Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Toks mandagus, – įsiterpė Orlovienė. – Dailiu jaunuoliu gal nepavadinčiau, bet mandagus tai jau tikrai.

– Kaip atrodė? – kamantinėjo Sigita, nors ir taip žinojo.

– Stambus, – kalbėjo Orlovienė. – Na, kaip tie... kaip jie ten, pala... – Ji iškėlė rankas aukštyn ir atsistojo kultūristo poza. – Labai trumpų plaukų. Bet gana mandagus.

Mintys Sigitos galvoje pradėjo po trupučiuką dėliotis. Akivaizdu, kad Jolita nuomininkus įsileido ne iš gero gyvenimo. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais profesorius turbūt nebeateina. Greičiausiai ir darbo ji nebeturi. Bet šeris ir sausainiai ant stalo stovi. Ir naujutėlaitis kavos aparatas.

– Ar tas vyras jums sumokėjo? – paklausė Jolitos.

– O kas tau darbo?

Vadinasi, sumokėjo. Sigita apsidairė ir čiupo seną skardinukę nuo kavos, kurioje Jolita laikė makaronus. Makaronus ir visokius kitokius dalykus.

– Sigita! – Jolita pamėgino sutrukdyti, bet Sigita buvo vikresnė. Sugipsuota ranka laikydama skardinę, dešine atsuko dangtelį. Jolita bandė skardinę atimti, ir grumtynės baigėsi tuo, kad dėželė terkštelėjo ant grindų. Ant aptrinto linoleumo pažiro žvaigždučių formos makaronai. Sigita žaibiškai primynė iškritusį rusvą voką.

– Ką tu sau galvoji?! – sušuko įtūžusi.

– Ššš! – sušnypštė Jolita. – Prižadinsi nuomininką.

– Į tave kreipiasi visiškai nepažįstamas žmogus, atrodantis kaip gorila, ir siūlo pinigų, kad pasakytum, kur aš gyvenu. Ką tu sau galvoji? Jis pagrobė Miką, ar tai suvoki?

– Aš čia niekuo dėta!

– Tu pardavei, – drebančiu balsu kaltino Sigita. – Pardavei mane. Nė neperspėjusi. O jie pagrobė Miką!

Orlovienė sėdėjo pravira burna ir vos neišmetė kavos puodelio. Tuo metu atsilapojo virtuvės durys. Tarpdury išdygo įpykęs jaunas vyras, vilkintis vien marškinėliais ir juodom trumpikėm. Mėlynai dažyti plaukai styrojo išsitaršę, vienur kitur sulipinti plaukų žele.

– Koks čia triukšmas? – suurzgė jis. Jolita nuščiuvo, Orlovienė susitraukė, lyg norėdama visai pranykti. Jolita bandė išlikti rami, bet pradėjo tirtėti rankos. Sigita puikiai prisiminė tą tirtėjimą. Viena ranka ji nervingai vis trynė kitą. Jaunuolis piktai spoksojo į Sigitą.

– Kas tu tokia? – paklausė.

– Čia mano dukterėčia, – pasakė Jolita. – Netikėtai užsuko į svečius. Bet jau eina namo.

– Labai tikiuosi, velniai rautų, – putojo barmenas. – Negalima nė pamiegoti.

Ir trenkęs durimis išėjo. Po kelių sekundžių trinktelėjo svetainės durys – dar smarkiau, net sienos sudrebėjo.

Sigita pasilenkė ir paėmė voką. Jame gulėjo aštuoni penkių šimtų litų banknotai ir krūvelė smulkesnių, bet skaičiuoti ji pasibodėjo.

– Keturi tūkstančiai litų! – suriko. – Tai tokia mano kaina?

– Ne, – atšovė Orlovienė. – Iš pradžių norėjo duoti tris tūkstančius, bet mes išsiderėjome penkis.

Jolita pagrūmojo Orlovienei, kad nutiltų.

– Niekaip nesuprantu, kodėl širsti, – prakalbo. – Jei atsiranda kvailys, norintis pakloti penkis tūkstančius už tai, ką galėtų rasti bet kurioje telefonų knygoje, kodėl turėčiau atsisakyti?

– Jis nežinojo mano pavardės, o jūs pasakėt, – atrėžė Sigita, traukdama iš voko tris tūkstančius litų.

– Ką čia darai?

– Jūs dėl visko kalta. Todėl už tuos pinigus pabandysiu susigrąžinti Miką.

Voką su likusiais pinigais ji numetė ant žemės. Orlovienė akimirksniu pasilenkė ir jį pakėlė. Jolita stovėjo ir spoksojo į Sigitą. Papurtė galvą.

– Sakai, tave persekioja? – paklausė. – Vargšele Sigitėle, kaip tau sunku. O ar kada pagalvojai, kaip jautėsi tavo motina, kai pati pabėgai? Nė žodžio nepasakiusi, nepalikusi žinutės? Ji neteko dukters. Ar kada nors apie tai pagalvojai?

Kaltinimas Sigitą prislėgė kaip akmuo.

– Ji visada puikiai žinojo, kur aš, – atšovė. – Tai jie mane atstūmė, o ne aš juos.

