Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Jam treji metukai. Mano kaimynė matė, kaip jį išsiveda. Be to... – Sigita kiek patylėjo. – Be to, tai turėtų būti kažkaip susiję su... Nejaugi jūs manęs neprisimenate?

Julijos akys lakstė po kambarį, paskui įsmigo į Sigitą. Akivaizdu, kad moteris ją pagaliau atpažino.

– Ak, – tepasakė ji.

Sigita linktelėjo.

– Taigi... Atleiskite, kad pamelavau. Bet jūs metėte ragelį, todėl išsigandau, kad sužinojusi, kas aš tokia, nenorėsite manęs įsileisti.

Julija Baronienė stovėjo nuščiuvusi, tarsi praradusi kalbos ir judėjimo dovaną. Sigita išgirdo, kaip kažkur trinkteli durys, aidi kažkokie balsai, bet nenuleido akių nuo Julijos.

– Pasakykite, ką turėjote padaryti, – prašė ji. – Į policiją tikrai nesikreipsiu, prisiekiu. Aš tik noriu susigrąžinti Miką.

Julija Baronienė ir toliau tylėjo. Atsidarė kambario durys ir įėjo vyras.

– Sveiki gyvi, – pasisveikino. – Aleksas Baronas. Marius sakė, kad jūs iš tėvų komiteto? – Ir mandagiai ištiesė ranką.

Jis buvo kiek vyresnis už Juliją, draugiškas, praplikęs, pilkai rusvu kostiumu, mažumėlę didoku. Kol susigaudė, kad kažkas čia ne taip, praėjo kelios sekundės.

– Kas nutiko? – piktai paklausė pamatęs, kad Zitutė įsikniaubusi motinai į šoną.

Julija, regis, nesumojo, ką atsakyti. Tad aiškinti teko Sigitai.

– Mano sūnelį pagrobė tie patys žmonės, kurie buvo pagrobę Zitutę, – pasakė ji. – Noriu sužinoti, ką man daryti, kad jį susigrąžinčiau.

Vyras atsitokėjo kur kas greičiau negu žmona.

– Kokias čia nesąmones paistote? – prapliupo. – Negi nematote, kad baisiausiai išgąsdinote vaiką? Niekas Zitos nebuvo pagrobęs ir nepagrobs. Ar ne, mažute? Ateik pas tėvelį ir pabučiuok. Julija, turim sėsti valgyti, nes pavėluosim į Mariuko koncertą.

Zitutę šiaip ne taip pavyko įkalbėti atsiplėšti nuo motinos. Tėvas kilstelėjo ją, mergaitė iškart apsivijo rankytėmis jam kaklą.

– Atsiprašau, kad taip nemandagiai kalbu, – pasakė jis. – Bet šįvakar mano sūnus groja svarbiame koncerte.

Sigita nusiminusi papurtė galvą.

– Kaip jūs taip... Kodėl vaizduojate, kad nieko neįvyko? Kodėl atsisakote man padėti? Juk patys žinote, kaip jaučiuosi. – Ji kilstelėjo ranką prie veido, lyg tai būtų padėję sulaikyti ašaras.

Vyriškio draugiškumas staiga išgaravo.

– Prašyčiau išeiti, – pareikalavo jis. – Dabar pat.

Sigita vėl papurtė galvą. Skruostais riedėjo ašaros, ji niekaip neįstengė susitvardyti. Išsitraukė iš kišenės tušinuką, griebė nuo pianino pirmą pasitaikiusį natų sąsiuvinį. Nekreipdama dėmesio į Barono protestą, didelėmis raidėmis užrašė savo vardą, pavardę, adresą ir telefono numerį.

– Štai, – pasakė. – Meldžiu, padėkit man.

Pravirko ir Julija Baronienė, raudodama apsisuko ir išbėgo iš kambario. Zita išsprūdo tėvui iš glėbio ir buvo belekianti paskui mamą, bet tėtis ją sustabdė.

– Ne dabar, mažute. Mamytė užsiėmusi.

Zita pažvelgė į tėvą. Tada nuėjo prie pianino ir atsisėdo ant kėdutės. Kurį laiką sėdėjo tiesi kaip styga, užsimerkusi. Paskui pradėjo groti gamą – lėtai, mechaniškai, bet tiksliai – kaip pagal metronomą. Da-da-da-da-da-da-da-daa... Da-da-da-da-da-da-da-daa... Da-da-da-da-da-da-da-daa...

Barono veide šmėstelėjo skausmas. Priėjo prie mergaitės, švelniai suėmęs už riešo kilstelėjo mechaniškai judančius pirštukus. Tada pažvelgė į Sigitą.

– Jei nesustabdyčiau, šitaip grotų keletą valandų, – pasakė ir staiga kažkaip suglebo. Jie sudaužė jo šeimą, dingtelėjo Sigitai, ir jis nė neįsivaizduoja, kaip ją vėl suklijuoti.

