Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jis išsivirė kavos ir pabandė žiūrėti naujienas, bet negalėjo nusėdėti vietoje. Gal nueiti pabėgioti į Karaliaus sodą? Bet neturi sportinės aprangos. Nors „Magasin“ už kampo, dar vienos kelionės į parduotuvę nebeištvertų. Jau pirko naujus marškinius ir keletą apatinių drabužių. Taip nutikdavo dažnai, kai užtrukęs darbe nakvodavo šiame bute miesto centre, nes į namus prie Jamerlando įlankos būdavo per vėlu važiuoti.

Palyginti su erdviu namu, šiame bute buvo ankšta kaip karste, bet čia jam kažkodėl patiko. Viskuo rūpinosi jo padėjėja Marianė, kuri ir pasistengė, kad būtų jauku. Toks prabangus studento būstas. Seni krėslai, aptraukti šviesia medžiaga. Senovinės lempos, kurias ji partempė iš blusų turgaus. Septynių rūšių lėkštės, net puodelių nebuvo dviejų vienodų. Marianei tokie dalykai buvo prie širdies. „Butas turi turėti charakterį, – tvirtindavo ji. – O jei ne, tavo žmonėms tiks ir viešbutis.“ Gal šis butas jam šiek tiek priminė butuką Bergene, kurį nuomojosi kartu su studijų draugu Kristijanu, kuomet pasaulis dar tik vėrėsi, o jie svajodavo vieną dieną išgarsėti ir iš kompiuterinių technologijų susikrauti milijonus. Kažin ką Kristijanas veikia dabar? Kol kas išsipildė, regis, tik Jano svajonė.

Sumauta diena. Jis pasirąžė ir pajuto dilgtelint virš klubo po operacijos likusį randą. Nevalingai ėmė kasytis. Kokį velnią tas lietuvis veikia? – pagalvojo. – O Karina ką sau mano?

Staiga sučirškė durų skambutis. Janas pastūmė kavos puodelį ir nuėjęs spustelėjo telefonspynės mygtuką.

– Kas ten?

– Inger.

Kokį ketvirtadalį sekundės Janas svarstė, kol susiprotėjo, kas ta Inger.

– Uošvė, – ištarė ir pamėgino kuo labiau sušvelninti balsą. – Užeik, užeik.

Ji buvo liekna ir šviesiaplaukė – lygiai kaip Anė. Vilkėjo viena iš tų spalvingųjų savo afrikietiškų suknelių, o nuogas įdegusias rankas puošė keturios ar penkios raižyto dramblio kaulo apyrankės. Inger jos labai tiko.

– Anė sakė, tu čia, – prabilo ji. – Pamaniau, pasinaudosiu proga.

– Tai bent maloni staigmena, – ištarė Janas. – Gal kavos?

– Ačiū, ne. Tenorėjau su tavimi šnektelti.

– Ir apie ką gi? – pasiteiravo jis ir pamėgino valiūkiškai pajuokauti. – Ar prisidirbau?

Jo pašmaikštavimas jai nepadarė įspūdžio.

– Anei sunku, – pareiškė Inger.

– Ar ji pati taip sakė?

– Žinoma, ne. Juk pažįsti Anę. Apie tokius dalykus ji nekalba. Bet atrodo kaip nesava, todėl tavęs ir klausiu. Ar tai dėl Aleksandro?

Jis išsigando.

– Ne, ne, – paprieštaravo. – Jam dabar kur kas geriau.

Ji pažvelgė jam tiesiai į akis. Jos akys buvo ne tokios mėlynos, kaip Anės, veikiau pilkos.

– Tai kas tada? – paklausė. – Ar judu turite bėdų?

Jo šypsena išėjo dirbtinė, sukaustyta, ir jis puikiai suprato, kad ji tai pastebėjo. Kodėl jam niekaip nepavyksta elgtis tinkamai? Jis dievino Inger. Ji nuostabi moteris – moteriška ir tuo pat metu stipri, puiki gyvenimo palydovė tokiam kaip Kelis. Jis taip norėjo, kad ji pamėgtų ir jį .

– Anės aš niekada neįskaudinčiau, – pasakė.

Ji suraukė antakius.

– Žinoma, – atsiliepė. – Tuo ir neabejoju. Bet klausiu ne apie tai.

Jis ir vėl nepataikė. Kartais atrodydavo, kad jo ausyje sėdi kažkoks žmogeliukas, kuris kaskart, kai tik jis lepteli ką nors ne taip, spusteli skambutį – panašiai kaip per televizijos žaidimus.

– Tada nelabai suprantu, apie ką klausi. Mudu su Ane puikiai sutariame.

Ji atsiduso. Papurtė galvą.

– Žinai, man taip neatrodo. – Ji atsistojo ir užsiklabino ant nuogo peties odinę rankinę su pagražinimais.

– Jau eisi? – pasiteiravo jis.

– Tai kad nebelabai yra dėl ko pasilikti, – atšovė ji.

Regis, jis ir vėl neišlaikė kažkokio nesuprantamo egzamino.

