Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Vyras pradėjo linguoti pirmyn atgal, bandydamas taip apmalšinti skausmą.

– Gulėkite ramiai, – pasakė ji. – Jei judėsite, tik dar labiau skaudės.

Regis, jis išgirdo ją. Liovėsi lingavęs, nors akių neatmerkė.

Nina apsidairė tikėdamasi pamatyti ką nors, ką būtų galima panaudoti kaip tvarstį, bet šiuose namuose nebuvo nei staltiesių, nei grindų kilimėlių, nei dailių pagalvėlių ant sofos. Todėl nusivilko palaidinę, išvertė į kitą pusę ir padarė iš jos laikiną tamponą žaizdai. Užkloti vyro, kad po patirto šoko neimtų žvarbti, irgi nebuvo kuo. Ir po sprandu nebuvo ko pakišti, tad prikaišiojo dolerių ryšulėlių.

Tada atsisuko į moterį.

Jauna moteris iš paskutiniųjų bandė išsilaisvinti iš tvirtai ją laikančios izoliacinės juostos. Lygūs rudi plaukai buvo sudrėkę nuo prakaito ir prilipę prie kaktos, akivaizdu, kad ji verkė. Ninai ji pasirodė lyg ir pažįstama, tik nesuprato iš kur.

Teikdama pirmąją pagalbą vyrui, į moters šūksnius Nina nekreipė dėmesio, ir nevilties apimta moteris galų gale nustojo prašiusi. Pamačiusi, kad Nina vėl atsisuko į ją, pažvelgė ašarotomis akimis.

– Please. Help me. 82

Ant staliuko suverstoje įrankių, laidų ir laidelių krūvoje Nina pastebėjo peiliuką. Pagriebusi perpjovė juostas, veržiančias riešus ir kulkšnis. Moteris pašoko nuo grindų neįtikėtinai mikliai, nors buvo mažutė ir apvaloka. Ji čiupo įrankių dėžę ir išlėkė iš svetainės.

Tuo pat metu viršuje pasigirdo šūvis. Du šūviai – vienas paskui kitą.

Nina dvejojo. Pažvelgė į sužeistą vyrą. Sunku pasakyti, ar jis stabilios būklės, bet dabar daugiau nelabai kuo gali jam padėti. Persibraukė rankomis per veidą. Pirštai trupučiuką virpėjo. Kai dar sykį pasižiūrėjo į laikrodį, staiga toptelėjo, kas toji moteris, nors jos anksčiau nebuvo regėjusi.

Laikrodis rodė 21.39. Nina dar sykį pažvelgė į sužeistąjį ir puolė pro duris paskui Miko motiną.

SIGITA NIEKAIP neįstengė išsilaisvinti. Vyras buvo užgriuvęs ją visu svoriu ir prispaudęs prie grindų, viena ranka įsitvėręs jos plaukų. Baisai sunkus. Kažkodėl dingtelėjo, kad šitaip ją užguldavo Darius, kai jiedu mylėdavosi, tik dabar nebuvo nei juoko, nei bučinių, nei svaiginančios kulminacijos. Pistoletas jai išslydo iš rankos ir ji nežinojo, kur jis dabar. Sunkus ją prislėgęs kūnas trukdė kvėpuoti, ir ji ėmė dusti. Išsigando prisiminusi, kad šitaip suspausti žmonės nesyk žūdavo naktiniuose klubuose ir futbolo aikščių tribūnose. Kaži, ar įmanoma uždusti prispaustai vieno vienintelio kūno? Regis, taip.

Kur toji nuožmi jėga, prieš keletą akimirkų jai padėjusi trenkti dėže taip, kad net jam galva subraškėjo? Tai jis pagrobė Miką. Kad ir kiek ji prašė ir maldavo gulėdama ant grindų svetainėje, primenančioje pokylių salę, jis taip ir nepasakė, kur jos vaikutis. Net ir tada, kai išsivedė daną ir netrukus grįžo, bet ji suprato, kad Mikas turbūt kažkur netoliese. Jis tik paliepė jai užsičiaupti, jei norinti, kad mažius liktų gyvas, todėl ji ir nebekamantinėjo.

Galvoje vėl ėmė suktis košmariški vaizdai, kuriuos ji pastarąsias kelias ilgas dienas stengėsi vyti šalin. Mikutis įgrūstas į kažkokią dėžę arba bagažinėje, oro jam lieka vis mažiau. Arba dar baisiau – didžiuliame šaldytuve, kūnelis šaltas, pamėlęs, išdarinėtas kaip gyvulio. Juk ji nė nežino, ar jis gyvas. Šitas vyras tvirtino, kad taip, bet argi galima juo tikėti? Jiems reikia tik jo inksto. O į visa kita nusispjaut – į tamsiai mėlynas akutes, užkrečiamą kvatojimą, įkarštį veide, kai ima berti tiek žodžių, kad nė ji nebespėja suprasti.

Vyras nejudėjo. Gal nebegyvas? Ji vėl pradėjo muistytis, nors atrodė, kad tuoj visai uždus.

