Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Pirmosios kekšės, kurias pastebėjo Nina, buvo afrikietės. Dvi tvirtos moterys su aukštakulniais ir spalvingais sijonais, vos pridengiančiais tamsias raumeningas kojas. Jos stovėjo kokių penkių metrų atstumu viena nuo kitos, bet nesišnekėjo. Viena, su cigarete tarp kietai suspaustų lūpų, ramstė sieną ir nervingai rausėsi rankinėje. Kita dykinėjo. Kiurksojo tarp zujančių prašalaičių danų, įdėmiai nužvelgdama gatve pravažiuojančius automobilius.

Į Niną su berniuku niekas nekreipė dėmesio, ir jai dingtelėjo, kad jiedu eina gatve kaip du niekuo neypatingi žmonės. Na, gal kiek per vėlai, nes vaikas jau turėtų būti lovoje, bet niekam tai nesukelė įtarimų. Netgi šičia. Vesterbro rajone gyvena daug šeimų su vaikais.

Atėjus į Vesterbro gatvę, berniukas šiek tiek sulėtino žingsnį, tačiau ir toliau ėjo nesipriešindamas. Jo rankutė ramiai gulėjo jos delne. Nina dairėsi. Šiek tiek tolėliau, prie atidarų durų į namą, stovėjo dvi ilgakojės merginos liesais, iš minios išsiskiriančiais veidais ir dėl kažko ginčijosi. Tada viena išsitraukė iš rankinės skardinę alaus ir ištiesė draugei.

Nina stabtelėjo priešais jas, berniukas irgi paklusniai sustojo. Nina pamėgino pagauti vienos merginos žvilgsnį – tos, kuri laikė skardinę. Po kelių sekundžių mergina pagaliau atsisuko ir iškart įbedė akis į berniuką.

– Sveikas, mažyli.

Balsas buvo gergždžiantis ir duslus, lyg mergina kalbėtų iš šulinio dugno. Berniukui nesureagavus, ji pažvelgė į Niną.

– Ko?

Nina giliai įkvėpė ir pagaliau įsidrąsino užduoti tą absurdišką klausimą.

– Aš ieškau... – Ji stengėsi įsižiūrėti į paplaukusias moters akis ir atidžiai rinko žodžius, – ...merginų iš Rytų Europos. Gal žinote, kur jos stovi?

Moteris su skardine kiek sutriko, nepatikliai įsispoksojo į Niną, jos akys ėmė neramiai lakstyti, lūpų kampučiai nukaro. Ninai dingtelėjo, kad ta moteris turbūt laiko ją prieše. Veikiausiai pasijuto užpulta – juk į jos teritoriją bando įsibrauti kažin kokia eilinė danė iš „normaliųjų“ pasaulio. Viena iš tų, kurios nuolat gauna atlyginimą, turi vyrą, namelį ir nedaro nieko kito, tik mindo į purvą tokias kaip ji. Galbūt moteris su skardine manė, kad Nina – žurnalistė ar kokia atstumta žmona, o gal tiesiog viena iš smalsuolių, kuriai parūpo žvilgtelėti, koks tas padugnių pasaulis. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad būti Ninos vadove po naktinį Vesterbrį prostitutė netroško. Jos akys piktai sublizgo.

– Ir ko jau čia taip panižo?

Moteris žengė žingsnelį artyn, ir Nina pajuto jai iš burnos sklindantį sunkų tvaiką.

Tiesą, pagalvojo Nina. Pasakysiu jai tiesą – bent jau dalį.

– Ieškau vaiko mamos, – ištarė ir paėmė berniuką ant rankų. – Privalau surasti jo motiną.

Moteris kelias sekundes dvejojo – tebestovėjo karingai atkišusi krūtinę ir prisimerkusi. Galiausiai suvirškino Ninos žodžius. Tada šiek tiek atsipalaidavo, lėtai gurkštelėjo alaus iš savo skardinės. Paskui dar sykį smalsiai nužvelgė berniuką.

– Viešpatie, vargšiukas, – pasakė ir laibu pirštu perbraukė berniukui per skruostą.

Jis staigiai nusisuko ir įsikniaubė Ninai į petį. Moteris piktai pakraipė galvą, čiupo draugužę už rankos ir ėmė tempti Istedo gatvės link.

– Dabar jų pilna visur, – galiausiai pasakė. – Kelios stovi Skelbėko gatvėje ir Šiaudų aikštėje, bet ir čia, Helgolando gatvėje, jų apstu. Priviso ir knibžda, kur bepasisuksi. Tad jei nežinai, kur konkrečiai ji yra, tavęs laukia ilga naktelė.

– Gal žinot, iš kur jos atvykusios?

Nina nebuvo tikra, ar moteris ją išgirdo, bet kai abi prostitutės jau suko už kampo, atsisuko jos draugė ir pažvelgė į Niną.

– Daugiausia iš Rusijos, – šūktelėjo ji. – Bet yra ir iš kitur. Muša kainas bjaurybės.

SUSKAMBĖJO DURŲ telefonspynė. Sigita net krūptelėjo.

