Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jis šyptelėjo. Šitaip kur kas geriau. Jai vis dar jo reikia. Vis dar nori, kad jis rūpintųsi ja. O jis taip ir darys.

– Reikia sutvarkyti porą dalykėlių, – pasakė. – Ilgai neužtruksiu.

LAIKRODIS RODĖ 7.07. Frederiksbergo baseinas atsidarė lygiai prieš septynias minutes. Nina kasoje išsinuomojo du didelius rankšluosčius ir vedina berniuku plačiais rudais laiptais užlipo viršun, kur buvo moterų persirengimo kambarys.

Prie drabužių spintelių persirengimo kambaryje kuitėsi tik trys moterys, stovėjo atsukusios nugaras ir tylomis lankstė drabužius. Viena – jauna, kitos dvi – pusamžės, bet puikios fizinės formos. Nė viena nekreipė dėmesio nei į Niną, nei į berniuką, kuris kiurksojo susigūžęs ant drėgnų slidžių plytelių ir šalo.

Nina nuvedė berniuką į tualetą, jis paklusniai nusišlapino atkišęs pilvuką į priekį, rankas užmetęs už kaklo. Antonas irgi taip elgdavosi, prisiminė Nina. Greičiausiai dėl to, kad paskui nereikėtų plautis rankų. Tokia logika turbūt vadovaujasi visi maži pasaulio berniukai, mąstė Nina ir nesusilaikė nešyptelėjusi.

Jiems grįžus, moteriškės buvo jau dingusios baseine. Nina pradėjo lėtai nusirenginėti. Sausgysles ir raumenis tebemaudė lyg po kokio gripo, tad nesiskubino. Laiko į marias. Duše pasodino berniuką ant medinio suolelio, pritvirtinto prie sienos, atsuko vandenį ir nusigręžusi nuo vaiko ėmė mėgautis šilta vandens srove, vinguriuojančia per krūtinę ir pilvą.

Paskutiniu metu ji valgė nereguliariai ir nedaug. Ir tai matyti iš atsikišusių šonkaulių. Ji visada buvo liekna, net pernelyg, o po gimdymų iš jos liko vieni kaulai ir oda. Veidas susiaurėjo, sulyso. Pečiai ir klubai prarado ankstesnį apvalumą. O jei dar pamiršta pavalgyti... Taip nutinka visada, kai apsikrauna darbais arba kai Mortenas išvažiuoja į Esbjergą, iš kur keliauja į savo platformas. Tokiais atvejais ji praranda apetitą.

– O paskui prisikirsim kaip reikiant, – pasakė ir atsisuko į berniuką. – Valgysim sočius angliškus pusryčius, gerai?

Berniukas nieko neatsakė, tik sėdėjo mataruodamas kojelėmis ir žiūrėjo į ją didelėmis smalsiomis akimis. Nina vėl nusigręžė ir spustelėjusi muilinę ant sienos pradėjo muilintis. Pilkame duše salsvai pakvipo – pernelyg ekstravagantiškas aromatas tokioje niūrokoje vietoje. Kelias akimirkas Nina mėgavosi prabanga, šiluma ir kvapais. Oda pasidarė šilta, švelni, kiek dilgčiojo. Veidrodis ir plytelės pasidengė garų lašeliais. Išspaudusi dar šlakelį švelnaus šampūno, ėmė energingai trinktis plaukus. Neseniai vėl apsikirpo trumpai. Ne taip kaip airių dainininkė Šineida Okonor, bet panašiai. Mortenas niekaip negalėjo to suprasti, bet jai nusibodo kasdien kovoti su vešliais, garbanotais kaip avies plaukais. Prieš tai plaukai siekė pečius. O kaip neapsakomai jai palengvėjo nusikirpus! Jau vien dėl to, kad darbe nebereikėjo sukti galvos, kokia gi šukuosena būtų politiškai korektiška. Dauguma Anglininkų stovyklos įnamių vyrų į čia dirbančias tarnautojas žiūri kaip į pusiau tarnaites, pusiau kalėjimo prižiūrėtojas. Kitaip sakant, jie jaučiasi esą ir pranašesni, ir pažeminti. Bent jau taip sykį Ninai aiškino vienas stovyklos psichologas, ir jis greičiausiai teisus. Kad kiltų konfliktas, kartais užtekdavo smulkmenos, tad Nina stengdavosi elgtis kuo neutraliau, nebobiškai. Kai apsikirpo trumpai, pajuto didžiulį palengvėjimą bendraudama su stovykloje gyvenančiais vyrais. Atsikračius vešlių plaukų, sumažėjo ir provokacijų, kurių ji tikrai netroško. Mortenui tai nelabai patiko, bet ji seniai nebekreipia dėmesio į tai, kaip jis vertina jos išvaizdą.

Drėgna ranka Nina persibraukė per bambą ir pilvo raumenis, atlaikiusius du nėštumus; dabar, apgaubtas garų, jos kūnas atrodė kažkoks berniokiškas. Vargšas Mortenas.

