Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Nina prisivertė susiimti, o galvoje karštligiškai sukosi klausimas, kaip elgtis toliau. Gal sėsti prie vairo ir nuvažiuoti? Gal pirma jam ką nors pasakyti? O jeigu jis jai atsakys? Tada prisiminė ledus.

Nusigręžė nuo išsigandusio vaiko ir žvilgtelėjo į geltonąjį maišelį. Įkišo ranką tarp duonos pakelių ir obuolių, kiek pagraibė ir ištraukė vaflinius ledus, išvyniojo iš blizgančio šviesiai mėlyno popierėlio. Nebedrįso pažiūrėti berniukui į akis – padavė ledus pro langą. Akies krašteliu pamatė, kaip pakyla rankutė ir paima ledus.

– Ačiū.

Berniuko balsas buvo silpnas, bet žodį ištarė lėtai ir rūpestingai, tarsi trokštų būti teisingai suprastas.

– Ne, – paskubom burbtelėjo ji. – Anų nebebuvo. Bet juk ir šitie skanūs.

Tada kuo skubiau apėjo automobilį, atsisėdo prie vairo, kiek pavažiavo atgal ir pasuko į gatvę. Piktoji moteriškė vis dar šūkavo.

– Ir vaikiškos kėdutės neturite, – barėsi ji. – Už tai gresia bauda. Neįsivaizduoju, kaip drįstate vadintis motina, tai nesuvokiama...

SIGITA DELSĖ išeiti iš nuovados, bet Gužas ją mandagiai ir draugiškai išprašė lauk. Jos mobiliojo numerį turįs, taigi jei sužinosiąs ką nors naujo, iškart paskambinsiąs. Ir paragino eiti namo.

– Bet gal nebūkit viena. O kur berniuko tėvas?

– Jis dirba Vokietijoje. Neparvažiuos.

– Tai gal pasikvieskit kokį giminaitį. Arba draugę.

Ji linktelėjo, lyg iš tiesų turėtų draugų. Nenorėjo prisipažinti, kokia vieniša jaučiasi. Gėdijosi kaip kokios nepadorios ligos.

Jai taip skaudėjo galvą, kad net akyse aptemo. Vėl sukilo šleikštulys. Gal reikėtų ko nors užkąsti ar bent išgerti, kaip patarė tas senukas. Per toką kaitrą reikia gerti daug vandens. Iš vyriškio, iš žaliai nudažyto vagonėlio pardavinėjančio saldainius, atvirukus ir mažyčius gintarėlius, ji nusipirko pigų mažą pakelį apelsinų sulčių. Jos buvo šiltos, bjauraus skonio, sopančią gerklę nutvilkė rūgštis.

Jį suras, šnabždėjo pati sau. Tikrai suras – gyvą ir sveiką.

Tie žodžiai guodė menkai. Ji neturėjo lakios vaizduotės. Kur kas paprasčiau buvo įsiminti skaičius ir faktus, negu įsivaizduoti vietas, kuriose norėtų apsilankyti, ar nepažįstamus žmones. Ir romanų ji neskaitydavo, o filmus žiūrėdavo tik rodomus per televiziją.

O štai dabar bandė įsivaizduoti Miką. Mašinoje, apklotą skuduru. Besirangantį, mėginantį ištrūkti iš jį tvirtai laikančių svetimų gniaužtų. Miką, veltui šaukiantį mamą.

Ką jam padarė? Kodėl pagrobė?

Pradėjo drebėti kojos. Ji atsisėdo ant akmeninių laiptų prie upės. Prieš porą metų miesto valdžia čia pristatė suoliukų, bet pradėjo rinktis narkomanai, ir suoliukų neliko – iš žemės kaip kokie kelmai kyšojo tik metalinės kojos. Pro šalį lėtai tekėjo purvinai rusva Neris. Srauni žiemą ar pavasarį, vasarą ji virsta varganu upeliu.

Tą vasarą – vasarą su Dariumi – paupys buvo jų slaptų susitikimų vieta. Paėjėjus kiek toliau nuo tilto, asfaltuotas keliukas baigiasi ir virsta siauru takeliu, vinguriuojančiu retoku mišku. Čia knibždėte knibždėdavo vabzdžių – mašalų ir musių, užtat buvo galima pasislėpti nuo žmonių, kas Tauragėje tais laikais atrodė neįmanoma. O čia galėjai net maudytis dviese.

Kitų tokių vaikinų kaip Darius ji nepažinojo. Visi buvo kažkokie kvaili – žvengdavo, paišinėdavo penius ant svetimų knygų ir bėgdavo šalin. Kartą vyresnysis Mildos brolis įžnybo jai į krūtinę ir bandė pabučiuoti, bet buvo toks pat paikas kaip ir Milda, tik tiek, kad berniukas.

O Darius buvo visai kitoks. Visada atsipalaidavęs, visada savimi pasitikintis. Atrodė kur kas labiau suaugęs negu visi kiti. Sakydavo, kad vardą jam davė lakūno Stepono Dariaus garbei; Dariaus ir Girėno vardu pavadinta ir viena iš pagrindinių Tauragės gatvių. Jam tas vardas iš tikrųjų tinka, galvojo Sigita. Vieną gražią dieną Darius tikrai nuveiks ką nors įspūdingo.

