Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Tada vėl pažvelgė į savo telefoną. Laikrodis rodė 20.28, taigi laikas bėga nei per greitai, nei per lėtai. Ji nieko nepražiopsojo. Šviesiai mėlynas ekranas blyksėjo raminamai, tad įsikišo telefoną į švarko kišenę ir stumtelėjo miegamojo duris.

Karina gulėjo ant lovos susirietusi į kamuoliuką, galvą prispaudusi prie kelių, lyg atlikdama kokį sudėtingą jogos pratimą. Ninai prireikė vos akimirkos, kad suvoktų tai, ką užfiksavo jos akių tinklainė. Kambary buvo dar kažkas.

Mirtis.

Negyvėliai – kažkokie ypatingi. Smulkmenos, kurios atskirai paėmus atrodytų visai bereikšmės, visos kartu sudaro paveikslą, kuris Ninos dar niekada nėra apgavęs. Šiek tiek atgal atmestas riešas. Kažkaip keistai pasukta koja. Pernelyg sunki galva ant čiužinio.

Nina pajuto pirminį, visuomet ją apimantį instinktą bėgti, bet vis dėlto prisivertė žingtelėti arčiau. Lavina naujų smulkmenėlių. Šviesūs Karinos plaukai išsidraikę aplinkui kaip banguojanti kviečių geltonumo aura, kurią vietomis margino tamsiai rudos dėmelės. Paklodė po ja buvo permirkusi krauju, o kai Nina atsargiai atvertė kūną ant nugaros, prasivėrė lavono burna, iš jos plūstelėjo kraujas ir sumišęs su vėmalais nutekėjo per smakrą ir kaklo raukšleles. Nina pastebėjo, kad Karinai trūksta poros priekinių dantų, ant kaklo ir pasmakrėj matėsi rausvai melsvos dėmės. Kraujas sunkėsi iš smilkinio. Pirštais palietus Karinos kaukolę, ji pasirodė kažkokia minkšta ir nestangri. Mirtis užklupo ne akimirksniu, mąstė Nina. Karina šitaip susirietė pati, kaip koks sužeistas gyvūnas, pasitraukęs nuo bandos numirti.

Ir dar ta jūra kraujo.

Nina bandė tvirtinti sau, kad pamačius kraują jos nepykina. Šitaip norėjo nusiraminti. Dėl kraujo iš tikrųjų jokių sunkumų nekildavo. Medicinos seserų mokykloje ji buvo viena iš geriausių, kai kalba eidavo apie žmogaus kūno skysčius. (Po tos dienos prieš 23 metus kraujo ji nebebijojo. Ar bent jau netrukus po to. Tada apsisprendė: dėl kraujo – jokių problemų.)

Nina atsitraukė nuo lovos ir vos spėjo nusisukti, kai ją vis dėlto supykino – trumpai, skausmingai sužiaukčiojo. Nuo ryto nebuvo nieko valgiusi, todėl ant neseniai išplautų medinių grindų teišbėgo šiek tiek tamsiai gelsvos tulžies.

Tada pasigirdo klyksmas. Šaižus, širdį draskantis – lyg zuikio, kurį užpuolė lapė.

SIGITA SĖDĖJO ant akmeninių laiptų prie upės ir laukė, kol atlėgs galvos skausmas ir praeis šleikštulys, kad vėl įstengtų atsistoti ir eiti. Sveikąja ranka laikė suspaudusi mobilųjį telefoną. Juk tuoj suskambės. Suskambės ir jai bus pranešta, kad Mikas atsirado. Ar bent kad jis nepriklauso tai „kitai kategorijai“, kaip pavadino Gužas. Tai, kuriai priskirtieji nebeatsiranda.

Ne. Apie tai negalvoti. Negalvoti apie tai, ką svetimi žmonės gali išdarinėti su gležnu vaiko kūneliu. Varyti tokias mintis šalin. Atrodė, kad jei apie tai galvos, šitaip ir atsitiks. Ir tai ją visai sugniuždys, pražudys, išplėš širdį, ji nieko nebegalės padaryti ir galiausiai palūš. Įsikabino į telefoną taip, kaip už šiaudo griebia skęstantysis.

Mobilusis tylėjo. Galiausiai ji pati surinko numerį. Mažeikienės.

– Ponia Mažeikiene. Tas vyras, kuris pasiėmė Miką, kaip jis atrodė?

Senutės sumišimą galima buvo išgirsti net telefonu.

– Kaip atrodė? Taigi tėvas pasiėmė.

– Ne, ponia Mažeikiene. Ne tėvas. Darius vis dar Vokietijoje.

Stojo tyla.

– Ponia Mažeikiene!

– Aš ir pamaniau, kad jis priaugo kilogramų. Kažkoks stambesnis, negu prisimenu iš anksčiau.

– Kokio stambumo?

– Nežinau... Ir aukštesnis, ir platesnių pečių, kai geriau pagalvoju. Ir plaukus nusiskutęs beveik plikai. Na, bet šiais laikais tai madinga.

– Kodėl pamanėte, kad ten Miko tėvas?

– Mašina panaši. Be to, kas dar imtų vaiką?

