Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Visa tai ji galėtų turėti – jei tikėtų tuo, kuo tiki visi racionaliai mąstantys žmonės: kad Danija – saugus uostas tiems, kurių likimai sudaužyti.

Nina išlipo iš automobilio, atsargiai uždarė dureles ir įsistebeilijo į trečio aukšto langą. Kažkas bute nervingai vaikštinėjo pirmyn atgal it liūtas ankštame narve. Nusiminusi atpažino aukštą atletišką Morteno figūrą. Tada atsirado kitas, kresnesnis žmogus. Buvo matyti, kaip jis kažką aiškina ramiai mosteldamas ranka.

Profesionalas, niršo Nina ir pajuto, kaip viduje auga noras priešintis. Morteną aplankė vienas iš tų policininkų, kurie apmokyti, kaip stresinėse situacijose apraminti artimuosius.

Jis turbūt kalba: „Darome, ką galime, ir mums neblogai sekasi.“ Arba: „Mumis galite pasikliauti. Danijos policija labai profesionali, taigi nesibaimindamas sakykite, kur Nina.“

Taip jis kalbėtų ir jai, paimdamas berniuką. „Padarysime viską, išsiaiškinsime, kas jam nutiko.“

Mortenas apsigręžė ir priėjo prie lango. Ji nevalingai žengė atgal. Ar jis pastebėjo ją? Lauke jau gana šviesu, bet ji stovi tolokai, automobilis užkištas už kitų mašinų. Kurį laiką Mortenas rymojo prie lango – tamsus siluetas, apgaubtas šviesos, paskui pasuko galvą. Jai to ir tereikėjo. Žaibo greičiu puolė į automobilį, uždarė dureles ir užvedė variklį. Automobilis šoktelėjo ir užgeso. Ji pamiršo rankinį stabdį. Keikdamasi atleido stabdį ir pasuko raktelį. Ir vėl buvo nusiteikusi sprukti. Kelio atgal nebėra.

Ar Mortenas ją pamatė? O jei taip, ar pasakys policininkams?

Nina prisiminė, kaip prieš tūkstantį metų jie pirmąkart mylėjosi. Mortenas tada švelniai suėmė ją už smakro ir prisitraukė jos veidą prie savojo. Tada jis pasitikėjo ja. O dabar ar būtų leidęs jai išvažiuoti? Ji abejojo. Nors... Tebetikėjo, kad leistų. Vylėsi.

Nina paskubom žvilgtelėjo į atgalinio vaizdo veidrodėlį. Policijos automobilis tebestovi kelkraštyje tuščias, švyturėlis ant stogo vis dar išjungtas. Ji išsuko iš Fejė gatvės. Už jos riedėjo monstras – milžiniškas visureigis su plačia baltos spalvos bagažine ant stogo. Jis užstojo beveik visą vaizdą. Tik pažvelgus į šoninį veidrodėlį buvo matyti, kad policijos mašina tebestovi. Ninai palengvėjo. Ir vėl pavyko pasprukti su berniuku ant užpakalinės sėdynės. Kita vertus, ėmė kirbėti mažytė išdavikiška viltis, kad Mortenas ją vis dėlto pastebėjo, gal net pamojo – vos pastebimai, padrąsinamai. Gal ir dabar stovi, linki jai sėkmės. Gal net pasitiki ja ir kantriai lauks, kol ji grįš namo pas jį ir vaikus. Į butą, kur po virtuvės langu lipnia juosta priklijuotos kelios vaikiškos Antono keverzonės, o vonios kambaryje Ida jau pradeda kaupti plaukų lyginimo žnyples ir pigius blizgius lūpdažius. O kai viskas išsispręs, galbūt tame bute su visu jo turtu atsiras vietos ir jai. Tada viskas bus taip, kaip ir turi būti.

Ninai išsukant į Medžioklių gatvę, užsidegė geltona šviesoforo akis. Rytinis judėjimas dviejų juostų gatvėje dar nebuvo kaip reikiant įsibėgėjęs, bet už jos kažkas ėmė garsiai signalizuoti, sucypė ratai. Turbūt iš paskos riedėjęs pilkasis visureigis išlėkė į sankryžą per raudoną šviesą ir sustojo skersai gatvės. Priešais jį stabtelėjo kitas panašus monstras ir užtvėrė kelią automobiliams, važiuojantiems Niorebro link.

Nina piktdžiugiškai vyptelėjo, įjungė ketvirtą pavarą ir nuvažiavo tolyn. Tegu tie abu ereliai aplinkos teršėjai dabar aiškinasi, keičiasi telefonų numeriais, burnoja vienas ant kito ir apžiūrinėja įbrėžimus ant arkliškų buferių. Vis dėlto yra dieviškas teisingumas, patenkinta galvojo ji. Jei reikalauji per daug vietos, vieną dieną vis tiek būsi įspraustas į kampą.