– Čia Evaldas Gužas iš Asmenų paieškos skyriaus. Ar galime užeiti?

Ji įleido. Širdis ėmė taip daužytis, kad sulig kiekvienu smūgiu net suknelė kilnojosi. Surado, šmėkštelėjo jai. Maloningoji Marija, Dievo Motina. Kad tik būtų suradę. Gyvą ir sveiką.

Tačiau pamačiusi Gužą ir jo kolegą kaipmat suprato, kad jie atnešė kitokią žinią. Bet vis tiek nesusilaikiusi paklausė:

– Tai ar suradote?

– Ne, – atsakė Gužas. – Deja, ne. Bet galbūt užsikabinome. Čia mano kolega, Martynas Valionis. Kai jam viską papasakojau, labai susidomėjo.

Valionis padavė ranką.

– Gal galime prisėsti?

– Žinoma, sėskitės, – mandagiai pasiūlė Sigita, nors iš visų jėgų tvardėsi, kad nesušuktų: Na, pasakokite greičiau!

Valionis atsisėdo ant baltos sofos, skrupulingai pasidėjo ant staliuko portfelį, galiausiai išsitraukė iš jo plastikinę įmautę.

– Ponia Ramoškiene, norėčiau jums parodyti keletą nuotraukų. Gal atpažįstate kurią nors iš šių moterų?

Portretai nuotraukose nebuvo aiškūs ir ryškūs, o tik prastu spalvotu spausdintuvu atspausdintos kopijos. Jis rodė jai po vieną veidą.

– Ne, – įsižiūrėjusi į pirmąją moterį pasakė Sigita. Nepažinojo ir antrosios.

Trečioje nuotraukoje ji atpažino moterį su šokoladu.

Sigita čiupo nuotrauką, kad ta net susiglamžė.

– Čia ji. Tai ji pagrobė Miką.

Valionis patenkintas linktelėjo.

– Barbara Voronska, – paaiškino. – Lenkė, gimusi Krokuvoje 1972 metais. Jau keletą metų gyvena Lietuvoje, oficialiai dirba sekretore bendrovėje, prekiaujančioje apsaugos sistemomis ir signalizacijomis.

– O neoficialiai?

– Mūsų akiratin ji pakliuvo prieš porą metų, kai vienas belgas verslininkas pasiskundė, jog ji prievartauja jo turtą. Bendrovė ją laiko tik dėl to, kad užimtų klientus užsieniečius, kol jie lankosi Vilniuje.

– Tai ji prostitutė ? – To Sigita niekaip nebūtų atspėjusi.

– Ne visai taip. Mums susidaro įspūdis, kad ji – savotiškas jaukas. Šiaip ar taip, yra pirkusi didelius kiekius receptinių akių lašų.

Sigita visai suglumo.

– Akių lašų?

– Taigi. Jie turi šalutinį poveikį – tarkim, jei įmaišoma į alkoholį, tokio kokteilio išgėręs žmogus netenka sąmonės. Deja, neretai pasitaiko, kad užsienietis, pasišovęs patyrinėti naktinį Vilniaus gyvenimą, galiausiai atsibunda prišnerkštame viešbučio kambaryje be brangaus „Rolekso“, be pinigų ir kreditinių kortelių. Ponia Voronska su savo bendrais šitą techniką, regis, dar patobulino. Kol vyrukas guli be sąmonės, jie pripliauškina kompromituojančių nuotraukų ar kaip ten vadinasi, o tada pareikalauja, kad užsienietis sudarytų eksporto sutartį su... sakykim taip: su itin palankiomis sąlygomis jį reketuoti. Tačiau minėtas belgas pasirodė ne iš kelmo spirtas, pasakė jiems, esą tegu platina tas savo nuotraukas ir eina po paraliais, paskui kreipėsi į mus. Ponia Voronska – viena iš tų „fotosesijų“ dalyvių. Kita mergaitė – dar visai vaikas, gal dvylikos metų. Nesunku atspėti, kad į policiją kreipiasi labai mažai vyrų, užkibusių ant tokio kabliuko.

Vos dvylikos metų... Sigita pabandė nuvyti mintyse besidėliojantį paveikslą. Kažkaip sunku patikėti, kad taip galėtų elgtis toji gražiai apsirengusi moteris su šaliu. Juk tokias iš tolo galima atpažinti... O gal ne?

Ji įsistebeilijo į atspaudą. Fotografuota ne policijoje, kaip būna sulaikius nusikaltėlį. Barbara Voronska žiūri ne tiesiai į fotografą, o kiek pasisukusi į kairę, matyti ilgas dailus jos kaklas. Nuotraukos kokybė prasta, lyg būtų bandyta smarkiai padidinti vaizdą, o veidas kažkoks... keistas. Lūpos kiek praviros, akys žvelgia į niekur. Nors buvo matyti tik veidas ir dalis kaklo, Sigita staiga suprato, kad Voronska be drabužių, kad čia turbūt padidinta viena iš tų kompromituojančių nuotraukų.