Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Come , – pakvietė. – Very nice. 59

Nina irgi pamojavo ir šypsodamasi papurtė galvą. Tegu Marija su berniuku pabūna vienu du. Buvo aišku, kad vaikas pasiilgo žmogaus, kuris jį suprastų ir kurį suprastų jis. Galbūt ir Marija pasiilgo, dingtelėjo Ninai, stebinčiai linksmą mergaitės šėliojimą vandenyje. Juk turbūt ne kasdien ji girdi gimtąją kalbą, tad Ninai dabar tikrai nėra ko kištis. Marija savo užduotį jau žino. Įgyti berniuko pasitikėjimą ir pabandyti išsiaiškinti, iš kur jis. Naudinga bet kokia informacija, pasakė jai Nina. Jo vardas, gimtasis miestas, gatvės pavadinimas. Bet kokia žinia, padėsianti ištraukti jį iš tos tuštumos, kuria jis dabar skrieja, ir grąžinti į gimtuosius namus.

Marija nesidomėjo, kam to reikia, ir Nina sumojo: mergaitė įpratusi per daug neklausinėti. Jau vien tai, kad sutiko padėti, nors tas vyras su ištatuiruota gyvate jai ir neleido, yra stebuklas.

O dabar prieš akis vyko dar vienas mažas stebuklas.

Marija kažką pasakė berniukui. Kvatodamas ir klykdamas vaikas išsprūdo Marijai iš rankų, atsistojo ant šlapio pajūrio smėliuko ir kažką jai sušuko. Berniukui nespėjus pakartoti to žodžio, Nina iškart suprato, ką jis šaukia.

– Mikas!

Berniuko vardas Mikas.

Marija su Miku grįžo prie Ninos tik tada, kai vaikui pamėlo lūpytės ir kaip kastanjetės kaleno dantukai. Marijai ant pečių krito šlapi, sunkūs plaukai, jos akys vis dar juokėsi. Žnektelėjo ant rankšluosčio šalia Ninos ir išsitiesė, kad greičiau sušiltų kepinančioje popietės saulėje.

Nina apgobė berniuką rankšluosčiu ir atsargiai ėmė šluostyti jo gležnus baltus petukus, nugarytę, krūtinę ir kojeles. Tada apvilko marškinėlius ir kelnes, o jis iš jos krepšio išsiėmė kibirėlį su kastuvėliu. Berniukas taip energingai kibo į smėlio pilių statybas, kad Marija su Nina susižvalgiusios vėjavaikiškai nusišypsojo kaip kokia sutuoktinių pora, besidžiaugianti savo atžala. Tada Marija atsisėdo ir šiek tiek susirūpinusi pažvelgė į Niną.

– Žinau, kuo jis vardu, – prabilo ne itin tobula anglų kalba. – Mikas, o mamos pavardė Ramoškienė. Pavardę jis prisiminė kai paklausiau, kaip mamą vadina auklėtojos darželyje.

– Vadinasi, jis lanko darželį? – paklausė Nina, nelabai suprasdama, kodėl jai tai parūpo. Apie Lietuvą ji nežinojo ničnieko, įsivaizdavo, kad ten gausybė sovietinių betoninių daugiabučių, tuberkuliozės ligoninių ir šaltakraujiškų mafiozų. Darželiai į tą paveikslą kažkaip nelabai įsipaišė, bet kai Marija paminėjo darželį, Nina staiga tarsi plačiau pažvelgė į tą pasaulį, iš kurio atėjo Mikas. Aha, vadinasi, jis lanko darželį. O kas dar?

Marija pasisuko į berniuką ir kažko paklausė. Jis atsakė trumpai ir aiškiai, nenuleisdamas akių nuo savo kibirėlio ir kastuvėlio.

– Jis iš Vilniaus. Aš tuo visiškai tikra, – patikino Marija. – Paklausiau, ar jam patinka važiuoti troleibusu, ir jis atsakė, kad taip. Tik žiemą ne, nes labai slidžios grindys.

Marija pergalingai šypsojosi šitiek pasiekusi.

– Jis dar sakė, kad kartais jam leidžia spustelėti „Stop“ mygtuką. Bet tik kai vairuotojas praneša, jog kita stotelė – Žemynos.

Nina pasiėmė rankinę ir pasiraususi ištraukė tušinuką bei apsitrynusį bloknotą.

– Gal galėtum užrašyti?

Ji padavė popierėlį Marijai, kuri ant apsitrynusio lapelio noriai brūkštelėjo vaiko pavardę ir gatvės pavadinimą. Tada Nina vėl pažvelgė į berniuką svarstydama, ką daryti toliau. Dabar ji žino ir berniuko vardą, ir iš kur jis. Bet to tikrai negana. Dar daug ką reikės išsiaiškinti.

– Paklausk apie jo mamą, – paprašė. – Paklausk, ar jis gyvena su mama ir kodėl dabar ne su ja. Gal žinos?