LANDROVERIO VAIRUOTOJAS įsiutęs baksnojo pirštu į Jučą ir kažką šaukė daniškai. Jučas nesuprato nė žodžio iš to bepročio kalbos, bet jam buvo nė motais. Atsiprašydamas iškėlė rankas, kad tik anas greičiau atsiknistų, nors mielai būtų užvažiavęs danui į snukį. Tačiau už poros šimtų metrų stovėjo policijos automobilis. Jučas netgi neįsiuto, tik nusivylė. Ir vis dėlto jaustųsi patenkintas, jei tik galėtų vožti tam putojančiam šikniui ir sugurinti jam nosį.

Bet prisivertė nusišypsoti.

– No damage, – pasakė mostelėjęs į landroverio priekį, kuris nebuvo apgadintas. – No damage to you. My car, not so good, but okay. Have a nice day. 50– Ant asfalto žibėjo jo mitsubišio priekinio žibinto stiklo šukės, bet nieko čia nebepakeisi. Reikia pasiskubinti, kol ta kalė nenuvažiavo per toli ir jis nepametė jos iš akių. Nekreipdamas dėmesio į landroverio savininko protestus, dabar jau reiškiamus angliškai, sėdo į savo mitsubišį.

– ...driving like an idiot, what do you think the red lights are for, Christmas decorations? 51

Jučas mostelėjo ranka ir nuvažiavo. Ji turbūt pasuko į dešinę, ar ne?

– Ar matei, kur ji nuvažiavo? – paklausė Barbaros.

Moteris atsakė ne iš karto.

– Ne.

Jis dėbtelėjo į ją. Barbara sėdėjo keistai abejinga, tarsi niekas jos nebedomintų. Gal ją tiesiog išgąsdino tas susidūrimas?

– Nieko baisaus, – ramino jis. – Tik vienas žibintas įskilo. Sustosim degalinėje ir aš pats jį pakeisiu.

Ji neatsiliepė. Bet dabar nėra kada meilintis ir burkuoti, aiškintis, kas jai nutiko. Artėdamas prie gatvelės dešinėje, kur greičiausiai pasuko ta kalė, jis įjungė posūkio žibintą ir ėmė dairytis raudono fiato. Bet pirmiausia teko praleisti porą šimtų dviratininkų. Šitame mieste žmonės visai išprotėjo. Gal jie mašinų neįperka? Toks įspūdis, kad pusė miestiečių mina pedalus ir apsunkina eismą gatvėse.

Kita sankryža. Vėl dviratininkai. Fiato nė ženklo. Jis dvejojo, į kurią pusę sukti. Pasuko į kairę ir pakliuvo į tikrą labirintą: vienakryptės gatvelės, akligatviai, gėlių kubiliukais užtvertos gatvės. Supykęs pavažiavo atbulas, mėgindamas grįžti į pagrindinę gatvę, bet nepavyko. Dar trejetas ketvertas vienakrypčių gatvių – ir teko pripažinti: fiatą jis pražiopsojo.

– Šūdas!

Abiem delnais trenkė per vairą ir staigiai spustelėjo stabdį. Pasėdėjo kelias sekundes giliai šnopuodamas ir bandydamas apmalšinti įniršį.

– Jos automobilyje buvo berniukas, – staiga pasakė Barbara.

– Tikrai? – griežtai paklausė Jučas. – Tikrai matei?

– Taip. Sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Mačiau plaukučius.

Jam labiau būtų patikę, kad būtų gulėjęs pinigai. Bet vaikas, aišku, geriau negu nieko.

– Sakei, kad jie įsivaikins jį, – burbtelėjo Barbara.

– Ką? Taip. Įsivaikins.

– Kodėl jis tada jos mašinoje? Negi nepasiėmė?

– Ir aš maniau, kad pasiėmė. Bet viską sumaišė toji Nina Borg.

– Kodėl jis turėjo būti nuogas? – paklausė ji. – Na, nuotraukoje.

Jis giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. Ramiai, ramiai.

– Kad ne taip lengva būtų jį surasti, – paaiškino. – O dabar užsičiaupk. Nuo tų tavo kamantinėjimų bloga darosi. – Jam labai nepatiko, kaip ji žiūri į jį. Lyg nebepasitikėdama. – Po velnių, – sušnypštė. – Aš juk ne iš tų sušiktų iškrypėlių. Jei tau atrodo, kad toks, tai...

– Ne, – skubiai atsakė ji. – Aš taip nemanau.

– Gerai. Nes aš tikrai ne toks.

Jis dar kiek pavažinėjo, bet fiatas buvo dingęs kaip į vandenį. Galiausiai grįžo atgal ir sustojo prie Ninos namo.

– Sėdėk mašinoje, – paliepė Jučas. – Ji vis tiek kada nors grįš. Paskambink, kai išvažiuos policija ar jei pamatysi ją su vaiku.

– O tu kur? – paklausė ji. Dabar žvilgsnis buvo jau kitoks.