– Ar apie tai kalbėjaisi su Keliu? – išsprūdo jam.

Ir vėl tas įdėmus pilkų akių žvilgsnis. Ji dar sykį papurtė galvą, bet jis taip ir nesuprato, ar tai reiškia „ne“. O jeigu ji aptarė tai su Keliu? Sėdėdami sodelyje po medžiais savo Torbeko viloje, jiedu pavakary gurkšnojo gardų vyną užsikąsdami sūriu ir svarstė, ar Jano su Ane santuoka pagaliau susigulėjo... Vien nuo tos minties jam darėsi silpna.

– Lik sveikas, – pasakė ji. – Tikiuosi, išsiaiškinsite. – Ji uždėjo ranką jam ant peties ir tą akimirką jos akyse šmėstelėjo lyg ir užuojauta. Bent taip jam pasirodė.

Stovėdamas prie lango jis stebėjo, kaip ji tolsta gatve. Iš nugaros atrodė it jaunutė mergina – žingsniai grakštūs ir energingi. Sykį ji pusiau juokais jam pasakojo, kad vaikystėje trejus metus lankė baleto pamokas, kol jos neišmetė. Ir dabar ji kažkur šoko, bet jis taip iki galo ir nesuprato kur.

Staiga pastebėjo, kad dreba visu kūnu. Baik, paliepė sau. Netrukus paskambins lietuvis ir praneš, kad surado Kariną. Viskas susitvarkys. Viskas bus gerai.

Prieš pat dvyliktą suskambėjo telefonas, bet ne Nokia . Į privatų telefoną skambino Anė.

– Atvyko policija, – ištarė ji. Jis girdėjo, kaip trūkčioja jos balsas. – Sako, Karina negyva.

DOBROVOLSKIŲ GIMINĖ – rusai, bet ne sovietinių laikų. Ši giminė Vilniuje įsikūrė prieš daugiau nei šimtą metų, o senis Dobrovolskis – dabartinis patriarchas – tebegyveno elegantiškame mediniame name už Dievo Motinos Apreiškimo cerkvės. Sigita ten lankėsi vienintelį kartą, drauge su Algirdu, – tąsyk jie sėdėjo verandoje ir gėrė rusišką juodąją arbatą iš aukštų stiklinių, taip išdabintų auksiniais ornamentais, kad beveik nebuvo matyti, kas stiklinėje.

Sigita neryžtingai mindžikavo prie sodo vartų. Dabar, jau čia atėjusi, nelabai įsivaizdavo, kad Mikas galėtų būti tame gražiame šviesiai žaliai nudažytame mediniame name. Be to, prie įėjimo nestovėjo joks sidabrinis Cayenne .

Jeigu Dobrovolskis prie to prikišęs nagus, vaiką laiko tikrai ne čia. Tikrai ne savo vaikystės name, taip arti cerkvės, kad virš medžių matyti nublizginti jos kupolai. Dauguma kitų žmonių vos užsikalę pinigo puolė statytis naujas pilaites, o štai Dobrovolskis liko gyventi čia. Visi iki vieno borteliai, visi ornamentai pastogėje bei aplink langų rėmus net spindi šviežiai nudažyti; prie įėjimo tebestovi senas šulinys, bet jis dabar – tik puošmena. Sigita žinojo, kad name įrengti trys naujutėlaičiai vonios kambariai – tuo pasirūpino „Janus Construction“. Toks buvo susitarimas su seniu.

Ji taip ilgai stovėjo prie vartų, kad kažkas iš namo ją pastebėjo. Sujudėjo balta lango užuolaida, ir netrukus į lauką išbėgo tamsiaplaukė mergina.

– Ponia Dobrovolskaja klausia, kuo galėtume padėti, – pasakė lietuviškai, bet su ryškiu rusišku akcentu. Ji buvo trumpai kirptų tamsių plaukų, vilkėjo baltus marškinėlius ir Calvin Klein džinsus. Sigitai dingtelėjo, kad mergina turbūt kokia jų giminaitė rusė arba vaikų auklė. O gal ir viena, ir kita.

Sigita krenkštelėjo.

– Atleiskite, jei nuskambės keistai, bet gal žinote, ar Pavelas Dobrovolskis vis dar vairuoja sidabro spalvos Porsche Cayenne ?

– Ar nutiko kas? – Mergina žvelgė į sugipsuotą Sigitos ranką. – Avarija? Ar jis nesusižeidė?

– Ne, tikrai nieko nenutiko. Na... ne avarija. Nukritau nuo laiptų.

– Susilaužėt?

– Taip.

– Užjaučiu. Tikiuosi, greit sugis. – Ji kreivai šyptelėjo. – Atleiskite. Aš dar nepramokau lietuviškai. Aš Ana, Pavelo sužadėtinė. O jūs iš kur jį pažįstate?

– Pažįstu ne aš, o mano viršininkas. Algirdas Janusevičius. Kartais jie turi bendrų reikalų. Aš Sigita.