Marija suraukė antakius. Turbūt bandė parinkti tinkamus žodžius. Niną staiga apėmė pyktis. Visokie danai, vokiečiai ir olandai vienas po kito dulkins ją, mėnuo po mėnesio, kol toje mergaitėje galų gale nebeliks nieko žmogiško, nieko mergaitiško. Ką tokie vyrai sako sau ir vieni kitiems? Kad ji pati pasirinko tokį kelią, taigi viskas gerai? Kad jie suteikė jai galimybę gyventi geriau? Galvodama apie dosniuosius danus Nina pajuto šalto sarkazmo dilgsnį.

Jeigu jau tie pulkai vyrų šitaip trokšta pasirūpinti jaunomis mergaitėmis, visoje šalyje turėtų prasidėti milžiniška labdaros akcija: gelbėkime merginas iš Rytų Europos ir Afrikos.

Marija prisislinko prie berniuko ir pradėjo su juo statyti smėlio bobas. Palygino pirštais aptrupėjusią vieno kūgio viršūnę, kažką pasakė berniukui ir atsargiai šyptelėjo.

Išgirdęs klausimą Mikas net susigūžė. Bandė ir toliau kasti smėlį į kibiriuką, bet tuoj liovėsi, numetė kastuvėlį į šalį ir paskubom apsidairė, lyg ieškodamas, už ko pasislėpti. Tada pasisuko į Mariją ir kažką atsakė.

Ji linktelėjo, švelniai suėmė jam už smakro ir pažvelgė į akis. Vėl kažko pasiteiravo, ir šįkart berniuką lyg kas šaltu vandeniu perliejo. Jo veidas paniuro taip pat greitai, kaip buvo nušvitęs ankstėliau, ir jis vėl kažką pasakė. Vos girdimu balseliu. Ištrūkęs iš Marijos glėbio, nubėgo prie vandens.

Marija dėbtelėjo į Niną tarsi priekaištaudama, lyg Nina būtų kalta. Ar bent jau tas klausimas, kurį ji liepė užduoti berniukui.

Nina staiga pakilo ir ilgais, greitais žingsniais pasileido paskui berniuką. Sugavusi jį prie pat vandens, atsargiai kilstelėjo aukštyn. Iš pradžių vaikas piktai spardė plikom kojytėm jai į šlaunis, bet paskui nustojo ir suglebęs prigludo prie peties; ji atnešė berniuką atgal prie rankšluosčio. Marija buvo atsistojusi ir paskubomis, nervingai rengėsi.

– O jo mama?..

Klausimas pakibo ore. Marija sagstėsi siauručius džinsus, nežiūrėdama į Niną.

– Marija...

Nina draugiškai palietė jai ranką. Galų gale mergina paliko kelnes ramybėje ir dirstelėjo į Niną.

– Sorry.

Marija giliai įkvėpė.

– Jis baisiausiai nusiminė. Man tai nepatinka.

Ji mostelėjo į Miką, tada į save, lyg tai turėtų viską paaiškinti. Nina papurtė galvą.

– Ką jis pasakė apie savo mamą?

– Nelabai supratau. Vaikai kalba tik tai, ką patys nori, – lyg atsiprašydama ištarė Marija. – Jis sako, kad gyvena su mama, kad ji labai gera, bet jis neįstengė jos pažadinti.

Nina suraukė kaktą ir nepatikliai pažvelgė į Mariją.

Ar Miko mama susirgo? Prarado sąmonę? Ir kaip visa tai susiję su jo priverstine kelione į Daniją? Trejų metukų pyplys, kiek Nina prisiminė, gana prastai gaudosi laike. Mintyse keikė save, kad neįstengia pati su vaiku susišnekėti.

Ji norėjo sužinoti, ar jį pardavė pati motina. Juk pasitaiko ir tokių atvejų.

– O kaip jis nuo jos atsiskyrė? Ar papasakojo?

Marija suraukė savo išpešiotus antakius.

– Pasakė, kad jį pasiėmė teta su šokoladu. Nelabai supratau, ką tai reiškia.

– Ar jis pasiilgo mamos? Norėtų pas ją sugrįžti?

Marijos judesiai taip ir sustingo ore. Šaltai dėbtelėjo į Niną.

– Žinoma, pasiilgo. Jis juk dar visai mažiukas.

•••

„SUNNY BEACH. Saulė ir sveikata“ – taip buvo parašyta ant stiklinių durų į rūsį. Už stalo sėdinti moteris, gal administratorė, kalbėjo telefonu. Jučas nelabai suprato, kokia kalba ji šneka. Ne lietuvių tai tikrai, bet juk kvaila būtų šito tikėtis. Ji vilkėjo baltu chalatu kaip slaugė ar gydytojo padėjėja. Jučas nusprendė, kad būti kekše moteris per sena. Gal čia iš tiesų paprasčiausias soliariumas?

Moteris padėjo telefoną ir kažko jo paklausė.

– Bukovski, – pasakė jis. – I have to see Bukovski. 60