Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Automobilį ji pasistatė atokiau, prie pašto dėžutės, ir atidžiai apsidairė.

Vasarnamis buvo pats mažiausias gatvėje, nudažytas tradicinėmis – Danijos vėliavos – spalvomis. Raudoni rąstai, balti langai su mažytėmis romantiškomis langinukėmis ir švarutėliais kaip veidrodis stiklais. Namelis stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų, arčiau plytinčių laukų. Nei Karinos, nei kokių nors kitų žmonių Nina nepastebėjo. Automobilį pasistatė ant žvyrkelio, už mėlyno golfuko su žaismingu šūkiu „Viskas išsprendžiama darbu“. Ar jis Karinos? Iš pirmo žvilgsnio nepanašu, kad Karinai patiktų tokia mašina, bet ką gali žinoti?

Nina atidarė automobilio dureles ir nevalingai žvilgtelėjo į berniuką ant užpakalinės sėdynės. Išjungus variklį, vaikas vėl atsibudo – gulėjo ant sėdynės ir apsiblaususiom akutėm spoksojo į ją. Nina pasilenkė ir atsargiai paglostė jam riešą. Kiek per šiltas, bet nekarščiuoja, nustatė iš akies. Neabejojo, kad berniukas atsipeikėjo, nors tylutėliai guli susuptas į storą apklotą.

Jis bandys bėgti, toptelėjo Ninai. Visai kaip tas triušiukas, kurį ji vaikystėje rado sodelyje. Žinoma, taip elgtis neprotinga – aišku kaip dieną. O tąkart ji pasilenkė ir pakėlė lengvutį kaip plunksnelė pūkuotą triušiuką, kuris nei muistėsi, nei bandė priešintis. Ninai pasirodė, kad gyvūnėlis nesipriešina dėl to, kad ji patiko jam, bet kai atsinešė į kambarį, triušiukas pažvelgė į ją tokiu pat atšiauriu žvilgsniu, kokiu dabar žvelgia tas berniukas ant galinės automobilio sėdynės. Gyvūnėlis susigūžė ir tą patį vakarą nugaišo, teko užkasti medinėje dėžutėje.

Ar taip elgsis ir berniukas ant galinės sėdynės?

Nina net nusipurtė – pro pravirus langus į mašiną skverbėsi vakaro vėsa. Čiupusi ant keleivio sėdynės gulėjusį mobilųjį telefoną ir raktus, išlipo iš mašinos. Berniuką reikia pasiimti kartu, nusprendė žvelgdama į sodelio vartus. Jis nemiega. Nors vaikas nenutuokia, kas ji tokia, vis tiek bus geriau keliauti su ja, negu likti vienam užrakintoje mašinoje, patamsyje, ir laukti nežinia ko.

Jai išlipus iš mašinos, berniukas nė nekrustelėjo. Bet kai Nina atidarė užpakalines dureles, jis metėsi tolyn nuo jos taip staigiai, kad net apklotas ant grindų nuslydo.

Nina stabtelėjo.

Ji nenorėjo, kad vaikas jos bijotų. Nereikia, kad jis žiūrėtų į ją kaip į kokią pabaisą, panašią į tą vyrą iš geležinkelio stoties. Bet šią akimirką ji nė neįsivaizdavo, kaip užsitarnauti vaiko pasitikėjimą.

– Ir kas gi tau nutiko? – šnabždėjo ji, lėtai tūpdamasi ir mėgindama pagauti berniuko žvilgsnį. – Iš kur atsiradai, mažuti?

Berniukas neatsiliepė, tik susirietė į kamuoliuką kitame sėdynės gale. Ten, kur nukrito apklotas, ji pastebėjo nedidelę tamsią dėmelę, vaikas atsidavė prakaitu ir šlapimu. Nina pajuto beužplūstantį gailestį, koks ją apimdavo, kai Antonas arba Ida karščiuodami apsivemdavo. Tada ji sugrūsdavo ledukų, dėdavo jiems šaltus kompresus, girdydavo sultimis. Trokšdavo žūtbūt jiems kaip nors pagelbėti. Kai vaikai suserga, gera motina būti nesunku, manė ji. O štai visa kita – išties painu.

Atsargiai ištiesusi ranką, ji paglostė berniukui drėgną kaktą. Kita ranka mostelėjo į namą, paskui delnu palietė jam skruostelį.

– Tau reikia pavalgyti, – pasakė ir pamėgino nusišypsoti. – Paskui – išsimiegoti. O tada pagalvosim, ką daryti toliau.

Berniukas neatsakė, bet ji pajuto, kad jos taktika pasiteisina – vaikas šiek tiek atsipalaidavo ir kiek pasislinko į jos pusę.

– Šaunuolis, – pagyrė ji ir prisiminė prieš keletą metų skaitytą straipsnį apie vaikų gebėjimą išgyventi net atšiauriausiomis sąlygomis. Ten buvo rašoma, kad vaikai – kaip mažytės šilumos ieškančios raketos. Jei mažylis netenka mamos, ieškos tėčio, o jei dingsta tėtis, tada bandys priartėti prie kito artimiausio suaugusiojo, paskui dar prie kito ir taip toliau, kol pagaliau ras žmogų, kuris padės jam išgyventi ir gal net pamils. Ji dabar kaip tik ir yra štai toks suaugęs žmogus.

