Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ištiesusi ranką, ji vienu paspaudimu atsegė berniuką laikiusius diržus.

Tuo metu nuaidėjo šūvis.

ANĖ IR kita moteris gulėjo ant plytelėmis išklotų grindų svetainėje, rankos už galvų, kaip per banko apiplėšimą. Janas pamatė ant staliuko prie sofos stovinčią vieną iš jo įrankių dėžių – ant stiklinio stalviršio mėtėsi replės, laidai, atsuktuvėlis su srovės ieškikliu ir izoliacinė juosta. Tik tada pagaliau suvokė: Anės rankos ir kojos priklijuotos prie grindų, kad ji negalėtų pajudėti. Jos veidas atrodė bejausmis. Nei išsigandusi, nei pikta, tik... jis nelabai žinojo, kaip pavadinti tokią išraišką. Ryžtinga – per švelniai pasakyta. Jos akys spindėjo kaip šešėliai ant sniego.

Antroji moteris gulėjo panašia poza, tik viena jos ranka buvo sugipsuota. Bet ir ta pakreipta į šoną, tvirtai apsukta lipnia juosta, tik šiek tiek kitaip negu sveikoji. Ta moteris panaši į Aleksandrą, dingtelėjo Janui. Ir net krūtinę suspaudė kai suprato, kas ji tokia. Neįsivaizdavo nei kaip ji čia atsidūrė, nei kodėl, bet ant grindų gulėjo ne kas kitas, o jo sūnaus biologinė motina.

Pajutęs, kaip iš vienos šnervės bėga kraujas, jis nevalingai brūkštelėjo ranka. Reikia susiimti. Jokiu būdu negalima pamesti galvos. Jis atsigręžė į lietuvį.

– To nereikėjo daryti, – ištarė angliškai, lėtai ir aiškiai, kad žmogus jį suprastų. – Ko jūs čia ieškot?

– To, ką esi man skolingas, – atsakė vyras.

– Puiku. O kur yra tai, ką man skolingas tu ?

Vyras minutėlę stovėjo nejudėdamas. Tada mostelėjo pistoletu garažo pusėn.

– Ten.

Toji kita moteris, Aleksandro biologinė motina lietuvė, ėmė kažką šaukti savo kalba. Vyras kažką jai atšovė, ir ji nutilo.

Janas karštligiškai svarstė. Gal tikrai išmintingiausia išvilioti tą vyrą iš kambario, kur yra Anė? Jeigu jis dar ir Aleksandrą paleistų... Vargu. Aleksandrą akivaizdžiai apėmusi paniška baimė. Vaiko veidelis išbalęs, iš baimės padidėjusios akys pilnos ašarų. Janas pabandė jam nusišypsoti, bet šypsnys išėjo labai jau dirbtinis.

– Nebijok, šaunuoli, – ramino vaiką. – Tas dėdė netrukus išeis.

– Shut up 78, – paliepė lietuvis. – Kalbėk angliškai. Kad ir aš suprasčiau.

– Aš tik raminu berniuką. Pasakiau, kad nebijotų.

– Daugiau neberamink.

– Gerai. Gerai. – Nevalia jo nervinti. Tiksliau... dar smarkiau nervinti. Nes kiekviename jo krustelėjime jautėsi vos tramdomas įsiūtis.

Jie išėjo į koridorių, tada nusileido laiptais žemyn ir atsidūrė prie galinių durų. Vyras paliepė Aleksandrui jas atidaryti. Vienoje rankoje laikydamas pistoletą, kita įjungė šviesą garaže. Janas pamatė čia stovintį svetimą automobilį. Jame sėdėjo vaikas.

Tai jis – berniukas iš nuotraukos. Janas jį kaipmat atpažino. Bet kodėl jis čia? Juk Janui reikia ne vaiko, o tik jo inksto.

– Ką jis čia veikia? – paklausė lietuvio. Ir tuo metu jam tarsi akys atsivėrė – pradėjo suvokti, kas atsitiko, tarytum galvoje kas būtų įjungęs miniatiūrinį aparatėlį. Lietuvis nė neketino atgabenti persodinimui parengto organo. O ir kaip atgabentų? Nei jis kompetentingų daktarų pažįsta, nei specialios įrangos gautų. Lagamine, kurį Karina turėjo paimti iš geležinkelio stoties, dėžės su inkstu nebuvo nė kvapo. Jame buvo visas vaikas.

Karina.

Nenuostabu, kad ji šitaip supanikavo.

Jį pervėrė staigus skausmas, prieš akis stojo keistas vaizdinys: restorane vietoj užsakyto kepsnio jam atneša visą karvę ar mėsinį jautį.

– Juk tarėmės ne šitaip, – sušvogždė lietuviui. – Tu nesakei, kad atveši gyvą vaiką.

– Perfect match , – atšovė lietuvis. – Tas pats tėvas, ta pati motina. Now you pay . 79

– Žinoma, – atsakė Janas, iš paskutiniųjų stengdamasis valdytis, kad nedrebėtų balsas. – Lipkim į viršų. Gausi savo pinigus.

Lietuvis vėl išjungė šviesą. Berniukas mašinoje nė nekrustelėjo. Janui pagailo vaiko.