Atsiplėšusi nuo minčių pradėjo pilti vandenį į vieną iš baltų vaikiškų vonelių, stovinčių dušo kambaryje. Nurengiamas ir įkeliamas į vonelę berniukas nesipriešino. Tada ji pritūpė ir ėmė švelniai, bet kruopščiai muiluoti jo petukus, sprandą ir kojas. Tyčia nelietė kitų kūno vietų, tiesiog leido jam sėdėti vonioje, o ant pečių ir nugarytės pylė vandenį, kol muilas visiškai nusiplovė. Berniukas elgėsi stebėtinai ramiai. Pirštukais drąsiai braukė per krūtinę ir pilvuką, kuriais upeliais tekėjo vanduo, o kai pakilo muilo burbulas ir tekštelėjo į grindis, jis džiaugsmingai nusišypsojo Ninai. Pirmą kartą nuo vakar, kai užsimezgė jų pažintis ir prasidėjo kelionė.

Nina pajuto malonų palengvėjimą. Aišku, nei apie pedofiliją, nei apie seksualinį vaikų išnaudojimą ji neišmanė šimtu procentų, juk niekada nesispecializavo, bet atrodo, kad berniukas tokių baisybių nėra patyręs. Kitaip šitaip nesielgtų, galbūt labiau gąsdintųsi.

Ji ir pati nelabai suprato, kodėl palengvėjo. Gal kad berniukas gyvas ir sveikas? Kad jį galima išgelbėti?

Užsukusi vandenį, švelniai nušluostė vaiką. Abu tylomis apsirengė, Nina greitai perbraukė pirštais jam per plaukus.

Kas jis toks?

Kantriai stebėjo, kaip berniukas per galvą velkasi marškinėlius. Gal jis – vienas iš tų vaikų, kuriuos kažkas kontrabanda atgabeno į Daniją tvirkinti ar išnaudoti? Bet kam šovė į galvą įkišti į lagaminą ir palikti stotyje? Tokie nusikaltimai Ninai nebuvo žinomi. Pabėgėlių centruose degradavusių žmonių ir smurto ji prisižiūrėjo į valias, bet motyvai būdavo labai paprasti, metodai irgi nesudėtingi, tad net patys žiopliausi nusikaltėliai nesunkiai juos perprasdavo. Nereikia būti akademiku norint išmelžti paskutinius pinigus iš irakiečio, šeimos galvos, kuris ir taip jau didžiąją dalį santaupų atidavė kontrabandininkams, nuvežusiems jį prie sienos. Ne itin sunku į šalį prisivilioti ir merginų iš Rytų Europos, o paskui nukreipti jas tiesiai į Skelbeko gatvę. Mušimai, grupiniai žaginimai ir popierėlis su tėvų adresu Estijos kaime – to užtenka, kad jos imtų rikiuotis į eilę. O ciniškiausia yra tai, kad daugumai normalių mūsų planetos žmonių tokie dalykai visiškai nerūpi. Tikrai nedaug kas suka galvą dėl to, kad kitam žmogui nutiko bėda. Argi kam rūpi nelegalai? Juk niekas tų pabėgėlių, kekšių, laimės ieškotojų ir našlaičių į Daniją nekvietė. Niekas neprašė jų čia važiuoti, niekas nežino, kiek tokių yra. Todėl jie apskritai neegzistuoja, o jų atžvilgiu daromi nusikaltimai neturi nieko bendro nei su normaliais žmonėmis, nei su teisine sistema. Tik tokie bukagalviai kaip ji, Nina, niekaip neišmoksta nuo tų nelaimėlių atsiriboti.

Kai kalba eidavo apie vaikus, ji pasidarydavo ypač jautri, panašiai kaip plonytė rausva odelė užsitraukus didelei giliai žaizdai. Jau prieš gimstant Idai ji buvo jautri, o gimus Antonui tas jautrumas, tas rūpinimasis vaikais Anglininkų stovykloje tapo kone fanatiškas. Aišku, daug ką ji išsigalvodavo, bet kartais jai atrodydavo, jog vaikų žvilgsniai stovykloje tiesiog kabindavosi į ją. Lyg mažyliai būtų įžvelgę, kad ji neturi apsauginio kiauto, ir todėl skubėdavo belstis į jos sielą.

Gatvės vaikai paprastai būna vyresni negu berniukas iš lagamino, mąstė Nina. Jauniausieji – dažniausiai kokių dešimties. Kai kuriuos, ypač iš Rytų Europos, parduoda patys tėvai, paskui „globėjai“ apmoko prašyti išmaldos, vogti, o jei įkliūva elgetaudami gatvėje, iš pabėgėlių stovyklos tokie vaikai pasprunka. Pabūna stovykloje iki suskambant mobiliajam telefonui, ir dingsta. Traukinuku nuvažiuoja į miestą ir panyra į padugnių pasaulį, iš kurio būna atėję. Kiti vaikai bėga toliau – į Švediją ar Angliją. Anglininkų stovyklos darbuotojai paprastai vos spėja vaiką apžiūrėti, ir jis vėl dingsta. Kai kurie stengiasi susirasti giminių kitose valstybėse. Bet dalis – vienui vieni pasaulyje, jų tikslas Danijoje – uždirbti pinigų „globėjams“.