Kai ji ėmė berniuką rengti, vaikas pats jai padėjo – apsimovė apatines kelnaites, o ji apvilko marškinėlius. Visa kita palauks. Ir su šiais drabužėliais jis jau atrodo kaip bet kuris kitas trejų metukų vaikas. Ji paėmė jį už rankučių ir pastatė ant kojų. Ir vėl tas keistas lengvumas palyginti su Antonu. Tik pamanyk – keli kilogramai, o taip jaučiasi, galvojo Nina. Berniukas nebesileido permetamas per petį. Ji nešė jį glėbyje, prilaikydama klubu. Žvyruotu takeliu patraukė prie verandos.

– Mažuli, – tylutėliai švelniu balsu burkavo Nina. – Tau nebėra ko bijoti.

Berniukas sunkiai šnopavo, jo šiltas kvėpavimas atsidavė vėmalais ir baime.

Verandoje kažkas buvo rūpestingai išrikiavęs eilę didelių vazonų su prieskoninėmis žolėmis ir našlaitėmis – jos spindėjo skirtingais tamsiai žalsvais atspalviais. Prie durų riogsojo ryškiai geltoni guminiai batai ir atidarytas narvelis, kokiame paprastai vežiojami šuniukai ir katės. Nina prisiminė, kad per Kalėdų vakarienę Karina kalbėjo apie katiną. Ponulis Murklys, taip jį vadino. Beviltiškai ieškojusi vyro, troškusi vaikų ir visų tokiu būdu gaunamų priedų, netekusi kantrybės ji galiausiai nusprendė įsigyti vyriškos giminės gyvūną.

Bet dabar nei katino, nei Karinos niekur nebuvo matyti.

Nina kilstelėjo laisvąją ranką ir pabeldė į duris. Nustebo, kad bilstelėjus jos prasivėrė. Grandinėlė tabalavo atkabinta. Nina žengė į nedidelį tamsoką koridoriuką, atsiduodantį citrusiniais vaisiais ir actu. Prie atidarų virtuvės durų tvarkingai rikiavosi Karinos batai ir bateliai.

Aplinkui viešpatavo tyla.

– Karina.

Nina žengė dar žingsnį ir pajuto užlipusi ant kažko minkšto, tas kažkas net trakštelėjo. Išsigandusi aiktelėjo ir nevalingai paspyrė tą daiktą į šoną, kad galėtų tvirtai pastatyti koją ir nepargriūtų.

– Karina!

Šūktelėjo dar sykį, bet atsakymo nesulaukė. Žengusi dar žingsnį atsirėmė į durų staktą ir laisva ranka ėmė graibyti šviesos jungiklio. Šiam tyliai spragtelėjus, įsižiebė lemputė. Ant grindų gulėjo prakąstas sumuštinis maišelyje, ant kurio buvo matyti prekybos centro „Kwickly“ etiketė.

Nina pajuto viduje staiga kylančią šalčio bangą. Galbūt ponulis Murklys buvo užšokęs and virtuvės stalo ir nusitempė sumuštinį į koridorių, tačiau namai vis tiek pernelyg tylūs turint galvoje, kaip Karina raudojo į ragelį, kai jiedvi kalbėjosi prieš pusantros valandos.

Atsargiai pastačiusi berniuką ant grindų, Nina kelias akimirkas pastovėjo koridoriuje prie pat durų į kambarį svarstydama, ką daryti.

– Pabūk čia, – galiausiai sušnibždėjo vaikui ir parodė į grindis. – Niekur neik.

Berniukas neatsakė, tik užvertęs galvą rimtas žvelgė į ją. Kai Nina ranka persibraukė per prakaitu permirkusią kaktą, jo veidelyje šmėstelėjo baimė. Vaikas baisiausiai persigandęs, ir nuo to tikrai ne lengviau. Ji nusprendė veikti žaibiškai.

– Karina!

Nina įsiveržė į kambarį. Karina buvo uždegusi nedidukę žalsvą lempelę virš sofos. Kampe be garso veikė televizorius. Rodė TV2 naujienas. Nina atpažino raudonas studijos dekoracijas ir išbalusius komentatorius su kaklaraiščiais.

Dideliais žingsniais nužirgliojo per kambarį prie lango, pro kurį buvo matyti sodelis už namo. Irgi jokio žmogaus. Tik aukštos eglės ir nykoka pievutė, prižėlusi samanų ir nuklota kankorėžiais. Nina atsiduso, iš kišenės išsitraukė mobilųjį, spustelėjo mygtuką ir ėmė laukti signalo. Tuoj pat pasigirdo melodija, imituojanti namų telefono skambutį. Karinos mobilusis kažkur čia, namuose. Nina paskubom apsidairė. Garsas sklinda iš kambario, kuris turėtų būti miegamasis, bet kažkaip keistai prislopęs, lyg kas būtų įmetęs telefoną į kibirą su vandeniu. Ji pašnairavo į koridoriuką, kur prie pravirų durų tebestovėjo išsigandęs vaikas. Jis iš tiesų jai pakluso.