– Doleriais, – paliepė vyras. – O ne šitais... – Jis mostelėjo pistoletu į nešiojamąjį Jano kompiuterį.

– Aš pervesiu pinigus į sąskaitą, prie kurios galėsi prieiti tik tu vienas, – mėgino aiškinti Janas, bet įsibrovėlio akivaizdžiai neįtikino. Lietuviui skaičiukai ekrane buvo ne pinigai . – Tokios sumos grynais aš neturiu!

Vyras priėjo prie pat Jano, iš gniaužtų nepaleisdamas Aleksandro. Lyg berniukas būtų koks nutriušęs žaislas, kurį galima tąsyti.

– Juk sakei, kad pinigus turi.

– Turėjau. Bet juos pasiėmė Karina.

– Karina?

– Ta, kurią... – jis patylėjo, bet paskui užbaigė sakinį, – ...nužudei. – Vis dėlto nereikėjo to minėti. – Moteris iš vasarnamio. Ji turėjo pinigus. Aš nekaltas, jei tu jų neradai.

Akies krašteliu Janas pastebėjo, kaip sujudėjo Anė. Gulėk ramiai, ištarė mintyse, lyg galėtų ją paveikti telepatiškai. Neatkreipk į save jo dėmesio, dabar jam tikrai nėra ko į tave žiūrėti.

Kita moteris kažką pasakė lietuviškai. Ji muistėsi ir visaip mėgino išsilaisvinti. Vyras piktai burbtelėjo, ir ji kaipmat užsičiaupė. Janas tik dabar pastebėjo, kad ji irgi apsiverkusi.

– Ji nežinojo, kur pinigai, – ištarė lietuvis, žiūrėdamas į Janą. – Kitaip būtų pasakiusi. – Jis pakėlė pistoletą ir nusitaikė Aleksandrui į galvą. – Paskutinis šansas. Don’t fuck with me.

Janas pravėrė burną, bet neįstengė išleisti nė garselio, tarytum jį būtų suparalyžiavę. Aleksandras dabar žus, nes tas bukaprotis nenutuokia, ką reiškia pinigų pervedimas internetu. Janas šiek tiek sulenkė kelius; reikia šokti ant jo, pamėginti išplėšti iš rankos pistoletą, išlaisvinti Aleksandrą – daryti ką nors, kad nesijaustų visiškas bejėgis.

– Aš žinau, kur pinigai, – netikėtai pasakė Anė. Aiškiai ir šaltai, taisyklinga anglų kalba, kokia šneka britai.

Lietuvis nusisuko nuo Jano. Turbūt svarstė, ar Anė kalba tiesą.

Velniai rautų, Ane, pagalvojo Janas. Negi nematai, kad šitas gyvulys blefo nepripažįsta?

– Ne, – pabandė nuginčyti. – Ji tikrai nieko nežino.

Bet vyras jau buvo ištraukęs peiliuką iš įrankių krūvos ant staliuko ir priėjęs perpjovė lipnią juostą, kad Anė galėtų atsisėsti. Per riešą, kur jis netyčia įpjovė, bėgo kraujas, bet ji to, regis, nė nepastebėjo.

– Show me 80, – paliepė lietuvis.

Anė linktelėjo.

– Tuoj atnešiu, – pasakė. – Luktelkit.

Po kelių minučių ji grįžo nešina dviem dideliais geltonais vokais. Netikėdamas savo akimis Janas stebėjo, kaip ji apverčia vokus ir ant žemės pabyra stori žali tūkstančio dolerių vertės banknotų ryšulėliai.

Pinigus buvo paėmusi Anė. Ne Karina. Suvokus tai, jam net ausyse ėmė spengti.

– Ane... kas... kodėl?

Lietuvis stovėjo ir spoksojo į pinigų krūvelę. Turbūt nė neišgirdo, kad jie kalba daniškai.

– Prieš daugiau negu dvejus metus nusprendžiau tave palikti, – prabilo Anė. – Ar žinai, kodėl nepalikau iškart? Dėl to nelemto dializės aparato rūsyje. Kai ant Karinos lovos radau portfelį ir pamačiau, kas jame, viskas išsisprendė. Pinigai. Grynieji. Nežinojau, kam tau jų prireikė, bet buvau tikra, kad pasigedęs nepulsi skambinti policijai. Todėl ir pasiėmiau – kad galėčiau pati pasirūpinti Aleksandru, be tavo pagalbos.

– Bet...

– Tu vis dar nesupranti, ar ne? Turbūt manai, kad tai dėl tavo sumauto romaniūkščio su Karina. Taip, aš viską žinau. Bet priežastis ne ta. Viešpatie, visai ne dėl to. Juk tu vos nenužudei Aleksandro, negi nesuvoki? Tik pamanyk! Tu pats paaukosi jam savo inkstą... Tu pats viskuo pasirūpinsi... Kad tik, gink Dieve, niekas nieko nesuuostų. Tu vos nepražudei Aleksandro vien dėl to, kad mano tėvas nieku gyvu nesužinotų, jog esi nevaisingas! O dabar aiškinkitės – tu ir jis. Manęs jums nebereikia.