– Iš kur žinai? Ar bent kada pasidomėjai?

– Ką čia kalbat?

– Sėdi savo erdviame bute ir lauki, kol patys atvažiuos? Bet juk pasprukai tu. Tai gal ir dabar pirmą žingsnį reikėtų žengti tau, jei nori grįžti.

Tik ne dabar, pagalvojo Sigita. Ir taip užtenka rūpesčių. Ji dėbtelėjo į laikrodį. Iki skrydžio šiek tiek daugiau negu dvi valandos.

– Sudie, – pasakė. Bet tebestovėjo ir laukė, nors pati nesuprato ko.

Jolita atsiduso.

– Turėkis tuos prakeiktus pinigus, – burbtelėjo. – Tikiuosi, rasi sūnelį.

ŠVENTOJI ŠIRDIS – tai Jėzaus Širdies bažnyčia Steno gatvėje, įsispraudusi tarp drabužių krautuvėlės ir vakarinės mokyklos.

Nina tai sužinojo iš pagyvenusios ponios, dirbančios kioske Istedo gatvėje, kur pirko duonos. Kol jodvi išsivertė tą pavadinimą, užtruko šiek tiek laiko. Nina spėjo, kad bažnyčia greičiausiai katalikų, o gerai apylinkes pažįstanti pašnekovė sudėliojo taškus ant „i“. Tada Nina užsuko į nutriušusį bariuką Šiaudų aikštėje ir paskambino Magnusui. „Grotos“ barmenas jai leido nemokamai pasinaudoti telefonu ir tualetu.

Pokalbis su Magnusu buvo trumpas.

– Kur tu, velniai rautų, esi? Budėjimų grafikas beprotiškas, žmonės nebeišlaiko. Be to, nuo septynių ryto skambinėja Mortenas. Su tavimi nori kalbėtis policija. Ar čia dėl tos Natašos? – Magnusas bėrė žodžius kaip žirnius į sieną, neleisdamas Ninai įsiterpti. Galiausiai pats atsitokėjo ir liovėsi kalbėjęs. Paskui pridūrė: – Ne, palauk. Tiesą sakant, man nerūpi, Nina. Nenoriu nieko žinoti. Tiesiog... Ar tau viskas gerai? Mortenas klausė, ar tau viskas gerai.

Prieš atsakydama Nina giliai įkvėpė.

– Man viskas gerai, – ištarė. – Bet šiandien dar nepasirodysiu. Perduok Mortenui, kad man viskas gerai, tegul nesirūpina.

Magnusas atsakė ne iš karto. Ji girdėjo, kaip jis šnopuoja – sunkiai, oras veržėsi lyg iš kubilo.

– Jeigu tu išgyvensi, tada štai kas... – Magnuso balsas tapo toks tylus, jog Ninai pasirodė, kad kalba stovėdamas už kelių žingsnių nuo telefono. – Pasakysiu štai ką: tai paskutinis kartas. Jei grįši namo gyva, tai – paskutinis kartas.

Nina pajuto, kaip suspaudė krūtinę. Minutėlę laikė telefoną patraukusi nuo ausies ir pamėgino susitvardyti.

– Išgyvensiu? – Ji nusijuokė, trumpai ir nervingai. – Mortenas mėgsta iš musės išpūsti dramblį. Kodėl turėčiau negrįžti? Man viskas gerai. Tiesiog reikia šį tą sutvarkyti.

Magnusas suurzgė.

– Puiku, Nina, – pareiškė piktai. – Jei atsisakai pagalbos, niekas tau jos ir nebesiūlys. Bet Mortenas baisiausiai išsigandęs. Pasak jo, policija rado tavo mobilųjį.

Nina pajuto, kaip nugara nuėjo pagaugais.

Ji taip staigiai tėškė ragelį, kad praplikęs „Grotos“ barmenas reikšmingai kilstelėjo antakius ir nutaisęs žinovo miną šyptelėjo dviem prie baro sėdintiems klientams. Bet Ninai tai nerūpėjo. Ji nekantriai čiupo berniuką, kuris stovėjo netoli durų ir įsijautęs žaidė stalo futbolą. Vaikui nepatiko būti šitaip pačiuptam ir nutemptam į automobilį, bet ji nekreipė dėmesio. Užvedusi variklį pasuko link Šiaudų turgaus, tada – į Steno gatvę, atidžiai stebėdama sekundinę rankinio laikrodžio rodyklę: 13, 14, 15.

Susierzino suvokusi, kad spoksodama į laikrodį judina lūpas. Skaičiuoti sekundes – kokia kvailystė!

Na gerai, gal ne kvailystė. Pamišimas – štai tiksli diagnozė. Pamišimas ar bent jau protelio suminkštėjimas. (Ir nieko čia nepadarysi. Gal kvaištelėjai tiek, kad sekundes skaičiavai tyčia?)

Jai pavyko pasistatyti automobilį prie šaligatvio priešais bažnyčią. Berniukas ant užpakalinės sėdynės piktai spoksojo pro langą ir į ją nežiūrėjo. Rytinio pasitikėjimo duše neliko nė kvapo; vaikas aiškiai ant jos siunta, nes šiurkščiai su juo elgėsi.