Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Sigita į Vilnių bėgo nuo teismo Tauragėje. Kad jos niekas nestebėtų, neapkalbinėtų, nemoralizuotų, bėgo nuo smulkmeniškumo ir pasmerkimo. Nuo provincijos . Nuo tada, kai buvo devynerių ar dešimties metų, ji slapta žavėjosi Jolita. Teta buvo pasiekusi tai, ko Sigita visada troško: išsilaisvino, susikūrė gyvenimą didmiestyje ir gyvena kaip jai patinka. Dėl to dabar ir išdrįso pulti Jolitai į glėbį. Jolita juk supras. Tikrai įžvelgs, kad jųdviejų sielos giminingos – maištingos ir laisvos. O kai Jolita ją priėmė išskėstomis rankomis ir iškart priglaudė, Sigitai pasirodė, jog svajonė išsipildė.

Tačiau pirmadieniais ir ketvirtadieniais Jolita imdavo nerimauti. Puldavo tvarkyti namus, pirkdavo vyno ir vis primindavo Sigitai, kad toji išeitų iš buto prieš penkias ir grįžtų tik po pusiaunakčio. Tarytum jai atrodytų nepadoru, kad profesorius sužinos apie Sigitą – netikėlę Jolitos dukterėčią iš kaimo, tokią paiką, kad vos penkiolikos sulaukusi prisižaidė ir įsitaisė vaiką. Jei Sigita nesiskubindavo išeiti, Jolita vis labiau nerimdavo ir net susierzindavo. Netgi įbrukdavo Sigitai pinigų, kad toji nueitų į kavinę, paskui – į kokį nors filmą. „Juk visai smagu pažiūrėti gerą filmą, argi ne taip, mieloji?“ Įkišdavo Sigitai į delną kelis suglamžytus banknotus ir stumte išstumdavo pro duris. Filmų tą žiemą Sigita tikrai atsižiūrėjo.

Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad Jolita nei laisva, nei savarankiška. Darbą ji gavo ne dėl to, kad permiegojo su profesoriumi, – tarnybą susirado pirmiau, profesorių paskui. Bet tai buvo prieš septyniolika metų, ir niekas tos pradžios nebeprisiminė. Jei profesorius sumanytų išeiti iš darbo ar būtų išmestas, kitą dieną išmestų ir Jolitą. Atgavus Nepriklausomybę universitetas išgyveno ne pačius geriausius laikus, vien iš patriotinių dainų neprasimaitinsi. Pinigų mažai, dėl etatų žmonės pešėsi kaip hienos. Jolitos likimas kybojo ant itin plono plauko. Darbas, butas, visas jos gyvenimas priklausė nuo vieno žmogaus. Nuo pirmadienių ir ketvirtadienių.

Jolita nusprendė, kad Sigitai į mokyklą eiti nebūtina.

– Kitąmet pasivysi, mieloji, kai bus jau po visko, – pareiškė ir kilstelėjo kavinuką. – Dar kavos?

– Ne, ačiū, – išsiblaškiusi atsakė Sigita. Ji sėdėjo ankštoje virtuvėje ant vienos iš dviejų taburečių. Sėdėti teko išsižergus – toks didelis buvo pilvas. – Bet Jolita... Juk tada jau bus vaikelis.

Iškėlusi kavinuką kaip kokį ginklą, Jolita akimirką susimąstė. Nužvelgė Sigitą.

– Brangute, – pasakė. – Tu protinga mergaitė. Juk pati supranti, kad vaiko pati viena neužauginsi.

Klinika buvo įsikūrusi Žvėryne, didelėje senoje viloje. Čia kvepėjo dažais ir nauju linoleumu, kėdės laukiamajame naujutėlės, kai kurios dar uždengtos polietileno plėvelė. Sigita sėdėjo išsiskėtriojusi ant vienos iš tų kėdžių. Per nugarą upeliais žliaugė prakaitas, baisioji nėščiosios suknelė, kurią Jolita gavo iš kažkokios draugės universitete, visa permirko, nors gręžk. Paskutines keturias savaites Sigita į kitus drabužius nebeįtilpo. Tos suknelės ji nekentė.

Na, bent jau tuoj viskas pasibaigs, mąstė ji. Laikėsi įsitvėrusi tos minties, kai prasidėjo dar vienas sąrėmis. Tada sudejavo, veikiau sukriuksėjo, nes jautėsi lyg gyvulys. Kaip karvė. Kaip banginė, kaip dramblė. Kodėl, velniai rautų , man šitaip nutiko? Įsikibusi stalo krašto stengėsi kvėpuoti giliai, labai giliai, kaip ją buvo mokę, bet tai negelbėjo.

– Aaaaa. Aaaaa. Aaaaaa...

Nenoriu būti kaip gyvulys, galvojo ji. Noriu vėl būti Sigita!

Jolita grįžo lydima nedidukės raudonplaukės moteriškaitės, vilkinčios žaliu chalatu. Kodėl ne baltu? Gal kad derėtų prie šviežiai nudažytų mėtos žalumo sienų?

– Aš Julija, – prisistatė moteris ir ištiesė ranką. Sigita niekaip nenorėjo paleisti stalo krašto, todėl moteris patapšnojo jai per petį draugiškai padrąsindama. – Jei galit paeiti, taip ir padarykim. Palata jums jau paruošta.

