilaižė lūpas ir vėl pažvelgė į ant rankų gulintį berniuką. Reikia sugalvoti ką nors, kas atrodytų įtikinama. Kitaip jis sumals jos pasiaiškinimus į miltus jai nė nepradėjus kalbėti.

– Man paskambino Karina, – ištarė ji. – Nekaip jaučiasi. Prašė padėti. Likau pas ją, kad prireikus galėčiau nuvežti pas gydytoją.

Kitame laido gale – tyla. Ji vėl išgirdo šūksnius ir laibą kažko prašančio Antono balselį.

– Ne, ledų pakeliui namo nepirksim, – pasakė Mortenas, rankoje tebelaikydamas telefoną. Nina išgirdo, kaip Antonas ėmė zyzti. Jis buvo bepradedąs rimtą protesto kampaniją. Kaip tik to ir reikia, pagalvojo ji.

– Gerai, – pagaliau atsiliepė Mortenas. Fone tebesigirdėjo Antono zirzėjimas. – Nežinojau, kad judvi tokios artimos draugės.

Piktumo jo balse nebeliko, jautėsi tik nuovargis.

– Penkiolika metų ją pažįstu. Negaliu taip imti ir atsukti žmogui nugaros.

Mortenas nieko neatsakė. Ji išgirdo, kaip trinktelėjo durys, kaip ragelyje ėmė ūžauti vėjas.

– Na gerai, – galiausiai pasakė jis. – Bet vis tiek turėjai pati man paskambinti, kad pasiimčiau Antoną. O ne auklėtoja.

Nina net nusipurtė. Vadinasi, buvo jos eilė, ne kitaip. Verčiau jau Mortenas būtų supykęs. Dabar ragelyje buvo girdėti tik įsisiūbuojančio ginčo tarp Morteno ir Antono atgarsiai. Lyg Mortenas būtų visai pamiršęs, kad klausosi ir ji.

– Atleisk, – sumurmėjo ji, prisispausdama ragelį prie ausies. – Aš pamiršau.

– Na taip, kur jau ten nepamirši, – burbtelėjo jis. Balsas buvo šaltas ir pavargęs. – O aš maniau, kad tokių dalykų pamiršti neįmanoma. Ar gali bent apytiksliai pasakyti, kada grįši?

Nina krūptelėjo. Berniukas pasimuistė, atgniaužė vieną delnuką ir sugriebė jai už rankos. Bet akių neatmerkė.

– Manau, kokią aštuntą ištrūksiu, – atsakė stengdamasi kalbėti kuo nerūpestingiau. – Labai vėlai negrįšiu, pažadu.

Vėl vėjo gūsis į ragelį, jai dingtelėjo, kad ryšys tuoj nutrūks.

– Kada grįši, tada, – prabilo Mortenas. Paskui kažką pridūrė, bet jo kalbą ir Antono zirzimą užgožė vėjas. – Gali ir visai negrįžti. Kaip sau nori. – Morteno balsas buvo svetimas ir kažin koks tolimas.

Nina atsiduso ir įsidėjo telefoną į rankinę, numestą ant grindų. Tada atsistojo. Širdis plakė tankiai, tad verčiau pajudėti, kad sunkumas iš krūtinės pereitų į rankas ir kojas, o galiausiai ir visai atlėgtų.

Ji vėl išsitraukė telefoną ir vaikščiodama pirmyn atgal suieškojo numerį, pažymėtą „Pėteris“. Apie jį Nina žinojo ne itin daug – tik kad gyvena kažkur Vanliosėje. Tai buvo vienintelis kontaktinis asmuo, kurio numerį ji turėjo. Paprastai jie skambindavo jai, o ne atvirkščiai. Žmonės, kuriems pagelbėdavo jos tarnybos tinklas, susirgę negalėdavo tiesiog imti ir atlėkti pas gydytoją ar į ligoninę. Tada būdavo skambinama Ninai arba Alanui. Bent jau ligi šiol. Jeigu Alanas rimtai nori trauktis, gal jį galėtų pakeisti Magnusas? Deja, Magnusas neturi atokiai įrengto darbo kabineto.

– Sveiki, Pėteris klauso, – atsiliepė malonus balsas kitame laido gale ir Nina jau norėjo pasisveikinti ir prisistatyti, bet balsas tęsė: – Nuo rugpjūčio penkioliktos iki dvidešimt devintos aš atostogauju, todėl jums teks kaip nors išsiversti be manęs!

Velniava. Nina atsirėmė į sieną ir užsimerkė. Taip dar niekada nebuvo įsipainiojusi. Viena, su svetimu vaiku. Jos tinklas dažnai pagelbėdavo šeimoms ar atskiriems asmenims, bet paskui jau jie patys savimi pasirūpindavo, kai tik kontaktinis asmuo surasdavo kokį pusrūsį ar vasarnamį, arba padėdavo nusigauti į Švediją. Labai sunku nebūdavo. Bet kur rasti žmogų, kuris galėtų prižiūrėti trejų metukų vaiką? O jei toks yra, kaip jį suieškoti?

Nina atsimerkė ir pažvelgė į berniuką. Jis galėtų būti iš kur tik nori. Iš Šiaurės ar Rytų Europos. Danijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos. Ji perbraukė ranka per trumpus šviesius plaukučius, kurie buvo šlapi ir sulipę. Kol berniukas atsipeikės, reikia ką nors sugalvoti, o kol kas būtina susisiekti su Karina. Juk ji visą šitą košę ir užvirė. Nina neabejojo, kad Karina žino daugiau negu buvo linkusi pasakoti prekybos centro kavinukėje, nervingai kilnodama prie lūpų kavos puodelį.