Ir staiga kažkas atėjo jai į pagalbą – nurideno tą sunkenybę į šoną, padėjo atsisėsti. Sigita ėmė gaudyti orą, o tamsiaplaukė moteris, kuri jai pirma atrišo rankas, priklaupė prie tirtančio vyro. Ji buvo be palaidinės, vien su balta liemenėle, kūnas ištepliotas raudonais dažais. Ne, ne dažais. Krauju. Kraujo buvo ir ant sienų – didelis raudonas lankas, tarytum apipurkšta. Moteris užspaudė delnais vyrui kaklą, bet kraujas ritmiškai purškė pro pirštus. Sigita pamatė kaklo šone žiojėjančią ilgą plėštinę žaizdą; toptelėjo, kad tai jos darbas. Ji šovė aklai, du sykius, bet nesuprato, ar pataikė, o jei taip, tai kur. Vadinasi, pataikė. Į koją ir į sprandą. Jeigu jis mirs, kalta liks ji.

– Mikas? – paklausė sunkiai kvėpuodama.

– Jam viskas gerai, – nepakeldama akių atsakė tamsiaplaukė, o Sigitai pritrūko oro pasiteirauti, ką reiškia tas „gerai“. Kur jis dabar? Gal išsigandęs, gal sužeistas?

Už kulkų sudarkytų durų pasigirdo šlamesys, jos prasivėrė ir galvą atsargiai įkišo Anė Markar. Vaizdas kone komiškas.

– Ar dar yra sužeistų? – griežtai paklausė tamsiaplaukė.

– Ne, – atsakė ponia Markar žiūrėdama į kraujo balas ir stambų kūną ant grindų. – Mes... mes nesužeisti.

Tamsiaplaukė pasilenkė prie pat vyro, pagrobusio Miką, ir kažką jam pasakė, bet Sigita neišgirdo ką. Jis neatsiliepė. Paskui išleido garsą – tylų ilgą atodūsį. Kraujas iš žaizdos nebepurškė taip smarkiai. Sigita lėtai atsistojo. Pastebėjo, kad ir pati išsitepliojusi krauju – plaukus, kaklą, palaidinukę. Jo krauju. Jai net oda pagaugais nuėjo. Tai kur kas baisiau, negu būti išsitepusiai savo pačios krauju. Nešvariau. Ji girdėjo, kaip Anė Markar kažką pasakė daniškai, turbūt Aleksandrui, kuris vis dar tūnojo anapus suknežintų durų ir greičiausiai nematė, kas čia dedasi.

– Ar galėtume kuo nors padėti? – galiausiai paklausė Sigita. Moteris atsakė ne iškart. Ji tebebuvo palinkusi virš vyro, abiem rankomis užspaudusi jam kaklą. Sigita regėjo kiekvieno jos nugaros slankstelio krustelėjimą, matė, kaip įsitempę virpa moters pečiai.

Paskui pečiai nusviro, moteris atsistojo.

– Jis nebegyvas, – pasakė.

Sigita pažvelgė į didelį sunkų kūną.

– Aš jį nušoviau, – sušnibždėjo. Nelabai žinojo, kaip dabar jaustis. Staiga atsiminė, ką prisiekė sau, jei jie nuskriaus Miką. Jeigu jūs ką nors padarysit mano berniukui, aš jus nužudysiu.

Ar tokius dalykus reikia iš anksto planuoti mintyse? O gal kažkas įvyksta būtent todėl, kad susiplanavai? Ji tik įsivaizdavo, kad taip bus. Ir štai ėmė ir nužudė. Tačiau dabar nebesijautė tokia rami kaip tada.

– Jūs klystate, – tyliai ištarė Anė Markar ir pasilenkė paimti pistoleto. – Jį nušoviau aš.

Sigita suglumusi pažvelgė į ją. Ką ji nori tuo pasakyti?

Anė atrodė visiškai rami. Ji kruopščiai nuvalė pistoletą.

– Saugokitės, – perspėjo ir atidžiai nusitaikiusi šovė į durų staktą.

– Taip turbūt bus geriausia, – mąsliai tarė tamsiaplaukė. – Policija jos paaiškinimu nesunkiai patikės.

Ir tada Sigita suprato. Ji čia – svetima, svetimšalė, nepatikima, be pinigų, be ryšių. Prisiminė, kaip iš pradžių ja nepatikėjo Gužas, o jis juk – tėvynainis.

– Neturėjau iš ko rinktis, – pasakė Anė ir mostelėjo į suglebusį kūną. – Savigyna.

Sigita įkvėpė oro. Linktelėjo.

– Žinoma, – pasakė. – Privalėjot apginti savo vaiką.

Jiedvi susižvelgė, ir kažkas įvyko. Tylus susitarimas. Ne sandoris, o veikiau... paktas.

– Ne Miko... – ištarė Sigita, – o manąjį... Aš jam atiduosiu savąjį. Jeigu tiks.

– Dabar jums būtų geriausia eiti, – pareiškė Anė. – Bet tikiuosi, vėl atvažiuosite. Greitai.

– Atvažiuosiu, – linktelėjo Sigita.