Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Sigita net išprakaitavo. Aš teisi, dingtelėjo jai. Tai – Dievo bausmė. Pardavusi pirmagimį, nusidėjau. Tokia štai juodoji logika, beprotiška, bijanti dienos šviesos.

– Bet kodėl?.. Ko jam iš manęs reikia?

Julija papurtė galvą.

– Ne jam. Jį tik pasamdė. Reikėjo kitam – danui.

– Ką turit omeny?

– Jis išdygo klinikoj prieš keletą mėnesių. Norėjo sužinoti, kas tu tokia. Buvo pasiruošęs sumokėti krūvą pinigų, bet ponia Jurkienė niekuo negalėjo padėti, nes dokumentuose tavo pavardės nėra. Tačiau jis pažino mane, mat anąkart vaiką jam atidaviau aš. Na, tavąjį kūdikį. Paklausė, gal aš ką prisimenu. Kur neprisiminsiu, juk tu pas mus vos nepasimirei. Keletą dienų tave prižiūrėjau. Bet pasakiau, kad nepamenu nieko.

Pasakodama Julija vis braukė ašaras – raudojo kažkaip keistai, be garso.

– Jis manimi nepatikėjo, vis kišo pinigus, kad tik pasakyčiau ką žinanti. Su juo ateidavo ir kitas vyras. Stovėdavo sukryžiavęs rankas ant krūtinės – akivaizdžiai saugojo daną ir jo milijonus. Na, supranti, apsaugininkas. Aš būtent dėl to ir neišsidaviau. Man visa tai labai nepatiko. Be to, niekaip negalėjau suprasti, kodėl jam staiga tavęs prireikė, po šitiek metų. Galiausiai jis išsidangino. Pamaniau, tuo viskas ir pasibaigė. Bet kur tau.

– Danas... – Sigita iš paskutiniųjų bandė surikiuoti pakrikusias mintis. – Ar tai tas, kuris mano...

– Taip. Tas pats, kuris pasiėmė tavo vaiką. Na, pirmąjį. – Julija pažvelgė į ją juodomis spindinčiomis akimis. – Mes manėme, kad tai pats geriausias variantas, na, ir kūdikiui, ir jo jaunutei motinai. Į mus kreipiasi tik labai turtingi žmonės, nes taip įsigyti vaiką kainuoja baisiai brangiai. Kadangi tie žmonės pasiturintys ir išsilavinę, manėme, kad ir vaikeliais rūpinsis kaip savais. Kodėl tada turėtų būti įrašas, kad jie įvaikinti? Argi tai jau taip svarbu? O kokios laimingos būdavo moterys! Verkdavo glausdamos mažylius prie savęs. Tačiau tavo vaiką pasiėmė danas, vyras, o jo žmonos taip ir neteko pamatyti. Paskui dažnai apie tai mąstydavau.

– Sakote, jie rūpinasi vaikais kaip savais, taip manėte... Ar dabar jau tuo nebetikite?

– Tikiu, tikiu. Bent jau dauguma. Vis dėlto mečiau tą užsiėmimą. Nebenoriu. Išgyventi dabar nelengva, nes uždarbis buvo geras, o Aleksas – mokytojas, ne ką tegauna. Tačiau nebenoriu painiotis.

– Vis tiek nesupratau. Ar tai danas buvo pagrobęs Zitutę?

– Ne visai. Jo asmens sargybinis. Nežinau, kuo jis ten vardu. Atsidangino po gero mėnesio, kai visą tą reikalą su danu jau buvau beveik pamiršusi. Nepatikėjo, kad aš nieko nebepamenu. Pasakiau, kad tu vardu Sigita, bet jam to nepakako. Reikalavo išduoti ir tavo pavardę, ir kur gyveni. Bet to pasakyti aš jam negalėjau. O tada jis ir pareiškė: gaila Zitutės, ji labai nori sugrįžti pas mamytę... Viskas baigėsi tuo, kad nuėjau į archyvą rūsyje ir tol ieškojau, kol suradau kvitą su suma. Ant jo buvo parašyta ne tavo pavardė, o tavo tetos. Bet turbūt šito užteko, nes Zitutę netrukus mums sugrąžino.

Už vaistinius augalus – įvairią žaliavą vaistams – 14 426 litai .

Taip, tą kvitą Sigita puikiai prisiminė. Tačiau vis tiek nieko nesuprato.

– Jeigu tu klausysiesi jų nurodymų, – kalbėjo Julija, – gal ir tau berniuką grąžins, ką?

– Galbūt, bet aš iki šiol nežinau, ko jiems iš manęs reikia, – nusivylusi atsakė Sigita. – Į mane niekas nesikreipė.

– Gal kas nutiko, – svarstė Julija. – Gal apsaugininkui nepavyko susisiekti su danu, ar panašiai?

Sigita papurtė galvą.

– Nieko nesuprantu. – Staiga pakėlė akis. – Sakėte, kad merginų neregistruojate. O kaip su naujaisiais tėvais? Ar jų duomenys irgi nekaupiami?

– Kaupiami. Kitaip gimimo liudijimų išduoti negalėtume.

– Gerai. Tada pasakykite man jo pavardę.

– Dano?

– Taip. Nes jūs mane įpainiojote, Julija. Ir adresą, jei galite.

Julija pažvelgė išsigandusi.

– Negaliu.

