Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Bet, kodėl... kodėl manote, kad Miką pagrobė ji?

– Du dalykai, – aiškino Valionis. – Pirmiausia, kai belgas kreipėsi į mus, jo kraujyje buvo rasta daug promilių, nors tvirtino, kad žavingosios panelės Voronskos draugijoje teišgėrė vieną taurelę. Jį apžiūrėjęs gydytojas aptiko porą žaizdelių gerklose ir priėjo prie išvados, kad belgui praradus sąmonę kažkas įkišo į skrandį zondą ir pro jį supylė alkoholį. Aišku, rizikuojant, kad šitaip žmogų gali mirtinai nunuodyti.

Sigitai ėmė suktis galva.

– Bet... juk...

Evaldas Gužas linktelėjo.

– Taip. Atsiprašau, kad iš pradžių jumis netikėjome. Deja, neturime įrodymų, ar ir jūsų atveju buvo pasitelktas toks metodas, nes praėjus kiek laiko zondo paliktų įbrėžimų nebepamatysi. Visi, su kuriais teko kalbėtis, jus apibūdina kaip atsakingą ir alkoholiu nepiktnaudžiaujančią moterį, todėl... – Bet sakinio nebaigė, palikęs išvadą kyboti ore.

Sigitos nusiminimas kiek atlėgo. Jie dabar bent jau tiki ja. Bent įsiklauso. Ji negalėjo suprasti vienintelio dalyko – kaip su visu tuo susijęs Mikas.

– O... Mikas?

– Kitas dalykas, užvedęs mus ant kelio, kad Barbara Voronska – viena iš keturių įtariamųjų vaiko dingimo byloje, – pasakė Valionis ir žvilgtelėjo į bloknotą, kurį buvo išsiėmęs iš juodo portfelio.

Sigitai sudrebėjo rankos.

– Vaiko?

Valionis linktelėjo.

– Prieš kokį mėnesį mums paskambino moteris ir pranešė, kad dingo jos aštuonmetė dukra. Kažkokia nepažįstama moteris, prisistačiusi kaimyne, ją pagrobė iš muzikos mokyklos, kurioje mergaitė lankė fortepijono pamokas. Fortepijono mokytoja nieko blogo neįtarė, nes mergaitės motina dirba medicinos seserimi, todėl, kai jai reikėdavo budėti, dukrą dažnai pasiimdavo kiti žmonės. Deja, tiksliau apibūdinti grobikės fortepijono mokytoja neįstengė – tik pasakė, kad „galbūt“ tai viena iš šių keturių moterų. – Pareigūnas pabarbeno pirštu į plastikinę įmautę.

– O kur ji dabar? – paklausė Sigita. – Ar suėmėt?

– Deja, ne, – atsakė Gužas. – Darbovietėje kolegos tvirtina nematę jos nuo ketvirtadienio, o deklaruotu adresu ji nebegyvena nuo kovo.

– Kodėl ji iš viso laisvėje? Kodėl nepasodinote į kalėjimą, kad negrobtų kitų vaikų?

Valionis nervingai papurtė galvą.

– Abi bylos nutrauktos. Kaltinimai taip ir nepateikti. Belgas staiga išvyko namo, mes gavome laišką iš jo advokato, kad jis atsiima visus kaltinimus. Medicinos sesuo irgi staiga pareiškė, kad visa tai – tiesiog nesusipratimas, kad vaikas yra namie gyvas ir sveikas.

– Negi tai jums neatrodo keista? – nusistebėjo Sigita.

– Keista. Beveik nėra abejonių, kad abu jie tokius pareiškimus padarė vienaip ar kitaip šantažuojami. – Niūrus Evaldo Gužo žvilgsnis įsmigo į Sigitą. – Dėl to aš jūsų dar kartą klausiu, ponia Ramoškiene: gal kas nors turi priežasčių ir jus šitaip spausti?

Sigita tylėdama papurtė galvą. Jei tai padarė ne Dobrovolskis, tada ji nė nenutuokia, kas galėtų grasinti ar šantažuoti.

– Juk pagrobėjai turėtų kaip nors apsireikšti, – svarstė ji. – Bet į mane niekas nesikreipė.

Ir vėl ją sukaustė bejėgiškumas. Ir vėl galvoje iškilo ryškus ir baisus paveikslas: Mikas rūsyje ar kokioje kitoje gūdžioje vietoje, ant aptriušusio čiužinio, verkiantis iš baimės. Aš tuoj išprotėsiu, pagalvojo ji. Tikrai neištversiu.

– Primygtinai jūsų prašau mums nedelsiant pranešti, jei tik kas nors bandys su jumis susisiekti, – pasakė Gužas. – Mums tikrai nepavyks sulaikyti tokių žmonių, jei visi bijos pasakoti.

Ji nenorom linktelėjo. Žinojo vieną dalyką: jei reikės rinktis – ar gelbėti Miką, ar kreiptis į policiją, ji rinksis pirmąjį variantą.

