Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Kai jis vėl užėjo vidun, jai buvo pavykę užsiropšti ant lovos. Šnopavo švogždama ir nenatūraliai, jis nesuprato, ar ji suvokia, kad jis grįžo.

– Ni-na, – gargaliavo ji. – Ni-na.

Jis nesumojo, ar tai buvo atsakymas į jo klausimą, ar ji šaukiasi pagalbos. Todėl paėmė jos mobilųjį ir patikrino, ar yra kokios nors Ninos numeris. Taip, yra. Jis užsirašė numerį ir pavardę, tada sviedė telefoną ant lovos.

– Ni-na, – kartojo ji.

Ji nesuvokia, kad aš čia, galvojo jis. Tik tada pastebėjo, kad aplink jos galvą kraujo klanas vis plečiasi.

Liepsnos blėso. Jučas kruopščiai užbėrė laužavietę smėliu. Jei pasiseks, niekas jos neras. Tada išsitraukė iš automobilio krepšį ir išsiėmė švarius marškinius.

Vėl pabandė ramiai viską apmąstyti. Jis iki šiol nežino nei kur pinigai, nei kas nutiko berniukui. Šviesiaplaukė pasakė, kad pinigus atsiėmė danas. Pasak dano, juos turi šviesiaplaukė. Jis labiau tikėjo šviesiaplauke negu danu.

O berniukas? Gal atsakymas tame šnarpščiančiame „Ni-na“? Gal Nina – toji tamsiaplaukė berniukiška kalė, spoksojusi į jį geležinkelio stotyje? O jeigu vaikiščias pas ją? Ir dėl to danas staiga pradėjo aikštytis, meluoti ir išsisukinėti – kad nereikėtų mokėti? Kai tokia suma, nieko nuostabaus, kad jis pirmiausia reikalavo prekės ir tik paskui sutiko atverti piniginę.

Apsirengęs Jučas paskambino Barbarai. Prieš išvažiuodamas įkurdino ją viešbutyje centre. Papildomos nereikalingos išlaidos, bet vežtis drauge nenorėjo.

– Ar kambaryje yra telefonų knyga? – pasiteiravo.

Ji pasakė, kad yra.

– Surask man vieną adresą, – paliepė jis. – Tik jokiu būdu neskambink į informaciją ir neprašyk administratorės pagalbos. Ar aišku?

– Kada grįši? – paklausė ji. Balsas skambėjo netvirtai.

– Greit. O dabar padaryk kas liepta. Tai svarbu.

– Taip. Gerai. Ką turiu daryti?

– Paieškok telefonų knygoje tokios Ninos Borg.

HELGOLANDO GATVĖ

Gatvė buvo klaustrofobiškai siaurutė. Vienoje pusėje stovėjo neseniai restauruotas viešbutis „Axel“ – švytintis baltas fasadas, kuklūs papuošimai virš durų. Aukso kasykla, pagalvojo Nina. Šiais laikais madinga nakvoti Vesterbre, kur pro langus matai gatvėmis slampinėjančias kekšes ir kišenvagius.

Kitapus gatvės stoviniavo grupelė paauglių mergaičių. Nustebusi Nina pagalvojo, kad jos panašios į gimnazistes. Nei odinių drabužių, nei ilgų tinklinių kojinių, nei dažytų plaukų. Labiau panėšėjo į paneles, išsiruošusias pavakaroti mieste. Bet Nina puikiai suprato, kas jos tokios.

Ketvertas mergaičių prabėgomis vis nužvelgdavo gatvę. Paėjėdavo kelis žingsnius į šoną, kad pasitikrintų mobiliuosius, ar pasilenkdavo prie mažo juodo motorolerio, aplink kurį būriavosi. Vienos pasiliko stovėti, o kitos nužingsniavo tolyn.

Nina prisispaudė berniuką ir paspartino žingsnį. Ją aplenkė pora įkaušusių piliečių. Pro jų šūkavimus Nina nugirdo keletą angliškų žodžių.

– Nineteen. You owe me. 26

Viena mergina, avinti per aukštais aukštakulniais, garsiai nusikvatojo ir netvirtai žengtelėjo atgal.

Draugužės bandė atspėti šitos merginos amžių, bet Nina neišgirdo, ką pasakė – ar pasendino, ar pajaunino. Jai per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Kitąmet Idai bus keturiolika.

– Excuse me? 27

Nina iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas skambėtų kuo ramiau ir natūraliau. Nujautė, kad šitos panelės tikrai nebus linkusios šnekėtis, nebent kalba pakryptų apie jų verslą.

