Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jos padavė viena kitai ranką.

– Kaip su Porsche ? – paklausė Sigita. – Ar jis vis dar juo važinėja?

Ana nusišypsojo.

– Bando parduoti. Vadina ją sumauta išviete. Tik kad niekas neperka. Jei domitės, automobilis stovi „SuperAuto“ salone Pušų gatvėje. Netoli, vos už dviejų gatvių nuo čia.

Cayenne stovėjo garbingiausioje „SuperAuto“ salono vitrinos vietoje, už grotų ir neperšaunamo stiklo, be numerių. Pažvelgusi į kainą Sigita suskaičiavo, kad, norėdama tapti laimingąja mašinos savininke, turėtų paklotų šešerių metų algą. Algirdas teisus, nusiminusi pagalvojo. Tikrai jokių ženklų, kad Dobrovolskis būtų galėjęs pagrobti Miką ar yra kaip nors kitaip susijęs su vaiko dingimu.

Išsprūdus iš rankų tam paskutiniam šiaudui ji suvokė, kaip tvirtai buvo jo įsikabinusi. Kaip būtų buvę gerai, jei nagus būtų prikišęs Dobrovolskis. Juk jis – pažįstamas. Žmogus su veidu, žmogus, kurio adresą ji žino. Iš Dobrovolskio Miką ji atgautų.

Bet Dobrovolskis čia niekuo dėtas.

Statydama kojas lyg koks automatas, Sigita nevalingai patraukė prie artimiausios troleibusų stotelės. Iš teisybės eiti į stotelę neketino, kėblino veikiau iš įpročio. Kadaise ji gyveno šiame kvartale – nuomojosi du kambariukus vieno namo palėpėje. Kieme irgi stovėjo šulinys, bet iškastas ne dėl grožio. Trejetą metų ji laipiojo aukštyn žemyn siaurais išoriniais laiptais, tempdama du dešimties litrų plastikinius kibirus vandens. Vienas kibiras – senajai Jovaišienei, kuriai namas ir priklausė, o kitas – sau pačiai. Jei norėdavo nusiprausti po dušu, reikėdavo eiti į pirtelę už kelių gatvių arba griebtis stebuklingosios priemonės Nuvola . Apsipurški ja plaukus, gerai iššukuoji, ir plaukai kaip ką tik išplauti. Bent jau teoriškai. Kartą per savaitę ponia Jovaišienė jai paskolindavo pusautomatę skalbimo mašiną su ranka sukamu gręžimo voleliu. Bet dažniausiai drabužius skalbdavo dubenyje – taip, kaip buvo įpratusi gyvendama pas tėvus.

Jovaišienės turbūt seniai nebėra gyvos. Jau tada jai buvo per devyniasdešimt. Sigita tyčia nepasuko Vykinto gatve, kur stovėjo namas, nors taip būtų buvę arčiau. Nenorėjo matyti to namo. Nenorėjo grįžti į senus laikus. Dabar svarbiausias Mikas, kartojo sau.

Butas atrodė nepasikeitęs. Baltas. Naujas. Tuščias. Ji užtraukė žaliuzes, kad nespigintų popietės saulė, ir su visais drabužiais dribo ant lovos. Po kelių sekundžių jau kietai miegojo.

Tais metais, kai Sigita pastojo, į Tauragę atėjo ankstyva žiema. Pirmasis sniegas iškrito jau spalio pabaigoje. Išsikrausčius Bronislavui Tomkui, namo komendantu tapo jos tėvas. O tai reiškė, kad Sigita turi padėti mamai nukasti kieme sniegą. Paskui eidavo į pamokas, mama – į darbą pašte. Tėvui buvo „prastai su nugara“. Bet jis vis tiek troško komendanto posto. Noriai „deleguodavo funkcijas“ kitiems, bet ateidavo moraliai palaikyti savo „pulko“.

– Čia slaptas rusų ginklas, – sakydavo rodydamas į pusnis. – Atsiųstos tiesiai iš Sibiro. Tik nieko jie nepeš. Kol turim tokių tvirtų moterų kaip jūs, jie mūsų neparklupdys!

Kai tik pamatydavo šaligatviu einantį žmogų, juokaudavo, esą sniegą valančios Sigita su mama – nenuilstančios kovotojos už laisvę. Sigitą tai glumindavo.

Spustelėjus šaltukui, Sigita bent jau galėdavo labiau apsimuturiuoti, kad kuo mažiau kristų į akis. Tuo metu vis dažniau praleisdavo fizinio lavinimo pamokas, nors puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau mokytoja Bendikaitė vis tiek praneš direktoriui, o tas – jos tėvams.

Nors nei Tauragės pagrindinėje mokykloje, nei gimnazijoje seksualinio švietimo pamokų nebuvo, nei rugpjūtį, nei rugsėjį nesulaukusi mėnesinių Sigita iškart suprato, kas nutiko. Bet nežinojo, ką daryti toliau. Žinoma, vaistinėje miesto aikštėje būtų galima nusipirkti nėštumo testą, bet vaistinės kasininkė Raguckienė ir Sigitos motina kadaise ėjo į tą pačią klasę. O ir ką tas testas duotų? Sigita ir taip žinojo, kas atsitiko.

Dariui nieko nesakė. Rugpjūčio pabaigoje tėvai jį išsiuntė pas dėdę į Majamį. Ten jis metus lankė amerikietišką mokyklą. Sigita niekaip negalėjo atsikratyti įtarimo, kad neapsakomai dosni Dariaus motina pasidarė tik dėl to, jog nutarė, kad Sigita – per prasta panelė jos auksiniam berniukui. Sigita parašė Dariui vienintelį trumpą laišką, bet apie nėštumą neužsiminė. Iš Tauragės siunčiamą korespondenciją pašte rūšiuodavo jos pačios motina, o oro paštu keliaujantys laiškai juk tokie perregimi.

Ji ilgėdavosi Dariaus. Ilgėdavosi taip, kad kartais net krūtinę suspausdavo. Jai atrodė, jog tą ilgesį reikėtų įtraukti į vis ilgėjantį sąrašą dalykų, kuriuos derėtų išpažinti tėvui Pauliui, bet taip ir neišdrįso pasisakyti. Galiausiai suvokė, kad skausmai krūtinėj – ne vien dėl atstumtos meilės. Tačiau parašyti „Aš laukiuosi“ arba „Tu tapsi tėvu“ neprisivertė.

Vieną gruodžio ketvirtadienio vakarą į savo sportinį krepšį sukišo tiek drabužių, kiek tik tilpo. Lagamino pasiimti negalėjo, nes buvo užrakintas palėpės sandėliuke, be to, į ją, Tauragės gatvėmis einančią su lagaminu, visi būtų kaipmat atkreipę dėmesį. Kai kas gal netgi būtų pamėginęs sulaikyti. Išsiruošti galėjo tik ketvirtadienį, nes tik tą vienintelį vakarą per savaitę ir motina, ir tėvas išeidavo iš namų. Mama ketvirtadieniais visada lankydavo močiutę Juliją, o tėvas ta proga su senais konservų fabriko laikų bičiuliais lošdavo kortom.

Jokio laiško ji nepaliko. Neįsivaizdavo, ką rašyti. Kad ji išeina, matė tik jaunesnysis brolis Tomas.

– Kur varai? – paklausė.

– Greit grįšiu, – atsakė ji, nė nepažvelgdama brolio pusėn.

– Mama liepė prižiūrėti mane.

– Tau jau dvylika metų, Tomai. Gali ir vienas namie pabūti.

Ji suspėjo į paskutinį Vilniaus autobusą. Kelionėje užtruko kone penkias valandas. Stotyje išlipo apie pusę pirmos nakties. Jos išsvajotasis miestas buvo tuščias, įstaigos uždarytos, parduotuvės nebedirbo. Troleibusai nebevažinėjo, o pinigų taksi ji neturėjo. Autobuso vairuotojo pasiteiravusi kelio, per gurgždantį šviežiai iškritusį sniegą patraukė siauromis tyliomis gatvelėmis.

Teta ją išvydusi, švelniai tariant, labai nustebo. Sigita turėjo priminti kas esanti, nes Jolita iš pradžių jos nepažino.

– Dieve, Sigitėle, ką tu čia darai? Kodėl mamytė nepaskambino?

– Tiesiog norėjau jus aplankyti. Mama nieko nežino.

Jolita – vyresnioji mamos sesuo, bet atrodė kur kas jaunesnė. Pusilgiai juodi kaip anglis plaukai, ausyse – dideli auksiniai auskarai. Nors teta vilkėjo tamsiai mėlyną šilkinį kimono, atsigulusi, regis, dar nebuvo. Iš buto sklido tykus džiaziukas ir atsidavė cigarečių dūmais.

Jolita nustebusi kilstelėjo pieštuku nupieštus antakius.

– Norėjai mane aplankyti ? – paklausė.

– Taip, – atsakė Sigita. Ir pravirko.

– Bet brangute...

– Man reikia jūsų pagalbos, – kūkčiojo Sigita. – Aš laukiuosi.

– O Dieve aukščiausiasis... – ištarė teta Jolita ir tvirtai ją apkabino, apgaubdama šilko ir tabako aura.

KARINA NEGYVA. Karina negyva. Karina negyva.

Tarytum kas plaktuku kaukšėtų Ninos galvoje. Ji pasuko į Šaltinio gatvę, o iš ten – Kopenhagos link. Buvo beveik tikra, kad nuo vasarnamio joks automobilis iš paskos nevažiuoja. Pirmus beprotiškus kilometrus iki Tibirkės ji kas kelios sekundės vis žvilgčiojo į veidrodėlį.

Karina negyva, galvojo ji ir dar stipriau suspaudė vairą. Bandė nusivalyti pirštus į riebaluotą skuduriuką, kurį rado daiktinėje, bet sukrešėjęs kraujas buvo prilipęs prie pirštų ir delno it plėvelė.