Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ant staliuko priešais televizorių stovėjo vaikų pusryčių likučiai. Du dubenėliai su apgižusiu pienu ir ištižusiais kukurūzų dribsniais. Ant grindų mėtėsi užverstas laikraštis. Nina nunešė dubenėlius į virtuvę, maisto likučius sumetė į šiukšlių dėžę, o indus sudėjo į indaplovę. Paskui paruošė Mikui dribsnių su pienu, įbėrė šaukštelį cukraus. Nuo tada, kai jiedu drauge, berniukas suvalgė tik porą porcijų ledų, sukirto pusę bandelės ir kriaukšlę duonos, vadinasi, turėtų būti gerokai praalkęs. Ji pajuto tą keistą lengvumą, sumišusį su silpnumu, – taip nutikdavo visada, kai ilgokai būdavo nevalgiusi. O dabar jautėsi tokia išbadėjusi, kad net kojos pradėjo tirtėti. Šiaip ne taip atsidariusi šaldytuvą ištraukė duoną, pasidairiusi kokio nors užtepo pasirinko saliamį. Laikydama rankose du sumuštinius ir dubenėlį su pienu ir dribsniais nusvirduliavo prie Miko. Ėjo kramtydama pilna burna, o krūtinę užliejo nenusakomas laimės pojūtis. Kaip gera grįžti namo, tetrūksta Morteno ir vaikų.

Bet nėra kur skubėti. Ir policijai dar neskambins.

Pastačiusi priešais Miką dubenį su dribsniais, ji šlumštelėjo į atlošiamą krėslą šalimais. Užsimerkė, ir kaipmat viskas nutolo, jautė tik palaimingą minkštos ruginės duonos ir dešros skonį. Tada atsistojo, nuėjo į miegamąjį, nusimetė sudrėkusius marškinėlius ir apsivilko naujus, vėsius ir švarius. Mikas kambaryje šaukštu kabino kukurūzų dribsnius.

Į duris kažkas paskambino.

Tai buvo ne laukujų durų telefonspynės melodija, o įkyrus skambučio prie buto durų čirškimas. Paprastai jį šitaip mygdavo Antonas, norėdamas pranešti apie savo parvykimą, nors laiptais kopdavo taip triukšmingai, kad niekam nekildavo abejonių, jog tai jis. Greičiausiai skambina Birgita iš gretimo buto – turbūt pastebėjo, kad Nina grįžo namo.

Gal ji jau žino, kad Ninos ieško policija? Birgita labai miela, niekas neužginčytų, bet jau tas jos smalsumas... Kartais Nina gailėdavosi, kad name per plonos sienos. Ypač dabar, kai taip norėtų bent valandėlę pabūti dviese su Miku.

Nuėjusi į koridorių suėmė grandinėlę, bet staiga suabejojo. Už durų buvo neįprastai tylu. Antonas juk šokinėtų, nertųsi iš kailio, o Birgita vaikštinėtų pirmyn atgal laiptų aikštelėje, pro atidaras duris ką nors šūkčiotų savo vaikams. O dabar nebuvo girdėti nė garselio. Nei žingsnių laiptų aikštelėje, nei krenkštimo, nei nosies šnirpštimo. Neįprasta tyla.

Bet Nina nebesvarstė. Kone mechaniškai uždėjo apsauginę grandinėlę ir pravėrė duris tiek, kad būtų matyti, kas koridoriuje.

Už durų stovėjo liekna šviesiaplaukė moteris. Ji mandagiai šypsojosi ir nuolankiai žvilgtelėjusi krenkštelėjo.

– Please, – pasakė ir palinko prie durų. – I think you know my son. I am Mikas’ mother. Can I come in? 71

Staiga Niną vėl užliejo vaizdiniai, kurie buvo užplūdę sėdint automobilyje. Miko mama, laikanti jos ranką ir su ašaromis akyse dėkojanti taip, kaip viena motina moka dėkoti kitai. Štai ji ir atėjo – laiminga pabaiga.

Bet vos nuėmusi grandinėlę pajuto, kad kažkas ne taip. Moteris stumtelėjo ir plačiai atvėrė duris – vis dar mandagiai šypsodamasi, lyg atsiprašinėtų. Tarsi visai nenorėtų užeiti, dingtelėjo Ninai. Tuo pat metu ji pamatė į koridorių atėjusį Miką. Vaikas avėjo naujaisiais savo sandalais, stovėjo jai už nugaros tamsiai gelsvo šlapimo balutėje, rankoje laikydamas dubenėlį su dribsniais.

Moteris nusišypsojo ir ištiesė ranką. Berniukas krūptelėjo, ant nublizgintų grindų žvangtelėjo iškritęs dubenėlis.

Beveik tą pačią sekundę Nina išvydo už šviesiaplaukės stovintį vyrą.