Kai jis pabandė ją nurengti, iš pradžių ji suakmenėjo. Darius stabtelėjo ir apkabino ją per liemenį.

– Kokia tu mažutė, – pasakė. – Viena ranka visą apglėbčiau.

Ją ėmė krėsti drebulys, bet ne toks, kai pagaugais nueina nugara. Jo rankos užlindo jai už palaidinukės ir spustelėjo krūtinę. Ji priglaudė galvą jam prie kaklo ir pažvelgė į saulę. „Nevalia, – kažkur galvoje pasigirdo močiutės Julijos balsas. – Nuo to galima apakti.“ Bet prieš užsimerkdama ji dar kelias akimirkas paspoksojo į spiginančią saulę. Tirtančiomis rankomis apsikabino Darių, o jis lyžtelėjo jai liežuvį, tada lūpas ir burną. Palaidinę palikęs ramybėje, dabar ėmėsi jos sijono ir kelnaičių. Jai po kojomis sulingavo žemė, Sigita pasviro. Jis nebandė jos sulaikyti. Supratęs tai kaip jos sutikimą, pats virto drauge ir jiedu pūkštelėjo į drumzliną drungną upės vandenį prie pat kranto. Jis užgriuvo ją, prispaudė taip, kad net oro pristigo.

– Kokia tu graži, – sušnabždėjo ir nekantraudamas rankomis praskėtė jos šlaunis.

Ji tikrai būtų galėjusi jį sulaikyti. Bet juk ir pati to norėjo. Geidė visu kūnu. Ir net, galima sakyti, protu. Jai magėjo sužinoti, ką reiškia nusidėti. Be to, juk visai patogu – pačiai nereikia nieko daryti, tik leisti veikti jam. Manė, kad skaudės, mat kartkartėmis mergaičių tualete šnabždėdavosi su draugėmis, esą pirmas kartas visada sunkus, gali net šiek tiek skaudėti.

Bet neskaudėjo. Buvo lengva ir kažkaip teisinga gulėti prispaustai šiltame drumzliname vandenyje, jausti jį tarp kojų, paskui savyje, kaip kokį svečią, kuris gal netgi galėtų pabūti ilgiau, ne tik akimirksnį.

Jis susmuko ant jos, paskui išslydo. Kelias akimirkas pagulėjo tyliai, vėl buvo girdėti vabzdžių zyzimas, kiek tolėliau per geležinkelio tiltą nudardėjo traukinys, vėjyje ošė medžiai. Virš jų kelioms akimirkoms pakibo laumžirgis – atskrido iš kažkur ir sustingo Dariui prie peties.

Ir tai viskas? – galvojo Sigita. Tik tiek?

Jis nusirito šalin. Buvo nespėjęs nusimesti drabužių, tik atsisegė kelnių užtrauktuką. Staiga jai dingtelėjo, kaip netvarkingai turėtų atrodyti ji pati – kelnaitės nusmauktos iki kulkšnių, sijonas užverstas, pilvas nuogas. Liemenėlė atsidūrė ant liemens, palaidinė virš krūtų – ji to nė nepastebėjo, nes tiek visokių dalykų dėjosi. Paskubomis krestelėjo sijoną, norėjo susitvarkyti ir palaidinę, bet tada jis pasielgė taip, kaip nebūtų pasielgęs joks kitas vaikinas. Tik Darius. Jis vėl švelniai įspaudė ją į purvą. Apipylė ilgais šlapiais bučiniais. Pradėjo glamonėti – ir iš viršaus, ir iš vidaus, o ji tik aikčiojo.

– Dariau...

– Ššš, – pasakė jis. – Luktelėk.

Ir darbavosi tik rankomis ir burna. Tol, kol išnyko garsai ir šviesos. Kol ji pradėjo virpėti visu kūnu. Kol užliejo laukiniai, anksčiau niekada nepatirti pojūčiai. Dar sykį ir dar. Tada ji suprato praradusi nekaltybę ir niekada jos nebesusigrąžinsianti.

Tą akimirką jokios kaltės nejautė, negalvojo nei apie nuodėmę, nei apie gėdą. Nei apie pasekmes. Šios mintys ją aplankė gerokai vėliau.

KAI NINA išsukusi iš pagrindinės gatvės riedėjo asfaltuotu keliuku tarp ištuštėjusių vasarnamių, Heselio įlanką pamažu gaubė rugpjūčio sutemos. Moksleivių atostogos baigėsi prieš savaitę, tad iš daugumos šeimyninių namelių vasarotojai jau buvo išvykę. Tik šalia kai kurių erdviausių ir gražiausių vasarnamių vis dar stovėjo automobiliai su vokiškais numeriais. Ji pamatė ir keletą vaikų, mušinėjančių prie stulpo virve pririštą kamuoliuką – po kiekvieno smūgio stulpas grėsmingai susvyruodavo. Pievutės plytėjo tuščios, negailestingai išdegintos vėlyvos vasaros saulės. Aną vasarą pernelyg dažnai lijo, o štai šiemet dangus žydras, be debesėlio kone nuo pat gegužės vidurio. Saulė svilino medžių viršūnes, daugiamečių gėlių lysves ir vejas, todėl visa žaluma tai šen, tai ten buvo išmarginta gelsvomis dėmėmis. Nina vėl pasižiūrėjo į laikrodį prietaisų skydelyje: 20.20.