Mergaitės atsisuko į ją, ir Niną pribloškė, kokios jos jaunutės. Net storiausias grimo sluoksnis ir šviesus riebus lūpų blizgis jų nė trupučio nesendino – tai buvo mergaičiukės, vilkinčios kaip suaugusios moterys ir bandančios jas mėgdžioti. Ninai atrodė, jog tuoj kažin koks balsas paskelbs, kad jos dalyvauja amerikietiškame jaunųjų talentų konkurse, ir mergaitės darniai užtrauks linksmą dainą.

Viena iš keturių merginų žengė žingsnį prie Ninos, kiek palinko priekin ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Turbūt norėjo atrodyti pikta ir išgąsdinti Niną. Ji buvo smulkutė ir liesa, gatvės šviesoje galėjai matyti, kaip baugiai laksto jos tamsios akutės.

– I need some help witht this boy, – pasakė Nina. – I need to know, if you can understand him . 28

Mergina apsidairė po gatvę ir įtariai dėbtelėjo į Niną.

– Ačiū , – pasakė Nina, rodydama į berniuką. – Do you know, what it means? Do you know which language? 29

Niūrus merginos veidas kiek pašiltėjo. Nina matė, kad ji svarsto visus „už“ ir „prieš“. Nina skubiai įkišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė suglamžytą šimtinę. Tai padėjo. Mergina ištiesė ranką ir greitai įsikišo pinigą į švarko kišenę.

– I’m not sure. I think maybe Lithuanian. 30

Nina linktelėjo ir kaip galėdama maloniau nusišypsojo. Grynųjų ji nebeturėjo.

– And you are not from Lithuania? 31

Tai buvo akivaizdu, bet Nina nutarė ieškoti toliau, kiek tik įmanoma.

– Latvia. 32

Mergina trūktelėjo pečiais.

– Marija is Lithuanian. 33

Ji žengtelėjo į šoną ir parodė į aukštą prakaulią merginą, kuri ką tik kvatojosi ir kuriai greičiausiai tikrai dar nėra devyniolikos. Jos plaukai buvo ilgi ir tamsūs, surišti į arklio uodegėlę. Ninai ji kažkodėl priminė kumelaitę. Gana aukšta, kojos, palyginti su gležnu liemeniu, pernelyg ilgos. Keliukai kaulėti, judesiai nerangūs kaip tebeaugančių paauglių.

Ji metė į Niną nepasitikėjimo kupiną žvilgsnį, bet žengė artyn – tiek, kad Nina galėtų su ja pasišnekėti nešūkalojant per garsiai.

– Do you know the word „ačiū“? 34 – paklausė Nina.

Mergina nevalingai šyptelėjo, gal dėl keisto Ninos tarimo.

– Tai – ačiū . Ačiū.

Ji šiek tiek ištęsė „a“, ir žodis nuskambėjo taip, kaip jį tarė berniukas.

Kartojant tą žodį merginos veidas kiek sušvelnėjo, ji valiūkiškai šyptelėjo, ir Nina pamatė dailius baltus dantis, pernelyg naujus ir didelius tokiam išdažytam veidukui.

– That is Lithuanian , – pasakė ji ir šypsodamasi prisidėjo ranką prie krūtinės. – I am from Lithuania. 35

Nina parodė į berniuką.

– I need to talk to this boy. I think maybe he is Lithuanian, too. 36

Jeigu mergaitė padės, gal pavyks sužinoti iš berniuko ką nors naudingo. Gal merginai pavyktų jį prakalbinti ir vaikas papasakotų, kaip atsidūrė lagamine geležinkelio stotyje. O, kad įstengtų įtikinti mergaitę nueiti kur nors atokiau!

– Could you help me to talk to him? 37

Mergaitė vėl nervingai žvilgtelėjo per petį. Ji delsė – akivaizdu, kad kažkas ją stebėjo. Staiga iš kitos Helgolando gatvės pusės link jų pasuko šviesiaplaukis vyriškis. Ji susigūžė.

– When we talk, we don’t make any money. 38

Ji linktelėjo vyriškio pusėn, kuris spėriai žirgliojo artyn. Mergaitė žengtelėjo atgal ir demonstratyviai nusisuko nuo Ninos.

– Tomorrow, – sušnibždėjo grįžtelėjusi į Niną. – After I sleep. 12 o’clock. Do you know the church? 39

Nina papurtė galvą. Kopenhagoje turbūt koks tūkstantis bažnyčių, ir nė vienos ji nežinojo.

Vyriškis jau buvo beveik prie jų. Ne ką vyresnis negu mergaitė, toptelėjo Ninai. Panašus į pameistriuką. Nedidukas, raumeningas, ant žasto išsitatuiravęs juodą besirangančią gyvatę.

Mergina pajudino lūpas, lyg mokytųsi tarti žodžius, galiausiai šnipštelėjo: