Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jis sėdo į savo mitsubišį ir atvarė prie pat namo durų. Paskui vėl užsirakino bute. Barbara bent jau ištraukė berniuką iš tualeto. Tupėjo jį apsikabinusi ir sūpavo – pirmyn atgal. Tai, regis, padėjo. Vaikas buvo nurimęs.

Berniokiška bobšė vis dar gulėjo ten, kur buvo susmukusi. Bet kvėpavo.

– Nieko jai neatsitiks, – ramino jis Barbarą. – Nunešiu į mašiną.

Barbara neatsakė. Tupėjo ir žiūrėjo į Jučą baimės kupinomis akimis – lygiai kaip berniukas.

– Juk tai darau ir dėl tavęs, – tarstelėjo jis.

Ji paklusniai linktelėjo.

Jis suvyniojo suglebusį moters kūną į apklotą ir pravėrė duris į laiptinę. Laimė, ji buvo tuščia. Jučas svarstė, ką sakytų, jeigu ką nors susitiktų ant laiptų. Kad ji susitrenkė, todėl veža į ligoninę? Bet nesutiko nieko. Paguldęs moterį į mitsubišį, uždengė apklotu. Kol kas viskas gerai.

Grįžęs į butą išgirdo, kaip Barbara kalbina vaiką – ne lietuviškai, o lenkiškai.

– Baik vieną kartą, – paliepė. – Jis juk nieko neraukia.

Tos kalbos nesuprato ir jis pats. Todėl nepatiko, kai Barbara prašnekdavo lenkiškai. Nes atrodydavo, tarsi ji kažką mėgina nuo jo nuslėpti. Staiga jam dingtelėjo, kad Krokuvoje ji kalbės vien tik lenkiškai. Su visais, išskyrus jį.

Ir kodėl jam anksčiau tai neatėjo į galvą? Na gerai, neatėjo. Jis galvodavo tik apie namelį, apie Barbarą, apie jųdviejų gyvenimą drauge ir kad danas jiems padės visa tai įgyvendinti. Danas su savo nesuskaičiuojamais turtais. Prisiminė tą pergalingą jausmą, kai pirmąkart pajuto: jiems viskas pavyks. Pavyks, nieko čia sudėtingo.

Saugoti daną jam pavedė Klimka; dar pabrėžė, kad nebūtų jokių cirkų. Tasai užsienietis – svarbus nuolatinis klientas, turintis verslo partnerių ir Vilniuje, ir poroje vietų Latvijoje. Jis dosniai moka Klimkai už tai, kad tas neprileidžia artyn kitų ryklių. Tas vyras dabar atvyksta į Vilnių ir jam reikia asmens sargybinio. Diskretiško.

Taigi Jučas ir vaidino auklę nuo pat tos akimirkos, kai danas išlipo iš lėktuvo nešinas apgailėtinai mažu lagaminėliu, kuriame gulėjo keletas asmeninių daiktų ir devynios galybės amerikietiškų dolerių. Jiedu iškart nuvyko į privačią kliniką, kur danas bandė gauti informacijos apie kažkokią lietuvę, kuri esą toje klinikoje pagimdė vaiką. Kai Jučas pamatė, kiek pinigų danas siūlo klinikos vadovei, net susinervino. Toks įspūdis, kad užsienietis nesuvokia, kokiomis sumomis mosuoja. Būtų pakakę dešimtadalio, nors ir tiek – per daug. Žmonės žudomi už mažiau.

Jis paskambino Klimkai ir paprašė pastiprinimo. Tačiau Klimka nedavė – esą danas pageidavęs tik vieno apsaugininko. Taigi Jučui teksią tvarkytis pačiam, bent jau kol kas. Aišku, jei kiltų kokių sunkumų, tegu iškart skambina.

Kurgi ne, mąstė Jučas. Tarytum jei nutiktų kas nors rimta, jis turėtų marias laiko skambinėti. Visą tą dieną buvo baisiai įsitempęs, todėl nelabai suprato, ką daro danas, mat akylai stebėjo aplinką. Kai toji slaugė danui prieš nosį užtrenkė duris ir jis nieko nepešęs grįžo į viešbutį, Jučas lengviau atsikvėpė. Kuo greičiau ši užduotis bus atlikta, tuo geriau.

Bet džiaugtis buvo per anksti. Apimtas nevilties danas ištuštino visą kambario bariuką. Nusileido į viešbučio barą, bet buvo toks girtas, kad barmenas atsisakė jį aptarnauti. Tada tas beprotis išsvyravo į lauką. Ačiū Dievui, be savo dolerių prikimšto lagaminėlio, bet su stora pinigine, tad neabejotinai būtų įsipainiojęs į kokią bjaurią istoriją. Jučui neliko nieko kito, tik keiksnojant sekti jam iš paskos.

Tokia buvo be galo ilgos nakties pradžia. Bet alkoholis atriša liežuvį. Taip danas ir išsipasakojo – po trupučiuką, tarp gėrimų. Jučas iš pradžių klausėsi puse ausies, bet kuo toliau, tuo istorija darėsi įdomesnė. Galvoje ėmė dėliotis planas, nors ir miglotas. Kitą rytą pagiriojantį, bet nepraradusį formos daną jis nulydėjo į privatų danišką lėktuvėlį, užsegė saugos diržą, pasirūpino, kad po ranka būtų maišelis, jei kartais supykintų. Jiedu paspaudė vienas kitam ranką ir atsisveikino.