Valionis spragtelėjo portfelio užraktais, ir policininkai atsistojo. Valionis padavė Sigitai savo vizitinę kortelę, o Gužas ištiesė ranką.

– Vilties yra, – pasakė. – Julija Baronienė savo dukrelę atgavo gyvą ir sveiką.

Sigita krūptelėjo.

– Kas tokia?

– Julija Baronienė. Medicinos sesuo. Ar jūs pažįstate ją?

Sigitai taip suspurdėjo širdis, kad vos neiššoko iš krūtinės.

– Ne, – atsakė. – Nepažįstu.

Ji stovėjo balkone ir stebėjo, kaip policininkai eina per automobilių stovėjimo aikštelę, sėdasi į juodą mašiną ir išvažiuoja. Dešiniąja ranka nevalingai susigriebė už papilvės. Yra dalykų, kurių kūnas nepamiršta.

Kad ir ko Sigita buvo prisiklausiusi apie pirmąjį gimdymą, ji pati pagimdė greitai, užtai skausmai buvo beprotiški. Iš pradžių ji keikėsi ir rėkė. Paskui – tik rėkė, visas keturias valandas. Ir kabinosi tik į Juliją, medicinos seselę, kuri jai kažkodėl priminė močiutę. Julija budėjo prie jos, todėl Sigitai atrodė, kad Julijai vienintelei pasaulyje ji ir terūpi. Stiprios kaulėtos Julijos rankos, Julijos balsas, Julijos žvilgsnis. Jos akys buvo tamsios, džiovintų slyvų spalvos, ji Sigitos nepaliko vienos. Nepaliko.

– Tu ištversi, – kalbėjo. – Tu tikrai ištversi, kol mes viską baigsim.

Kai vaikelis pagaliau gimė, Sigita nebeįstengė tvardytis. Sykiu su iš jos ištrūkusiu kažkuo, šlapiu, tamsiu ir šiltu, iš savojo kūno išsprūdo ir ji pati, liko tik šaltis ir tuštuma.

– Sigita...

Julijos balsas atsklido iš kažkur labai labai toli.

– Ji kraujuoja, – pasakė viena iš seselių. – Kvieskit gydytoją! Greičiau!

O Sigita toliau sau skriejo į šaltą tuščią tamsą.

Atsigavo beveik po paros. Gulėjo ankštoje palatoje be langų, palubėj plieskė dvi neoninės lempos. Tos šviesos ją ir prižadino. Vokai tarytum švininiai, labai skaudėjo kaklą. Viena ranka minkštais tvarsčiais pririšta prie lovos krašto, iš maišelio, pritvirtinto prie stovo, į veną lėtai kapsėjo valgomosios druskos tirpalas. Kūnas buvo sunkus ir svetimas.

– Ar jau atsigavai, mieloji?

Prie lovos sėdėjo Jolita. Neono šviesoje jos oda atrodė baltutėlė, visos raukšlelės – kaip ant delno. Pavargusi senutė, dingtelėjo Sigitai.

– Gal vandenuko?

Sigita linktelėjo. Ji abejojo, ar įstengs kalbėti, bet galiausiai vis dėlto pabandė.

– Kur Julija?

Jolita suraukė pieštuku nupieštus antakius.

– Ar močiutė?

– Ne. Ta kita.

– Nelabai suprantu, ką turi galvoje, mieloji. Štai, išgerk. Tau dabar reikia pailsėti ir atsigauti, paskui galėsime važiuoti namo.

Tada ir prasidėjo. Kai Jolita ištarė namai . Sigitos galva, krūtinė ir pilvas prisipildė kažko juodo, sunkaus ir baisingo. Kažko aštraus ir pikto , tarsi tas kažkas vis dar tūnotų viduje, nors ji puikiai žinojo, kad ten nieko nebėra.

– Berniukas ar mergytė? – paklausė ji.

– Dėl to nesirūpink, – pasakė Jolita. – Kuo mažiau galvosi, tuo geriau. Vaikui viskas gerai. Tie žmonės turtingi.

Sigita jautė, kaip tvenkiasi ašaros. Kūnas buvo šaltas kaip ledas, o ašaros svilino.

– Turtingi žmonės, – pakartojo tarsi mėgindama nuginti tą juodumą.

Jolita linktelėjo.

– Iš Danijos, – pranešė tokiu tonu, lyg tai būtų kažkas ypatinga.

Juoduma nesitraukė.

Po dviejų dienų Sigita stovėjo prie lovos apsivilkusi pilku džemperiu ir kelnėmis, į kurias keletą paskutinių mėnesių nebegalėjo įtilpti. Ji laukė. Stovėti buvo sunku, bet sėdėti vis dar negalėjo. Iš lovos kėlėsi kamuojama tokių skausmų, kad vėl gultis nė už ką nebenorėjo. Galų gale grįžo Jolita – kartu su šviesiaplauke Sigitai nematyta moterimi baltu chalatu.

Moteris padavė ranką.

– Tai ką, Sigitėle, geros kloties.