Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Tau trupinėlis prilipo, – pasakė Barbara. – Ne, leisk man... – ir šypsodamasi rausva servetėle nušluostė jam burną ir smakrą. Pyktis visai išgaravo.

Vėliau jiedu apėjo nedidukę juokingą kūdrą, į kurią kažkas buvo nuleidęs per didelį burlaivį – jis niekaip nebūtų įstengęs apsisukti, jei kas nors per klaidą būtų sumanęs juo paplaukioti. Barbara įmetė į automatą keletą storų daniškų monetų, ir automatas jai išspjovė maisto žuvims. Pasigirdus metalo skimbtelėjimui žuvys pradėjo maltis kūdroje it pašėlusios, vanduo net kunkuliavo nuo zujančių riebių jų kūnų. Nuo to vaizdo Jučui nemaloniai sumirguliavo akyse. Kaip tik tuo metu subirbė telefonas.

– I just got home , – prabilo vyras kitame laido gale. – There is no sign of the goods or the money. Nor of the person I sent to do the trade. 17

Kalė. Niekšas.

– I delivered, – kaip galėdamas ramiau atsakė jis. – Now you must pay . 18

Kurį laiką kitame gale buvo tylu. O tada žmogus pareiškė:

– When you give me what I paid for, you will get the rest of the money. 19

Jučas vienu metu kovojo su dviem dalykais: su prasta anglų kalba ir kylančiu pykčiu. Barbara uždėjo ranką jam ant dilbio, ir tik dėl to jis neužsiplieskė.

– You sent the woman. If she don’t do what you say, is not my problem . 20

Ir vėl ilga tyla.

– She took a company car , – galiausiai pasakė danas. – We have GPS tracking on all of them. If I tell you where she is, will you go and get her? She must have either the money or the goods, or both. Or she must know where they are. Bring her back to me . 21

– Is not what we agreed 22, – sukandęs dantis iškošė Jučas. Jam reikėjo pinigų ir mauti lauk iš šitos be proto brangios šalies, kur net žuvys kūdrose riebios kaip paršai.

– 10.000 dollars extra , – pridūrė žmogus. – To get the money and the goods, and bring her back . 23

Klyksmai, sklindantys nuo linksmųjų kalniukų, jį visai sunervino. Bet dešimt tūkstančių dolerių, šiaip ar taip, – dešimt tūkstančių dolerių.

– Okay , – sutiko jis. – You tell me where she is . 24

NINA ĮVYNIOJO berniuką į apklotą, paėmė ant rankų ir išėjo iš gydytojo kabineto. Vaikas buvo liesas ir lengvutis. Plunksnelė, palyginti su Antonu, bet juk Antonas – moksleivis. Jau nebe mažas berniukėlis.

Ji rūpestingai užtrenkė ligoninės duris ir nusileido laiptais. Tada atsargiai paguldė berniuką ant užpakalinės automobilio sėdynės ir tyliai užtrenkė dureles. Laikrodis rodė 18.44.

– Ir kas toliau? – sumurmėjo sau po nosimi ir susigriebė. Vis tas kvailas įprotis su savimi garsiai kalbėti. Kažkaip nesveika. Todėl pradėjusi lankyti gimnaziją pasistengė atsikratyti šito vaikiško įpratimo, kitaip būtų buvę sunku pritapti. Tačiau susinervinusi sykiais vėl to griebdavosi. Kalbėdavo su savimi stengdamasi susikaupti.

Ji užvedė variklį ir ėmė riedėti žvyruotu keliuku. Ir vėl pradėjo drebėti rankos. Spoksojo į savo rankas su tokiu pat susidomėjimu, su kokiu būtų stebėjusi lesyklėlėje nutūpusį retesnį paukštį. Tvirtai suėmė vairą, kad liautųsi erzinantis tirtėjimas, kai virpčioja net pirštų galiukai.

Karina jai iki šiol nepaskambino. Nei Mortenas, nei policija, nei saugumiečiai. Pastarųjų skambutis, aišku, būtų nustebinęs, bet neapleido jausmas, kad ją kažkas seka. Atrodė keista, jog valandų valandas vežiojantis svetimą trejų metukų vaiką niekas jos nestabdo. Juk kažkas turėtų berniuko pasigesti – ir ne tik tas įniršęs vyras iš geležinkelio stoties.

Nina įjungė radiją ir iškart pritildė garsą – ketino sulaukti žinių. Jos mobiliojo telefono laikrodis rodė 18.46. Sumažino greitį ir apgraibomis vėl surinko Karinos numerį.

Po septynių ilgų signalų ji pagaliau atsiliepė:

– Alio.

Karinos balsas buvo šaltas, tačiau ir nekantrus, lyg ji kažko lauktų.

Nina giliai įkvėpė. Karina tuoj išjungtų telefoną, jei tik Nina ant jos smarkiau užriktų. Reikia būti apdairiai. Ir žūtbūt išgauti reikiamus atsakymus.

– Karina.