Prisiėjo šiek tiek pasiterlioti su slauge, kol atskleidė ką žinanti, bet juk ne pirmą kartą jam tenka priversti žmogų išduoti tai, ką tas mieliau nutylėtų. O kai sužinojo, jog Sigita Ramoškienė turi vaiką, Jučui viskas kaipmat susidėliojo į savo vietas.

Tada nusiuntė danui pirmąjį pasiūlymą. Kaina lengvai įsimenama ir nediskutuotina: vienas milijonas JAV dolerių.

Ir kodėl galų gale viskas šitaip susimovė? Neaišku, nors užmušk. Akivaizdu tik viena: dano žaidimėliai baigti.

– Dabar aš jį paimsiu, – pasakė Barbarai ir ištiesė rankas.

Jinai tik dar arčiau prisitraukė berniuką.

– Gal įsivaikinkim? – paklausė. – Jis toks mažutis. Tikrai galėtume užsiauginti.

– Ar visai proto netekai?

– Tai, kas buvo, jis greit pamirš. Po metų jam atrodys, kad su mumis gyveno visą gyvenimą.

– Barbara. Paleisk jį.

– Ne, Andriau. Gana. Pasiimkim jį ir važiuokim į Lenkiją. Nebeluošink žmonių. Nebereikia smurto.

Jis papurtė galvą. Barbara turbūt kvaištelėjo. Nereikėjo jos apskritai čia vežtis. Bet Jučas manė, kad ji padės patekti į butą. Taip ir atsitiko. O dabar ėmė gailėtis, jog paprasčiausiai neišlaužė durų.

– Pinigai, – pasakė jis.

– Mums jų nereikia, – kalbėjo Barbara. – Iš pradžių galėtume apsistoti pas mano mamą. Paskui tu susirasi kokį darbą, po truputį įsivažiuosim.

Norėdamas suturėti kylantį įniršį, Jučas stengėsi kvėpuoti ramiai ir giliai.

– Galbūt nori visą gyvenimą vargti kaip kanalizacijos žiurkė? – iškošė pro dantis. – O aš nenoriu.

Sugriebė berniuką už rankos ir išplėšė Barbarai iš glėbio. Laimė, vaikiščias neėmė klykti. Tik nurimo ir suglebo, lyg jo čia nė nebūtų. Verkšleno tiktai Barbara.

– Užsičiaupk pagaliau, – paliepė jis. – Kaimynai tikrai ne kurti.

– Andriau, – maldavo ji. Atrodė visiškai palaužta. Raudona panosė, paakiai paburkę, apsisnargliojusi, atstumianti. Tačiau ir švelnumas dar nevisiškai išnykęs.

– Ššš, – pasakė jis. – Baik verkšlenti. Važiuok į viešbutį, o aš grįšiu vėliau. Kai turėsime pinigus, Dmitrijus mums duos kitą mašiną. Su ja parkeliausim į Krokuvą.

Barbara linktelėjo, bet Jučas taip ir nesuprato, ar ji patikėjo juo, ar ne.

Nuėjęs prie automobilio pastebėjo, kad berniokiška bobšė buvo sujudėjusi. Apklotas nusmauktas, matyti jos veidas ir viršutinė kūno dalis. Velniava. Bet pirmiausia reikia iš čia dingti. Vėliau sustos ir ją vėl užklos. Berniuką pasodino į vaikišką kėdutę, kurios dar nebuvo spėjęs išmontuoti ir dėl to apsidžiaugė. Dabar, kai vaikas nemiega, būtina jį prisegti diržais. Tiesa, teko šiek tiek pavargti, nes paprastai prisegdavo Barbara. Laimė, vaikiščias nesipriešino. Nusigręžė nuo Jučo, bet sėdėjo kaip lėlė – suglebusiom rankom ir kojom, jokio bliovimo.

Kai pajudėjo, iš laiptinės išėjo Barbara, bet jis nesustojo. Jos pasiimti drauge negalėjo, mat žinojo, kad reikės dar kai ką nužudyti. Mažų mažiausiai tą bobšę, o gal ir daną. Nenorėjo, kad Barbara tai matytų.

Jučas porą sykių prasuko pro namą, kad geriau įsižiūrėtų. Aplink driekėsi tvora, bet ketaus vartai buvo atlapoti, tad galėjo privažiuoti prie pat durų. Negi iš tiesų viskas taip paprasta? Sunku patikėti. Lietuvoje turtuoliai savo pinigus priversti saugoti kur kas akyliau.

Apsukęs trečią ratą įvažiavo pro vartus ir išjungęs variklį leido mašinai tyliai riedėti link namo. Nuvairavo ne prie durų, o už namo, prie garažo, įrengto rūsyje. Ir garažo vartai buvo kuo plačiausiai atverti. Vietos – penkioms ar šešioms mašinoms, bet stovėjo tik dvi – tamsiai mėlyna Audi , universalas, ir kitas, greičiausiai sportinis, automobilis, užklotas apdangalu. Jis sustojo šalia universalo ir išjungė variklį.