– Galite. Gelbėdama Zitutę juk pasistengėte. O dabar padėkite man susigrąžinti sūnų. Kitaip... – Sigita nutilo, jai buvo bjauru dėl pačios elgesio. Bet juk kalbama apie Miko likimą. – Kitaip man teks viską išpasakoti policijai.

– Juk prisiekei! Paties Jėzaus Kristaus akivaizdoje!

– Taip. Ir tikrai nenorėčiau tos priesaikos sulaužyti.

Julija atrodė panaši į žvėriuką, užspeistą į kampą. Net gaila žiūrėti.

– Pabandysiu ryt rytą, – pasakė ji. – Kol dar neatėjusi sekretorė. O kas, jeigu nesugebėsiu rasti?

– Rasite, – patikino Sigita. – Tikrai rasite.

Kitą rytą, kelios minutės po devynių, suskambėjo telefonas.

– Tas žmogus – Janas Markaras. Rašyk: J-A-N M-A-R-Q-U-A-R-T, – diktavo Julija. – Jo adresas...

NINA PABUDO nuo bilsnojimo, lyg kažkas ritmiškai daužytų į automobilio langą. Ji spėjo pamatyti susikūprinusią žmogystą ant dviračio, minančią stoties link. Švito, ir dangus virš daugybės Reventlovo gatvės žibintų buvo šviesiai pilkšvas.

Jai maudė sprandą, nes naktį vis prabusdavo, kai tik nusvirdavo galva. Patogiai įsitaisyti buvo neįmanoma, bet vis dėlto sugebėjo šiek tiek nusnūsti. Atsargiai pajudino nutirpusias kojas, mat buvo nepatogiai atrėmusi į priekinės sėdynės atlošą. Kai atidariusi dureles iškišo kojas lauk, net raumenis sugėlė.

Berniukas tebemiegojo. Naktį buvo apsivertęs ant kito šono ir dabar gulėjo išskėtęs rankutes, delnukais į viršų. Jis turbūt užmiršo kur esąs, pavydžiai pagalvojo Nina. Jai pačiai tokio malonumo miegas nesuteikė. Jautėsi ne ką mažiau pavargusi negu vakar vakare.

Lėtai atsistojo, pramankštindama sustingusias kojas apėjo aplink automobilį. Iki sutarto susitikimo su mergaite iš Helgolando gatvės – daugiau negu šešios valandos, o po poros valandų saulė pavers Vesterbro rajoną dyzeliu dvokiančia krosnim. Reikia susirasti patogesnę vietelę sau ir vaikui. Geriausia tokią, kur galėtų apsiprausti. Vaikščiodama jautė gaižaus prakaito tvaiką. Sau atrodė ir suskretusi, ir pervargusi. Ant užpakalinės sėdynės gulintis berniukas pasimuistė, pasirąžė, paskui keletą sekundžių gulėjo atmerktomis akimis, spoksodamas į pilką sėdynę priešais. Tada pasuko galvytę ir pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, lyg būtų baisiausiai nusiminęs. Švelniame, po nakties atsipalaidavusiame veidelyje vėl šmėstelėjo liūdesys, bet Ninai pasirodė, kad vaiko žvilgsnis dabar jau kitoks. Nebėra priešiškumo. Gal vis dėlto abu tapo kiek artimesni po viso to, ką vakar teko išgyventi. Tuščias, stiklinis Karinos žvilgsnis, kraujo klanas ant jos patalų. Paniškas lėkimas prie mašinos, kekšės Helgolando gatvėje, kriaukšlė sausos duonos.

Dabar jis jau žino, ko laikytis. Tik nežino kodėl.

Nina šyptelėjo puse lūpų. Daugiau išspausti nepavyko. Dabar 5.43, o pagalvojus apie laukiančią ilgą dieną su berniuku ant rankų, išseko paskutinės jėgos. Nepakeliama, ir tiek.

Ji galėtų važiuoti namo.

Po vakarykščio ištisas valandas trukusio bėgimo tokia idėja atrodė kone eretiška, bet jai pavyko negalvoti apie laukiantį pokalbį su Mortenu, tas mintis buvo nugrūdusi į pačią tolimiausią smegenų kertelę. O galgi jis visai ir nepyksta? Gal iš tiesų įstengtų suprasti, kodėl ji pasiėmė berniuką ir pabėgo. Žinoma, ji turėtų viską jam papasakoti, bet apdairiai. Galėtų pasakyti, kad tai tinklas paprašė prižiūrėti vaiką, kol bus išsiųstas tėvams į Angliją. Kad istoriją su Karina ji išgalvojusi nenorėdama jo nervinti.

Mortenas nieko prieš, kad ji dirba su atstumtaisiais prieglobsčio prašytojais. Iš esmės remia tą veiklą ir visada rėmė. Jis – atkaklus dabartinės vyriausybės pabėgėlių politikos kritikuotojas, kaskart, kai per naujienas praneša apie dar vieną išdraskytą šeimą, įsiunta kaip reikiant. Kad ji dirba tinkle ir yra atsidavusi tam darbui, jam nepatinka veikiau dėl asmeninių dalykų. Morteno nuomone, jai, Ninai, visa tai neišeina į naudą, mat šitaip ji tiesiog bėga nuo savęs ir nuo vaikų. Nuo savo šeimyninio gyvenimo. Būdamas geros nuotaikos, jis pravardžiuoja ją mažąja adrenalino narkomane. O kai supyksta, šneka nedaug, bet neapykanta tinklui pakyla tiek kartų, kiek vakarų ir naktų ji praleidžia kur nors kitur, o ne namie Estebre.