Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jis visiškai ja nepasitiki.

Ir Alanas akivaizdžiai nepasitiki, bet tas nors neketina kliudyti. Berniukas iš lagamino – ne jo reikalas ir jis nenori užsikrauti atsakomybės. Tik todėl ją paleidžia.

– Galite čia pabūti, kol vaikas gaus pakankamai skysčių, – pasiūlė Alanas. – O tada privalai dingti. Pasistenk išeidama nekristi niekam į akis. Ir, Nina... – Pamačiusi jo žvilgsnį ji suprato, kad Alanas susierzinęs. – Aš tuo nebesiverčiu, – užbaigė jis. – Daugiau į mane nebesikreipk.

– TAIGI TVIRTINATE, kad Miką pagrobė jūsų vyras?

Evaldas Gužas iš Asmenų paieškos skyriaus žvelgė į Sigitą neslėpdamas skepticizmo.

– Mes kartu nebegyvename, – pasakė ji.

– Bet vaiko tėvas – jis?

Ji pajuto, kaip paraudo.

– Žinoma.

Nuovadoje buvo tvanku. Tarp lango ir užuolaidos blaškėsi musė, iš paskutiniųjų bandydama išskristi lauk. Gužo darbo stalas panėšėjo į randuotą sovietinių laikų veteraną ir, regis, buvo keleriais metais vyresnis už pareigūną. Sigita troško pasikalbėti su vyresniu policininku, o ne su šituo jaunu juodaplaukiu vyrioku – juk jam daugių daugiausia trisdešimt. Jis buvo nusivilkęs pilką uniforminį švarką ir atlaisvinęs vyšninį kaklaraištį, tad atrodė lyg koks į kavinę užsukęs atostogautojas. Nerimta firma, dingtelėjo jai.

– Ir tas pagrobimas, kaip jūs jį vadinate... Jis ką, įvyko aną šeštadienį?

– Taip, šeštadienio popietę.

– O jūs kreipiatės tik dabar, nes?.. – Bet tyčia nebaigė klausimo.

Sigita jau norėjo nudelbti akis, tačiau susiturėjo. Jos netikrumas tik dar labiau sustiprintų tą jo skepticizmą.

– Gulėjau ligoninėje ir mane išrašė tik šįryt.

– Supratau. Gal galite tą pagrobimą nupasakoti konkrečiau? – paprašė jis.

– Kaimynė matė, kaip mano vyras ir kažkokia moteris nusivedė Miką į automobilį. Pasodino ant galinės sėdynės ir išsivežė.

– Ar vaikas priešinosi?

– Ponia Mažeikienė sako, kad ne. Bet suprantat, ta moteris mus jau kurį laiką sekė, mažiausiai keletą dienų, ir viliojo Miką šokoladu. Tai juk nenormalu!

Stebėdamas Sigitą pareigūnas kelissyk trakštelėjo rašikliu.

– Kur jūs buvote, kai tai nutiko? – kamantinėjo.

Dabar ji nebegalėjo nuslėpti netikrumo.

– Aš... aš nepamenu, – suburbėjo. – Man buvo smegenų sukrėtimas. Gal... gal jie mane nustūmė nuo laiptų.

Jos žodžiai skambėjo labai neįtikinamai – ji ir pati netikėjo, kad Darius taip būtų galėjęs pasielgti. O štai moteris... Moters ji juk nepažįsta.

– Kokioje ligoninėje gulėjote?

Širdis jai nusirito į kulnus.

– Vilkpėdės, – atsakė vildamasi, kad jis daugiau nebeklausinės. Bet pareigūnas čiupo telefono ragelį.

– Kokiame skyriuje?

– M1.

Ji sėdėjo ant baisiai nepatogios plastikinės kėdės. Nusivylusi ir bejėgė laukė, kol jis skambino, kol su kažkuo persimetė keliais žodžiais. Musė vis zyzė. Gužas daugiau klausėsi negu kalbėjo, bet ji gana gerai suprato, ką jis sužinojo.

– Ponia Ramoškiene... – prabilo padėjęs ragelį. – Ar jums neatrodo, kad reikėtų grįžti namo ir palaukti vyro skambučio?

– Aš negeriu! – Žodžiai patys išsprūdo jai iš burnos, nors ir suprato, kad tai tik patvirtins jo įtarimus.

– Eikite namo, ponia Ramoškiene.

Ji nieko negalvodama įlipo į 17 autobusą Ševčenkos gatvėje. Ir tik po daugybės stotelių toptelėjo, kad Aguonų gatvėje pamiršo persėsti. Atrodė, kad miestas, kuriame ji gyvena jau aštuonetą metų, tapo svetimas. Ji netgi nebesusigaudo, kur važiuoti. Į akis negailestingai spigino saulė. Tokia bejėgė ji jautėsi tik sykį gyvenime.

„Eikite namo, ponia Ramoškiene.“ Bet pas ką? Be Miko tai neteko prasmės – nei butas, nei nauji baldai, dėl kurių tiek prakaito išlieta.