Nina stengėsi kalbėti kuo ramesniu ir meilesniu balsu. Panašiai kalbėdavo su Antonu, kai bandydavo jį nuraminti po dar vieno baisaus sapno.

– Karina, čia Nina. Sėdžiu mašinoje su berniuku. Jam lyg ir viskas gerai.

Kitame laido gale stojo tyla. Tada pasigirdo ilgas nervingas atodūsis ir sunkus šnopavimas.

– Ačiū Dievui. Nina, ačiū, kad tu jį paėmei.

Ir vėl ilga tyla. Nina mintyse nusikeikė. Negi Karina jai tiek tenori pasakyti? Ačiū, kad tu jį paėmei? O paaiškinimas? Ką daryti toliau? Kur vežti trejų metukų vaiką, gulintį jos mašinoje?

– Man reikia ką nors žinoti apie berniuką, – pasakė ji. – Neįsivaizduoju, ką su juo daryti. Gal vežti į policiją? Ar žinai, iš kur jis?

Nina ir pati girdėjo, koks griežtas ir sausas jos balsas. Vieną akimirką pasirodė, kad Karina jos nė nebesiklauso. Bet ir vėl pasigirdo tylus šnopavimas – kaip kokio sužeisto ir į kampą užspeisto žvėrelio.

– Aš nežinau, Nina. Pamaniau, tu juk turi kontaktų... Gal jam padėtų tavo tinklas?

Nina atsiduso.

– Neturiu jokių kontaktų, – pasakė ir pirmąkart pajuto, kad tai tiesa. – Mudviem teks atvirai pasišnekėti ir viską išsiaiškinti. Kur tu esi?

Karina ir vėl nutilo. Nina kone girdėjo, kaip draugę drasko abejonės.

– Vasarnamyje.

– O kur jis?

Karina nervingai barbeno į telefoną.

– Aš nebenoriu į tai veltis. Man niekas nesakė, kad ten bus vaikas .

Jos balsas tapo spigus ir isteriškas, ji jau nebebandė slėpti kūkčiojimo, tramdyto iki Ninai paskambinant.

– Kur tas tavo vasarnamis? – pakartojo Nina, iš paskutiniųjų bandydama kalbėti ramiai ir dalykiškai. – Pasakyk man, kur esi, Karina, ir aš pas tave atvažiuosiu. Vis tiek ką nors sugalvosim.

Ji girdėjo, kaip Karina šnopuoja ir stena, tai truko gana ilgai, ir Nina jau manė, kad bičiulė išjungs telefoną.

– Tisvildelėje.

Karinos balsas buvo toks tylus, kad Nina iš pradžių pamanė, jog ne taip nugirdo.

– Išsinuomojau pusseserės namą. Ji...

Bičiulė kažką sušiugždeno, greičiausiai popieriaus lapelį.

– Miško Kalno kelias 12. Pačiame gale. – Ir ryšys nutrūko.

Nina atsisuko į miegantį berniuką ir pirmąkart nuo tada, kai prieš šešias valandas atidarė lagaminą, įstengė išspausti šypseną.

– Viskas bus gerai, – pasakė ir pajuto, kaip po truputį rimsta rankos. – Pirmiausia sužinosime, kas atsitiko, o tada aš pasirūpinsiu, kad tu grįžtum namo.

SIGITA PUOLĖ į baisiausią neviltį, net paprašė, kad jis atvažiuotų.

Darius aname laido gale nuščiuvo.

– Sigita... juk pati žinai, kad negaliu.

– Kodėl?

– Darbas.

Jis dirbo Vokietijoje, vienoje statybų bendrovėje. Ne inžinieriumi, kaip kartais girdavosi, o vidaus komunikacijų tiesėju.

– Juk dėl Miko , Dariau.

– Žinau. Bet...

Ir kam apsigaudinėti? Iškart turėjo susiprasti, kad pasikliauti juo negalima. Ir vis dėlto... Ji tikrai nemanė, kad Mikas jam šitaip rūpi. Darius džiaugdavosi sūnumi, mielai su juo žaisdavo valandą kitą. O vaikas tėvą dievino, mat tas kaskart išdygdavo netikėčiausiomis akimirkomis, su pilnu glėbiu žaislų, įvyniotų į šiugždantį popierių.

– Negi svetimi tualetai tau svarbesni už nuosavą sūnų? – paklausė ji.

– Sigita...

Ji išjungė telefoną. Puikiai suprato, kad jam trukdo ne darbas. Kai ko nors labai užsigeisdavo – nuvažiuoti į rungtynes ar panašiai, – paskambindavo į kontorą ir pasakydavo, kad susirgo. Va kiek tas darbas jam svarbus. Karjeristu jo tikrai nepavadintum. Be abejonės, galėtų atvažiuoti, tik nenori. Jis trokšta naujo gyvenimo, būti su naująja drauge, o ne grįžti į liūdną praeitį: trenktis į Vilnių ar Tauragę, kur laukia Sigita su savo reikalavimais.