Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Vaikas visą kelią sėdėjo ramus, į Jučą nežiūrėjo. Kartais pradėdavo tylutėliai, beveik be garso verkti. Jokių klyksmų ir šauksmų, raudojo vos girdimai – ir nuo to darėsi dar blogiau. Jučas norėjo pasakyti vaikui, kad nieko jam nedarys, bet nutylėjo. Puikiai suprato, kad dabar jis – baisiausia pabaisa to vaiko košmaruose. O Barbara? Tas jos žvilgsnis prieš jam išvažiuojant. Lyg jo bijotų. Po paraliais. Aš juk ne iš tokių, kurie talžo moteris ir vaikus, tikino save.

Visai neprašyti prieš akis vėl ėmė kilti nemalonūs vaizdai: šviesiaplaukė susirietusi ant lovos, neregės akimis, nebesuvokianti, kad jis kambaryje. Ir tas balsas – neužtikrintas, vos girdimas: „Ni-na, Ni-na.“

Akimirką jis pasėdėjo nejudėdamas, tvirtai įsikibęs vairo. Prakeikimas! Ką tai duos, kad jis pabėgs nuo Klimkos ir jo pasaulio, kur baimė – tai lazda, kuria žmonės talžomi, kol tau paklūsta. Kas iš to, kad svajoja apie Krokuvą ir namelį su pievele, apie Barbarą, besikaitinančią saulutėje ant vatinio patiesalo? Kokia iš to nauda, kai užsikrovei šitokią naštą.

Išlipo iš mašinos. Vėl pamėgino įniršti, nes tik taip sugebės įvykdyti sumanymą. Atidarė užpakalines duris ir pažvelgė į bobšę, kuri vis dar gulėjo susmukusi po apklotu be gyvybės ženklų. Tai kalė, abejingai pagalvojo. Tai ji dėl visko kalta. Ji ir tas niekšas, kuris jam nesumoka pinigų. Jiedu abu. Dėl visko kalti jie, tad nevalia leisti išsisukti be atpildo. You don’t fuck with me.

Ir sukilo įtūžis. Karščio banga užliejo kūną, sudilgčiojo rankas ir kojas, jos ėmė vos pastebimai virpėti, ir tai buvo geras ženklas. Kad ji guli ištižusi ir nejuda – tik į naudą. Jis paėmė plastikinį maišą, iškratė Barbaros pirkinius – bananus, drungną kolą, rožėmis kvepiantį muilą, mat toks jai labai patiko. Nors nenorėjo liesti moters, vis dėlto įsiropštė į automobilį ir atsisėdo šalia. Suėmęs už peties patraukė prie savęs, kad būtų patogiau. Ji beveik besvorė, dingtelėjo jam. Visai kaip vaikas. Užmovė ant galvos maišą. Neturėjo kuo užrišti, tad maišo kraštus surišo mazgu, prie pat jos kaklo; pamatęs, kaip sulig kiekvienu kvėptelėjimu maišas prilimpa moteriai prie veido, suprato, jog to ir pakaks. Kai grįš, viskas bus baigta.

Tada atstūmė ją nuo savęs – tarytum kokį šlykštų lipnų daiktą. Vėl uždengė apklotu ir išsliuogė iš mašinos.

– Štai kalė ir gavo ko verta, – tarstelėjo sau po nosim kurstydamas įtūžį.

Nuleisdamas žemyn garažo vartus staiga prieš save išvydo veidą, bet ne tos moters. Stojus tamsai atsirado kitas – to niekšo. Niekšo iš vaikų namų, kuris trankydavo berniukus į drėgnas, šiurkščias rūsio sienas – tamsybėse, prisigėrusiose šlapimo, tepalų ir senų žmonių prakaito tvaiko.

Iškrypėliai, pagalvojo jis, visi jie iškrypėliai. Bet jis, velniai rautų, dar įrodys, kad su juo menki juokai. Su juo – prasti juokai, po šimts. Tai jau tikrai. Suradęs jungiklį uždegė šviesą ir pamatė ko ieškojęs – automatinę vartų valdymo sistemą, kurią šie turtingi gyvuliai, aišku, turėjo. Sugriebęs laidus staigiai įkvėpė ir trūktelėjo. Laidai dėžutėje atplyšo nesunkiai, liko styroti neizoliuotas varinis galas. Kol kas neblogai.

Čia buvo dar vienos durys, greičiausiai į namą, bet užrakintos. Minutėlę svarstė, gal jas išlaužti, tačiau persigalvojo – daug paprasčiau paskambinti į duris ir palaukti, kol jį įsileis vidun. Dar sykį pažvelgė į automobilį. Berniukas sėdėjo kėdutėje kaip lėlė ir spoksojo į jį pro priekinį langą. Jučas trinktelėjo per jungiklį, ir šviesa užgeso. Mašina ir berniukas išnyko garažo tamsoje.

SIGITA TIRTĖJO visu kūnu.

– Bet juk taip negalima! – šaukė ji, ir tik vėliau suvokė, kad šaukia lietuviškai. Iš paskutiniųjų ieškojo angliškų žodžių.