– Aš. Nueisiu. Pati, – išstenėjo Sigita ir nepaleisdama stalo krašto atsistojo. Tada nusvirduliavo paskui moterį tokiu pat vardu kaip ir jos močiutė. Staiga pastebėjo, kad Jolita kartu neina. Sigita sustojo.

Jolita stovėjo ir trynė rankas. Tikrąja to žodžio prasme. Ilgais vienos rankos pirštais braukė ir braukė per kitą ranką, lyg valytų stiklą.

– Viskas bus gerai, mieloji, – pasakė. – Aš ateisiu vėliau.

Sigita stovėjo kaip stabo ištikta. Negi jinai dabar... Negi visa tai turės iškęsti pati viena? Nevalingai ištiesė ranką į tetą, lyg melsdama eiti kartu, bet po kelių sekundžių pasigailėjo. Jolita atsitraukė per porą žingsnių, kad Sigita jos nepasiektų.

– Aš tau atnešiu šokolado, – pasakė apsimestinai jausmingai šypsodamasi. – Ir kolos. Ji labai naudinga ligoniui. – O tada apsisuko ir movė šalin.

Buvo ketvirtadienis.

NINA PASTATĖ automobilį siaurojoje Reventlovo gatvės dalyje. Vienoje akmenimis grįstos gatvės pusėje rikiavosi klasikiniai senieji Vesterbro kvartalo namai. Kitapus, už pylimo, Tytgeno gatve triukšmingai riedėjo mašinos.

Berniukas nepatenkintas pasimuistė, kai ji movė jam šortukus, bet akivaizdžiai džiaugėsi sandalais, nors jie buvo kiek didoki. Mažais putliais piršteliais atsargiai krapštė lipukinius susegimus ir plačius dirželius. Nina ištiesė ranką ir švelniai paglostė jam galvytę. Vaikas krūptelėjo, bet leidosi glostomas ir vis neatitraukė akių nuo naujųjų sandalų. Nina ištraukė iš maišelio parduotuvėje pirktą vandenį, atsuko kamštelį ir padavė butelį berniukui.

– Ačiū.

Berniukas pažvelgė į ją didelėmis rimtomis akimis ir ėmė godžiai gerti, šiek tiek laistydamas pro šalį. Vanduo tekėjo jam per smakrą, ant naujųjų marškinėlių. Atsigėręs vaikas atbula ranka nusišluostė burną.

Judesys buvo toks natūralus ir įprastas, kad Ninai akimirką pasirodė, jog šalia jos mašinoje sėdi vaikas, kurį ji po ilgos dienos pasiėmė iš darželio. Mintyse lėtai pakartojo tą žodį. Ačiū. Ar ne tą patį jis sakė ir tada, kai ji prie parduotuvės padavė ledus?

Greičiausiai dėkoja.

Nina pastebėjo, kaip jis kiek nudelbė akis ir vos linktelėjo – šitaip instinktyviai dėkoja dauguma vaikų. „Ačiū“ – vienas iš pirmųjų išmokstamų žodžių, jei tėvai nori, kad jų vaikas būtų išauklėtas. Ką nors gavęs, tą žodį taria ne atsitiktinai. Jis turėtų reikšti padėką. Vadinasi, jos užduotis kiek palengvėjo, nes „mama“ – pernelyg universalus žodis, kad čia, Vesterbro rajone, galėtum pradėti paieškas.

Nina atidarė dureles ir išlipo iš automobilio. Asfaltas ir namų sienos vis dar alsavo karščiu, o nuo stoties sklido toks stiprus dyzelino dvokas, kad buvo sunku kvėpuoti. Vėjelis stūmė šaligatviu suglamžytą cigarečių pakelį, kuris netrukus įstrigo sausoje pageltusioje žolėje tarp plytelių.

Berniukas susiraukė keliamas iš mašinos, bet atsidūręs lauke panoro žūtbūt eiti pats – ėmė muistytis jos glėbyje, galiausiai protestuodamas atlošė galvą. Kai ji pasidavė ir leido jam eiti pačiam, berniuko akyse akimirksnį suspindo pergalės ugnelės. Pastatytas ant šaligatvio jis porą kartų treptelėjo naujaisiais sandalais, tada lyg niekur nieko ištiesė jai ranką ir įsikabino, tarsi kitaip ir būti negalėtų. Jis turbūt įpratęs vaikščioti įsikibęs į ranką, pamanė Nina.

Jie ėjo Stampės gatve, tada pasuko dešinėn – pirma į Kolbjornseno, paskui į Istedo gatvę. Rankutė gležna kaip drugelis, mąstė ji, kai abu žingsniavo pro „Kakadu“ barą ir „Sagos“ viešbutį. Tą šiltą vakarą gatvėse buvo nemažai praeivių; kai Nina su berniuku perėjo į kitą Istedo gatvės pusę, išvydo žmones, sėdinčius lauke prie kavinukių, gurkšnojančius kavą, kolą ir šaltą alų. Moterys vilkėjo lengvomis vasarinėmis suknutėmis, avėjo basutėmis. Vasara buvo neįprastai šilta ir sausa.