Ji pažvelgė į Zitutės rankas, kurios vis dar gulėjo ant klavišų, tarsi mergaitė vėl ketintų pulti groti, kai tik tėvas paleis riešą. Nugara perbėgo šiurpas, o galvoje vėl iškilo vaizdas: Mikas rūsyje, Mikas vienas tamsoje, apsuptas svetimų žmonių, norinčių jį nuskriausti.

– Būkite gera, išeikite, – paprašė Zitos tėvas. – Juk pati matote, kad tikrai negalime jums padėti, kad ir kaip norėtume.

Eidama namo Sigita galvojo apie Zitos rankas. Aštuonmetės piršteliai įsitvėrė pageltusių klavišų kaip žvėrelio nagai. Tik kairiosios rankos mažylis pirštelis kybojo ore. Pirštukas buvo be nago.

JANAS MANĖ išvysiąs plieninius stalus, dienos šviesos lempas ir baltas plyteles, o gal net šaldytuvus, kaip rodoma amerikietiškuose filmuose. Bet šviesa Teismo medicinos instituto koplytėlėje buvo maloni, kiek prislopinta. Abipus neštuvų žvakidėse degė žvakės. Nebylų kūną dengė tvarkingai užklotas baltas užtiesalas.

– Ačiū, kad atvykote, – pasakė jį čia atlydėjusi policininkė, kurios pavardės Janas nebeprisiminė. – Jos tėvai gyvena Jutlandijoje, todėl prieš iškviesdami privalome nustatyti tapatybę.

– Suprantama, – linktelėjo Janas.

Prieš atidengiant žmogžudystės aukos veidą, pajuto gerklėje kylantį šleikštulį.

Iš jos buvo telikęs daiktas. Janas nustebo: pasirodo, su mirtim išnyksta žmogus. Oda tampa vaškinė, negyva, nieku gyvu nepamanytum, kad žmogus tiesiog miega.

– Čia tikrai Karina, – pasakė jis, nors pačiam buvo sunku tuo patikėti. Tas daiktas jau nebebuvo Karina.

„Sukrėstas iki kaulų smegenų.“ Žmonės dažnai taip sako. Bet tik dabar jis pagaliau suvokė tuos žodžius. Žemė išslysta iš po kojų ir tu pakimbi ore kaip koks animacinio filmo herojus, nesuvokiantis, kad tuoj krisi žemyn.

– Ar gerai pažinojote Kariną Kongsted? – paklausė kriminalistė, vėl uždengdama Karinos veidą.

– Ji buvo gera mano bičiulė, – atsakė jis. – Pastaruosius porą metų gyveno nedideliame butelyje mūsų name. Nors butas atskiras, vis tiek matydavomės dažniau, negu su kokiu bendradarbiu, kuris ryte ateina, vakare išeina.

– Ji dirbo privačia jūsų slauge, tiesa? Kodėl jums reikia slaugės?

– Prieš porą metų man operavo inkstus, tada ir susipažinau su Karina. Paskui... Labai džiaugėmės, kai ji sutiko padėti. Žinote, komplikacijų gali kilti bet kada. Todėl visada ramiau, kai šalia turi tokį žmogų kaip ji. Karina yra... buvo puiki specialistė, šiltas žmogus.

Jam dingtelėjo, kad stovėti prie Karinos lavono ir apie ją taip kalbėti – visiškas absurdas. Tačiau pareigūnė, regis, neketino jo paleisti.

– Tikiuosi, suprantate, kad privalau paklausti, kur praleidote tą vakarą. Atvykę namie jūsų neradome.

– Na taip, namo užsukau tik trumpam ir grįžau į biurą. Aš vadovauju gana didelei bendrovei.

– Jau supratau.

– Biure buvau maždaug iki septintos vakaro. Paskui nuvykau į bendrovei priklausantį butą, kad dar padirbėčiau. Ketinau ten likti nakvoti.

– Kur yra tas butas?

– Lašišų gatvėje.

– Gal galėtumėte kiek vėliau užsukti į policijos nuovadą? Privalome oficialiai jus apklausti.

Jis paskubomis svarstė. Nokia tebeguli jo portfelyje. O portfelis – Lašišų gatvėje.

– Pirmiausia norėčiau nuvažiuoti namo, pas žmoną. Ji baisiausiai sugniuždyta. O paskui prisistatysiu į policijos nuovadą Kopenhagoje. Gal galėčiau ryt rytą?

Svarbu rodyti norą bendradarbiauti.

– Būtų malonu, – mandagiai atsakė pareigūnė. – Bet tokias apklausas atlieka Šiaurės Zelandijos policijos kriminalinis skyrius. – Ji ištraukė iš krepšio brošiūrą patraukliu pavadinimu: „Piliečiai ir policijos reforma“, pieštuku apibraukė adresą ir ištiesė jam. – Gal galėtumėte atvykti rytoj, vienuoliktą valandą?

Jis svarstė, ar yra sekamas. Taksi nardė tarp kitų naktį važinėjančių automobilių it koks ryklys tarp tunto žuvų, bet neatrodė, kad juos kas sektų.