Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Pati puikiai žinai, po paraliais. Juk tik tavo autistinė smegeninė sugeba prisiminti visus skaičius! Aš moku tiek, kiek paskaičiuoji tu.

Įprastomis aplinkybėmis ji prisimintų. Žinotų, jei trūktų bent vieno vienintelio lito.

– Be to... klausantis tavęs susidaro įspūdis, kad jis koks banditas. O juk taip nėra.

– Bet jis sukasi tokiuose sluoksniuose, – neatlyžo ji. Upe praplaukė juodas šiukšlių maišas. Sigitai dingtelėjo siaubinga mintis, kad į jį tilptų vaiko kūnelis.

– Sigita, po šimts. Man tikrai apmaudu, kad dingo tavo sūnelis, bet Dobrovolskis tikrai su tuo nesusijęs. Dėl Dievo meilės, nepainiok jo į tai.

Ji neatsisveikino. Vos spėjo išjungti mobilųjį, kai vėl sutąsė spazmai ir ant sijono bei plikų kojų išvėmė apelsinų sultis, sumišusias su tulžimi.

NINA ŽAIBIŠKAI atsisuko ir pastebėjo berniuko šešėlį, dingstantį už durų. Išgirdo basų kojyčių trepsėjimą – vaikas skuodė per kambarį prie laukujų durų. Nors ją mušė karštis ir baisiai drebėjo kojos, vis dėlto sugebėjo judėti.

Akimirksniu atsidūrė prie durų, įsitvėrė staktos, kad nepargriūtų, ir tuo metu pro virtuvės langą pamatė lauke šmėkštelint baltapūkę berniuko galvelę. Jis skuodė kiek įkerta. Nina paknopstom puolė per kambarį į koridorių, paskui į verandą. Į veidą padvelkė drėgna vakaro vėsa, kaklas ir skruostai pulsavo karščiu. Aplink egles, juoduojančias už namo, vyniojosi rūko šydas – kaip pasakoje, bet berniuko niekur nesimatė. Tačiau ji aiškiai girdėjo, kaip jam po kojomis traška sausos šakelės. Nina tekina pasileido ten, iš kur sklido garsas.

Sausi eglišakiai braižė jai veidą. Po žemomis šakomis žolė buvo pageltusi ir šiurkšti, sulig kiekvienu žingsniu išdavikiškai šiugždėjo, tačiau dabar ji matė baltą berniuko galvą šmėkščiojant tarp medžių vis tirštėjančioje tamsoje. Atstumas iki vaiko nors lėtai, bet po truputį mažėjo.

Skuosdama Nina šoko per nugriuvusio medžio kamieną ir pajuto bjaurų dilgtelėjimą dešinėje kulkšnyje. Vis dėlto pavyko sučiupti berniuką už peties. Ji kiek pasuko vaiką, bet jis išsprūdo ir nubėgo. Antrą sykį jai pavyko sugriebti jį už rankos ir sulaikyti.

Suklupdama ant žolės, tylėdama trūktelėjo mažylį prie savęs ir abiem rankom tvirtai apkabino. Jo marškinėliai buvo pakilę aukštyn, ir ji jautė po šonkauliais besidaužančią širdelę. Jis sunkiai šnopavo jai į kaklą.

Ir tada ji išgirdo garsą.

Tas garsas galėjo būti visai bereikšmis. Šiaip trakštelėjimas – lyg kažkas atsargiai uždarytų duris. Trakštelėti galėjo bet kuriame iš nedidukų vasarnamių kitapus eglių, pagalvojo Nina, drauge su berniuku lėtai atbula lįsdama po sunkiomis, tamsiomis eglių šakomis. Vasarnamių iš čia nebebuvo matyti, užtai ji puikiai matė savo raudoną fiatuką, pastatytą šiek tiek tolėliau, ant vingiuoto keliuko.

Ir vėl trakštelėjo, tik šįsyk jai pasirodė, kad girdi žingsnius. Žingsnius ir šiurenimą, tarytum kas eitų per aukštą pageltusią žolę. Nina tuoj prisiminė vyrą iš stoties. Siauros mėlynos akys, kietai suspausti žandikauliai, ritmingi spyriai į bagažo spintelę stoties rūsyje.

Ar gali būti, kad jis surado Kariną ir išliejo ant jos savo įsiūtį?

Nina pažvelgė į laikrodį.

20.36.

Jos rankinis laikrodukas paprastai 29 sekundėmis atsilikdavo nuo mobiliojo telefono laikrodžio, rodančio tikslų laiką. Nė pati nežinodama kodėl, rankinio laikrodžio taip ir nenusistatė tiksliai. Galbūt tas netikslumas jai patiko dėl to, kad mėgo mintyse skaičiuoti, kiek iš tikrųjų yra valandų, minučių ir sekundžių.

Nina giliai įkvėpė ir prisispaudė berniuką prie krūtinės. Jo šiltas kūnelis silpnai virpėjo priešindamasis, bet vaikas tūnojo tylut tylutėlis.

Gal paskambinti į policiją?

Nina pagraibė dešinėje kelnių kišenėje ieškodama telefono, tuo pat metu atidžiai klausydamasi prietemoje. Paskui įkišo ranką į kairę kišenę. Nėra. Pametė. O kur ir kada, nė nenutuokė.

Į galvą vėl plūstelėjo adrenalinas. Telefonas buvo vienintelis jos ryšys su tikruoju pasauliu. Su Mortenu, kolegomis, o dabar ir su policija. Ir štai liko tik jiedu su berniuku.

Staiga vėl išgirdo užtrenkiamų durų pokštelėjimą.

Širdis po prakaituotais marškinėliais stipriai dunkstelėjo ir ėmė plakti kaip pašėlusi. Jai pavyko atsistoti nepaleidžiant berniuko iš glėbio.

Tada, laikydama vaiką ant rankų, pasileido bėgti.

Įsitempęs berniuko kūnelis buvo sunkus. Ir jos pačios kojos atrodė sunkios. Senstu, dingtelėjo jai kvaila mintis. Pasenau ir nebepabėgu su vaiku glėby.

Po minutėlės ji jau buvo prie fiato. Atplėšė vairuotojo dureles. Pro berželius ir krūmynus, kuriais buvo apsodintas ilgokas vingiuotas keliukas iki namo, buvo matyti vasarnamis. Aplink buvo ramu, ir ji akimirką sudvejojo. Gal tie žingsniai jai tik pasivaideno? Gal žolę šiureno vėjas arba ponulis Murklys? Gal grįžti ir paieškoti telefono? Ar išdrįstų? Ji pajuto instinktyvų norą budėti prie tylaus negyvo kūno, gulinčio namelyje, pasilikti, apsaugoti nuo...

Nuo ko? Per vėlu. Karinai jau nebepagelbėsi. Dabar reikia galvoti apie save ir berniuką, kurį tebelaikė ant rankų. Dvejodama žiūrėjo į perdžiūvusius lapus. Staiga suakmenėjo. Virtuvėje įsižiebė šviesa, ji matė kambaryje judantį tamsų siluetą. Šešėlis lange padidėjo ir pasilenkė tiek, kad akimirksnį šmėkštelėjo blyškus veido apskritimas, paskui vėl pranyko.

Nina numetė vaiką ant priekinės sėdynės, po sekundės įkišo raktą į spynelę, užvedė variklį ir lyg pakvaišusi pavarė mašiną atbulą. Girdėjo, kaip žolės braukia per automobilio šonus, pajuto užvažiavusi at kažkokio kelmelio ar storesnės šakos, ta perbraukė per mašinos dugną. Kiti vasarnamiai dūlavo pilkais tamsiais langais, automobilių aikštelės šalia irgi buvo tuščios. Iš ten pagalbos nelauk. Į mašinos dugną bilsnojo žvyrkelio akmenukai, bet ji ir toliau lėkė atbula, didžiuliu greičiu, ir tik vėliau pastebėjo, kad pamiršo įjungti žibintus.

O berniukas ėmė taip klykti, lyg jį kas būtų norėjęs užmušti.

Nina giliai įkvėpė, sumažino greitį, įjungė žibintus. Pažvelgė į berniuką. Vaikas tūnojo susigūžęs ant grindų šalia sėdynės, užsidengęs galvą rankutėmis. Dabar jis nebe šaukė, o kūkčiojo. Tarp tos verksmų ir garsų maišalynės Nina pirmą kartą išgirdo žodžius:

– Mama. Noriu pas mamą!

Viešpatie švenčiausias, pagalvojo. Jis turi mamą.

JANAS NUTARĖ pernakvoti bendrovės bute Lašišų gatvėje. Puikiai suvokė taip darąs tik todėl, kad nereikėtų susitikti su Ane. Savo ypatinguoju vidiniu radaru Anė, aišku, užfiksavo, jog reikalai klostosi ne taip, kaip jis planavo. Kad ji nesuuostų, jog popieriai visai prasti, kol kas reikia laikytis kuo atokiau. Be to, prieš viską išklojant Anei, pirmiausia būtina išsiaiškinti su Karina.

Prekybos centre nusipirkęs gatavo maisto, įmetė pakelį į mikrobangų krosnelę, stovinčią virtuvėlėje. Vis galvojo apie Karinos išdavystę – net burnoj kartu darėsi. Ir kaip jis galėjo šitaip suklysti? Pasirodo, ji toli gražu ne tokia patikima ir kur kas klastingesnė negu dedasi. Jos bute, įrengtame virš jų garažo, jis teaptiko du dalykus: tuščią portfelį ir raštelį su dviem žodžiais: „AŠ PASITRAUKIU.“

Tai štai koks jos dėkingumas. Paprastai jis puikiai jausdavo, kuo gali pasitikėti, o nuo ko reikia laikytis atokiau. Karina juk žinojo, kas pastatyta ant kortos. Vis dėlto Janas negalėjo atsikratyti minties, kad gal visa tai – tiesiog nesusipratimas. Tereikia jiedviem šnektelėti, ir viskas susidėlios į vietas. Bet lietuvis vis neskambina – vadinasi, jos dar nesurado. Net silpna darėsi pagalvojus, kaip tai pavojinga jam, net ir jo gyvybei. Laikas bėga, ir šansų, kad gyvenimas grįš į įprastas vėžes, lieka vis mažiau.