Dievo bausmė, šnibždėjo vidinis balsas.

– Užsičiaupk, – tyliai paliepė pati sau, bet tai nepadėjo.

Bažnyčioje ji nebuvo buvusi nuo tada, kai išvyko iš Tauragės. Nė kartelio per visus aštuonerius metus. Ji nenorėjo tikėti Dievą, nors prisiminimai apie jį, regis, neskubėjo jos paleisti: vaško žvakių kvapas, vos susilenkti įstengiančios, bet vis tiek besiklaupiančios senutės, gėlės prie altoriaus, pakili nuotaika ir noras pabūti tyloje net vaikystėje, kai sėdint klauptuose ore tabaluodavo kojos, apmautos baltomis pėdkelnėmis ir juodais lakuotais bateliais. Bent kartą per savaitę pasipuošti – būtina, sakydavo mama. Kai Sigita pirmą sykį ėjo išpažinties, jautėsi suaugusi ir svarbi. Dabar ji jau didelė mergaitė, taigi tinkamas amžius nusidėti . Tas žodis jai atsidavė tamsa ir siera, kalte ir amžinom kančiom, bet, kita vertus, atrodė patrauklus . Toks pat patrauklus kaip ir mamos sesuo, teta Jolita, gyvenusi Vilniuje, nors apie ją niekas nešnekėdavo. Nusidėjėliai kur kas įdomesni už paprastus žmones, net Biblijoje šitaip parašyta. Pagaliau tas nuodėmių ir pažinimo pasaulis atsivėrė ir jai. Kai stovi minioje ir visi aplink kartoja: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, apima kažkoks nepaaiškinamas svaigulys. Esu labai kaltas... Ji kartojo tai ypač uoliai.

– Ššš, – anuomet ją nutildė mama ir pataisė skarelę. – Ne taip garsiai!

Vėliau Sigita išmoko nutaisyti tinkamą balsą – kalbėdavo ne per garsiai, kad neišsiskirtų iš minios, bet ir ne per tyliai, kad neatrodytų, jog ji tai daro nenoromis; savotiškas murmėjimas, girdimas aplinkinių, bet bažnyčioje neaidintis. „Esu kaltas.“ Gražu ir netgi jauku.

Taip buvo iki pat tos dienos, kai pirmą sykį nuėjo išpažinties. Tąkart negalėjo išspausti nė žodžio. Pirmiausia, dar prieš eidama į bažnyčią, paaugliškai užsispyrė ir pareiškė išpažinties neisianti. Jei šalia būtų buvusi vien tik mama, gal būtų ir išdegę. Bet kai į ją atidžiai pažvelgė močiutė Julija ir paklausė, ar kas negero nutiko, visi maištai iš galvos išgaravo. Ne, nieko neatsitiko. Visai nieko. Močiutė Julija patapšnojo jai per ranką ir pavadino gera mergaite. Nieko baisaus, jei kartais apninka abejonės, kalbėjo ji. Dievulis už tai nenubaus. Tada Sigita nuskubėjo puoštis, kad nepavėluotų į bažnyčią. Ten viskas buvo po senovei. O jos viduje pasaulis tarsi apsivertė aukštyn kojom.

Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo tylu ir tuščia, tik dvi senyvos moteriškės šlavinėjo aplink. Turbūt darbuojasi už dyką, kaip ir Tauragėje, pagalvojo Sigita. Viena moteris paklausė, gal Sigitai reikią pagalbos.

– Ačiū, ne, – atsakė Sigita. – Aš tik trumpam.

Moteris supratingai linktelėjo. Tą „trumpam“ supranta kiekvienas tikintysis. Sigita jautėsi kaip apgavikė. Ji juk nebetiki Dievą.

Ką tu čia veiki? – nerimo vidinis balsas.

Paaiškinti ji negalėjo. Jautėsi tarsi stovėtų prie bedugnės krašto, bet ne dėl to, kad vylėsi ateisiant Dievą ir ją išgelbėsiant. Anaiptol. Aš juk nebetikiu. Visai . Bet pažvelgusi į Mergelės Marijos paveikslą nebesusilaikė. Madona laiko kūdikėlį Jėzų, o jos veidas švyti tokia meile... Sigita puolė ant kelių, ant vėsių plytelių, sveikąja ranka pasirėmė į marmuro koloną ir pravirko taip, kad visoje bažnyčioje nuaidėjo jos kūkčiojimas. Esu kaltas. Esu labai kaltas...

Vos išėjo iš bažnyčios, rankinėje suvibravo mobilusis. Pasikabinusi rankinę ant sugipsuotos rankos ėmė karštligiškai raustis viduje. Ant šaligatvio jai po kojomis pažiro pinigai, iškrito kosmetikos krepšelis ir tabletės nuo gerklės skausmo. Bet dabar svarbiausia – telefonas. Turbūt skambina Darius, dingtelėjo jai.

– Ei, kas gi tau nutiko? – pasiteiravo jis kaip visada linksmu švelniu balsu. – Skambinėjai man milijoną kartų.