– Nevalia atimti inksto iš trejų metų berniuko! Jis dar per mažas!

Apstulbusi ponia Markar pažvelgė į ją.

– Ponia Ramoškiene. Kad... mes to ir nenorime.

– Kodėl tada jį pagrobė? Kodėl kažkas atėjo, pavogė iš manęs ir išvežė į Daniją? – Šito fakto ji nežinojo, bet greičiausiai taip ir yra.

– Aš nežinau, kodėl dingo jūsų sūnelis. Bet galiu jus patikinti: mes niekada nesugalvotume... – Bet vidury sakinio nutilo, kelias sekundes spoksojo į jūrą, tada pasakė: – Luktelėkit. Aš paskambinsiu vyrui.

Šitie žmonės tokie turtingi, kad gali nusipirkti bet ką, mąstė Sigita. Nusipirko mano pirmagimį. O dabar kažkam sumokėjo, kad pavogtų ir antrą vaiką.

– Jam juk vos treji... – beviltiškai šnabždėjo ji.

Di-di-da-da-di-di-diii... – pernelyg linksmai suskambėjo durų skambutis. Abi moterys pašoko. Koridoriuje pasigirdo basų vaikiškų kojelių trepsenimas. Aleksandras leidosi laiptais ir kažką sušuko daniškai.

– Jis visada nori pats atidaryti, – mąsliai pasakė Anė Markar. – Kol jis namie, jokių durininkų mums nereikia.

Su trenksmu atsilapojo durys, ir staiga kambario vidury atsirado vyriškis. Toks didelis, jog, regis, užėmė visą patalpą. Ne dėl to, kad stambus, – viskas aplinkui net tirtėjo nuo jo įtūžio. Viena ranka jis buvo tvirtai sugriebęs Aleksandrą. Kitoje laikė pistoletą.

– Gult ant grindų! – paliepė. – Tučtuojau!

Sigita kaipmat sumojo, kas jis toks, nors nebuvo akyse regėjusi. Čia tas, kuris pagrobė Miką.

Aleksandras muistėsi bandydamas išsilaisvinti. Vyriškis sugriebė jį už plaukų ir atlenkė galvą. Vaikas gailiai sudejavo.

– Don’t hurt him, – maldavo Anė Markar. – Please... 72

Ji kažką pasakė berniukui daniškai, ir tas liovėsi priešinęsis. Ji pati klusniai atsigulė ant grindų.

Sigita nepakluso. Tiesiog neįstengė. Stovėjo sustingusi kaip statula, o ausyse it įkyrus telefono blerbimas tvinksėjo pulsas.

– Kur jis? – paklausė.

Vyrui nepatiko, kad ji nepakluso. Jis žengė artyn. Ir nusitaikė Aleksandrui į skruostą.

– Kas? – ištarė.

– Pats puikiai žinote. Mano Mikas!

– Tai ką, dėl šito tau galvos neskauda? – paklausė jis. – Tau terūpi viena – atgauti mažąjį?

Ne. Ne, jai svarbus buvo ne tik Mikas. Visada rūpėjo ne vien Mikas, staiga suprato ji.

– Gulkis, kale, – paliepė jis. – Mums visiems bus geriau, kad aš neįpykčiau.

Tai nuskambėjo ne kaip grasinimas, o veikiau kaip informacija. Kaip užrašai zoologijos sode prie žvėrių narvų: „Prašom nelipti per užtvarus.“

Sigita atsigulė.

– What are you saying? – angliškai paklausė Anė Markar. – Why are you doing this? 73

Vyras jai neatsakė. Tik nutėškė Aleksandrą ant grindų šalia jų. Tada apčiupinėjo Anę. Ne kaip gašlus priekabiautojas, o kaip profesionalas. Suradęs jos kišenėje mobilųjį, tėškė į grindis, telefonas sudužo. Tada paėmė Sigitos rankinę, ištraukė jos telefoną ir taip pat negailestingai sudaužė.

– Jis pagrobė Miką, – paaiškino Sigita. – Mano sūnų Miką. Manau, jūsų vyras jam už tai sumokėjo.

Vyriškis pakėlė galvą.

– Ne, – pasakė. – Dar ne. Bet tikrai sumokės.

JANĄ PALEIDO tik pusę aštuntos vakaro. Jautėsi tarsi išmaudytas betono maišyklėje.

– Važiuokite namo ir pasistenkite apie tai per daug negalvoti, – patarė advokatas jiems priėjus prie automobilių ir padavė ranką.

Janas tylėdamas linktelėjo. Žinojo, kad negalvoti nepavyks. Negalvoti apie Anę, apie Inger, apie Kelį. Negalvoti apie Aleksandrą, apie specialią dėžę organams gabenti ir inkstą joje, kurį per dvylika valandų būtina persodinti, kitaip teks išmesti į šiukšliadėžę. Apie lietuvį, apie nebegyvą Kariną, nesvarbu, ar jis tai suvokia, ar ne.