Sigita įsikando į lūpą, kad netyčia neleptelėtų ko nors įžeidaus. Juk kaimynė – senutė, įtikinėjo save. Juk ne specialiai melavo. Tačiau giliai širdyje suvokė, kad nebegalės atleisti Mažeikienei už tai, jog dėl jos veltui praėjo beveik dvi paros.

– Kaip atrodė mašina? – pasiteiravo šiaip taip susitvardžiusi.

– Tokia pilka, – neaiškiai sumurmėjo Mažeikienė.

– Kokios markės? – kamantinėjo Sigita, nors ir žinojo, kad klausimas beprasmis.

– Kad aš, vaikeli, nelabai gaudausi, – bejėgiškai tarstelėjo Mažeikienė. – Na, tokia... paprasta. Panaši į jo. Na, į Miko tėvo.

Kai Sigita paskutinį kartą matė Darių, jis vairavo tamsiai pilką Grand Vitar . Vadinasi, greičiausiai atvažiuota kažkokiu visureigiu arba universalu. O gal furgonu? Jeigu Mažeikienė neskiria lieknos Dariaus figūros nuo įmitusio skustagalvio, tai kur tau atskirs keturių varomųjų ratų visureigį nuo Peugeot Partner , mąstė nusiminusi. Ne ką iš jos tepeši.

– Ant stogo buvo bagažinė, – staiga pasakė Mažeikienė. – Tą tikrai prisimenu!

Vyriausias Dobrovolskio sūnus Pavelas kartais atvažiuodavo sidabro spalvos Porsche Cayenne . Į Grand Vitar tas automobilis buvo panašus tiek, kiek ponis į žirgą, be to, bagažinės ant stogo tikrai nebuvo. Bet Algirdui ji vis dėlto paskambino.

– Sveika, – tarė jis. – Ar jau geriau jautiesi?

– Kaip sekėsi su Dobrovolskiu? – užuot atsakiusi pasiteiravo Sigita.

– Pusėtinai. Jam nepatinka, kad nėra tavęs.

– Bet juk... problemų dėl to nekilo?

– Sigita, kur lenki?

Ji nežinojo, ar gali būti su juo atvira. Apie savo asmeninį gyvenimą Algirdui nėra pasakojusi, tad nejauku atsiskleisti ir dabar. O kas, jei... jei Miko dingimas kokiu nors neįtikėtinu būdu susijęs su jos darbu?

– Dingo Mikas.

Kad ji turi sūnų, Algirdas žinojo. Ji buvo atsivedusi berniuką į darbuotojų vaikų eglutę per Kalėdas.

– Mikas? Tavo berniukas?

– Taip. Kažkas išsivežė.

Stojo nejauki tyla. Ji jautė, kad Algirdas bando suprasti, kuo čia dėtas jis. Suvokti, ar tai galėtų sugadinti jo popierius. Algirdas iš esmės buvo malonus darbdavys – draugiškas, neformalus, nė iš tolo nepanašus į tironą. Bet kartais jai atrodydavo, kad su savo darbuotojais jis elgiasi taip kaip ji su kompiuteriais: jie privalo veikti, o kas dedasi jų viduje, jam nė motais.

Aš jau nebeveikiu, mąstė ji. O jis neįsivaizduoja, kam skambinti, kad mane pataisytų.

– Ar... tai kaip nors susiję su tavo smegenų sutrenkimu? – galiausiai pasiteiravo jis.

– Visko gali būti. Aš pati nepamenu, kaip tai įvyko. Maniau, jį paėmė Darius, bet paaiškėjo, kad ne.

– O kodėl klausi apie Dobrovolskį?

– Pavelas Dobrovolskis važinėja sidabraspalviu Cayenne . O Miką išvežė pilku ar sidabriniu visureigiu. – Ji žinojo, kad truputį iškraipo faktus, kad kiek sutirštino savo įtarimus. Bet jei tai būtų Dobrovolskio darbas, tuomet Mikas nepriklausytų tai „kitai kategorijai“. Jei čia nagus prikišo Dobrovolskis, būtų galima išsiaiškinti, ko jis nori mainais už Miką.

– Sigita, atleisk man, bet tu mąstai neprotingai. Na, pati pagalvok, kam, dėl Dievo, Dobrovolskiui grobti tavo sūnų? Be to, man atrodo, kad Pavelas Cayenne jau pardavė. Vis kalbėdavo, jog Vilniuje nėra kur tokio monstro pastatyti. Ar buvai policijoje?

– Taip.

– Tai jie ir suras.

– Bet juk jie dykaduoniauja! Sėdi kažkoks nupiepėlis ir nieko daugiau neveikia, tik spragsi turšinuku!

– Tušinuku?

– Pažadėjo paskelbti Miko paiešką, bet bijau, nieko doro iš to neišeis. Jų niekada neranda – tų, kuriuos pagrobia ne giminaičiai. – Ji suprato, kad šneka padrikai. Šitaip elgtis nevalia, nes Algirdas pabūgs ir nenorės su ja daugiau turėti reikalų. Pabandė prisiversti kvėpuoti ramiau ir rinktis tinkamesnius žodžius. – Algirdai, pasakyk man, ar darai ką nors tokio, kas nepatinka Dobrovolskiui? Gal kokie mokėjimai netikslūs, ar panašiai?