Jis turbūt kiūtojo pasislėpęs laiptų aikštelėje, o dabar atsistojo tarpduryje, savo plačiais pečiais ir per didele tamsia odine striuke užgoždamas visa kita. Ji kaipmat jį atpažino. Trumpi kaip nacio plaukai, įtūžis akyse, didžiuliai sugniaužti kumščiai. Vienoje rankoje – didelis juodas pistoletas. Nina matė, kad jis tikrai niekur neskuba. Jo judesiai buvo apgalvoti ir tikslūs, kaip žmogaus, jau tūkstančius kartų dariusio tą patį. Vienas žingsnis – ir jis atsidūrė koridoriuke. Įleidęs šviesiaplaukę apsisuko ir užrakino duris. Nina girdėjo, kaip tyliai trakšteli spyna, ir ją apėmė keista ramybė. Ji žengė žingsnį atgal ir pajuto įlipusi į šilto šlapimo, pieno ir dribsnių pliurzę.

Kvailė esi per visą pilvą, dar spėjo pagalvoti. Žinoma, čia ne jo motina. Juk tu jai nespėjai paskambinti. Ir policijai nepranešei. Tada pajuto smūgį, ir pasaulis susvirduliavo, nusidažė raudonai, paskui pranyko tamsoje.

BARBARA ĮSIKIBO jam į ranką.

– Nebemušk jos, – paprašė. – Jučai, nebemušk!

Jučai.

Ne Andriau.

Jis nuleido pistoletą. Ta berniokiška kalė gulėjo sukniubusi jam prie kojų, veidas paplūdęs krauju.

– Nežudyk jos!

Barbara buvo balta kaip drobė. Staiga ji nebeatrodė jauna, ir Jučas pirmąkart įžvelgė amžiaus skirtumą – kokia ji bus po dešimties metų, po dvidešimties. Jai bus penkiasdešimt, o jam – tik keturiasdešimt. Kas nori pareiti namo pas penkiasdešimtmetę?

– Nebijok, neužmušiu, – pasakė ir ėmė svarstyti, ką daryti toliau. Nusipurtęs Barbaros ranką peržengė berniokiškąją mergšę. O kur vaikiščias? – Kur jis, velniai rautų? – paklausė. Juk ką tik stovėjo koridoriuje. Dubenėlis tebegulėjo ant grindų, aplink telkšojo pieno ir kukurūzų dribsnių pliurzė, bet vaiko – nė kvapo.

Jį atrado Barbara. Berniukas buvo pasprukęs į tualetą ir sėdėjo susigūžęs ant grindų, įsispraudęs į kamputį prie tualeto valiklio. Sulig kiekvienu įkvėpimu jis vis cyptelėdavo.

– Mažuti, nagi, – pasakė Barbara ir priklaupė prie jo. – Juk mes tau nieko nedarysim!

Bet vaikas ja nebetikėjo. Užsimerkė ir cypė dar gailiau.

– Nutildyk jį pagaliau! – užriaumojo Jučas.

Barbara metė piktą žvilgsnį.

– Jis bijo, – atrėžė.

– Tai duok jam šokolado. Ar tų lašų akims nebeturi?

– Ne, – atsakė ji. Jučui pasirodė, kad meluoja.

– Pabūk čia, – paliepė. – Ir nuramink pagaliau tą mažvaikį!

Liesoji moteris tebegulėjo koridoriuje be gyvybės ženklų. Paėmęs jos rankinę – vienintelį daiktą, kurį ji buvo atsinešusi iš automobilio, – Jučas išbėrė turinį į virtuvės kriauklę. Piniginė, drėgnos servetėlės, pakelis mėtinių saldainėlių, automobilio raktai, dar dveji raktai ir aptrintas kalendoriukas. Mobiliojo telefono nebuvo. Jis susirinko visus raktus ir, paskui save užtrenkęs buto duris, išėjo į gatvę ieškoti raudono fiato. Atrado už dviejų gatvių, paslėptą už butelių konteinerių. Ant užpakalinės sėdynės gulėjo apklotas ir pora maišelių – viename buvo vaikiški drabužėliai, kitame – obuolių lupenos, duona ir žaislai. Tik tiek. Bagažinė – lygiai tokia pat neįdomi. Plastikinė dėžė su automobilio laidais, skystis langams, skardinė putų plyšusiai padangai užtaisyti, kelios pirmosios pagalbos priemonės, šiukšlių maišelis su keliais tuščiais buteliais, pora guminių batų ir kišeninis žibintuvėlis.

Jis pasiėmė iš fiato apklotą ir vėl užrakino mašiną.

Pinigų ji neturi. Aišku kaip dieną. Lygiai kaip neturėjo ir ana, toji didžiakrūtė šviesiaplaukė. Kitaip būtų prisipažinusi. Tikrai būtų.

Vadinasi, tai reiškia viena.

Danas jį vynioja aplink pirštą.

Vis dėlto daug ko jis nesuprato, pavyzdžiui, kodėl šita berniokiška kalė tąsosi su pypliu. Arba kam reikėjo painioti tą šviesiaplaukę? Na, bet šis tas paaiškėjo. Ir to užteks priversti daną atsiskaityti.