Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Janas girdėjo žodžius, bet niekaip negalėjo tuo patikėti. Matė, kaip lietuvis paleido Aleksandrą. Berniukas sudejavo ir puolė prie Anės, ta apkabino jį ir priglaudė prie savęs nė nepastebėjusi, kad kraujuotu riešu ištepliojo šviesius vaiko plaukus.

– Surink, – paliepė lietuvis. – Ir sudėk atgal į krepšį.

Janui prireikė visos minutės suvokti, kad lietuvis kreipiasi į jį. Kūnas buvo kaip nesavas, lyg ląstelės būtų atitrūkusios viena nuo kitos, regis, jis tuoj subyrės. Žengė žingsnį į priekį – ne prie pinigų, o prie Anės. Matė, kaip lietuvis pakelia pistoletą, bet dabar tai nebeturėjo reikšmės. Nebeturėjo reikšmės nei blykstelėjimas iš vamzdžio, nei krūtinę pervėręs nežmoniškas skausmas.

JANAS SUSMUKO ant pinigų lyg nukirstas medis. Jučas apsigręžė ir vėl pakėlė pistoletą ketindamas nusitaikyti į dano žmoną. Bet jos nebebuvo. Išgirdo žingsnius. Greičiausiai ji bėgo koridoriumi. Aišku, pasiėmusi ir sūnų.

Pažvelgęs į gulintį vyrą kiek pasvarstė, ar reikia dar vieno šūvio, bet atrodo, kad ne. Dabar kur kas svarbiau sukliudyti tai moteriai su vaiku išsikviesti pagalbą. Vaiko nušauti jis nenorėjo, bet turbūt teks. Reikia kuo greičiau dingti, bet prieš tai išvalys aplinką, kad niekas nesužinotų, kas jis toks ir kaip atrodo. Mažių galės nuvežti Barbarai, jeigu taip jo trokšta, bet vyresnysis – per didelis. Jis turi akis ir gali išplepėti ką matęs. Jučas netroško vieną gražų rytą Krokuvoje būti pažadintas į duris besibeldžiančių policininkų.

Keliais greitais žingsniais atsidūrė prie durų. Koridoriuje buvo tuščia, laukujės durys užrakintos. Kur jie pasidėjo? Atlapojęs duris, apžvelgė milžinišką virtuvę su baltomis spintelėmis ir juodais stalviršiais. Ničnieko. Grįžo į koridorių ir ėmė svarstyti, ar tik jie nenubėgo žemyn, į garažą. Kaip gerai, kad prieš ateidamas sugadino vartus. Pro ten jie nepaspruks.

Tuo metu išgirdo duslų bumbtelėjimą, atsklidusį iš viršaus. Gerai. Dabar aišku, kur jų ieškoti. Ėmė lipti į antrą aukštą.

Pirmas kambarys – miegamasis, greičiausiai tėvų. Uždegęs šviesą, pažiūrėjo po lova. Įkišo galvą į vonios kambarį šalimais. Nieko. Kita patalpa buvo panaši į moterišką darbo kambarį – su šviesaus medžio rašomuoju stalu ir sofute palei langą. Irgi tuščia.

Paskubomis atidarė dar dvejas duris. Vonios ir vaiko kambariai. Kiek užtruko, kol išvertė spintą ir išmetė sukonstruotą riterio pilį, bet ir čia nei moters, nei vaiko neaptiko. Tada pamėgino atidaryti priešpaskutines tame aukšte esančias duris.

Užrakinta.

Pakėlęs Glock , nusitaikė į spyną. Šūvis jį apkurtino, bet durims padarė mažiau žalos negu tikėjosi. Kad ir trumpam apkurtęs, išgirdo klyktelėjimą, bet ne už tų durų. Veikiau atsklido iš viršaus. Gal šitos durys veda į pastogę? Šovė dar sykį, paskui pastūmė petimi, ir durys pasidavė. Dar vienas šūvis – ir darbas bus atliktas.

Tą akimirką pajuto smūgį – kažkas vožė iš nugaros. Sunkiu ir kietu daiktu. Lyg liepsna nutvilkė sprando raumenis, jis susvyravo. Pamėgino atsisukti, bet prarado pusiausvyrą. Pajuto antrą smūgį. Rankos pasidarė sunkios, todėl šovė labai nesitaikydamas; kulka sutrupino turėklus. Dar spėjo pamatyti, kaip į jį lekia įrankių dėžė – tiesiai į tarpuakį.

Jučas gulėjo aukštielninkas ir stebeilijo į mažylio motiną. Jos akys buvo paklaikusios, prie sugipsuotos rankos prilipęs lipnios juostos gabalas. Įrankių dėžę laikyti ji galėjo tik viena, sveikąja ranka, bet mosavo ja kaip kokia lengvute rankine. Antrąkart vožė per dešiniąją ranką, jam nutirpo pirštai, nebejuto pistoleto. Paklaikusi boba metė įrankių dėžę ir pasilenkė paimti ginklo.

Jinai mane nužudys, dingtelėjo jam. Jei pačiups pistoletą, nušaus.

Pasisukęs kairiąja ranka sugriebė kuokštą šviesiai rudų plaukų ir parvertė moterį ant grindų. Šaukti ji nešaukė, bet priešinosi kaip apsėsta, keliu trenkė jam į krūtinę. Jis vis dar negalėjo pajudinti dešinės rankos. Pajuto skausmą kojoje ir tik paskui suvokė, kad ji šovė į jį. Ar labai sužeidė, nenutuokė, suprato tik viena: jeigu dabar nesuvaldys tos kalės, galima laukti bet ko. Užgriuvo ją visu svoriu ir prispaudė prie grindų. Kairiąją ranką valdė sunkiai, tačiau pavyko sugriebti moterį už galvos; tuoj atloš ir suktelės į šoną, pasigirs būdingas trakštelėjimas , ir sprandas lūš.

Jis nesuprato, kodėl nepavyko. Tik pajuto smūgį į sprandą. Plūstelėjo kažkas šilta ir šlapia. Jis kraujuoja. Iš baisingo širdies daužymosi suprato, kad smarkiai. Tai rimta. Pulsavimas beveik toks pat, kokiu jis mėgaudavosi sportuodamas.

Bet pulsas ėmė retėti, jis pats kažkur pamažu tolo. Staiga aiškiai išvydo šeimą iš savo sapnų. Mama ir tėtis, du vaikučiai. Sėdi visi aplink stalą ir juokiasi. Jis mėgina juos pašaukti, bet jie negirdi. Jis stovi lauke ir negali patekti į vidų.

DAR PRIEŠ atidarydama duris į apšviestą koridorių Nina suprato, kad namas didžiulis. Laiptai iš rūsio platūs ir sukti, kokie būna pompastiškose firmų būstinėse, turėklai ir durų rankenos – nublizginto plieno.

Viskas balta, net laiptai, vedantys į kitus aukštus. Nina akimirką stabtelėjo apakinta daugybės mažų, bet stiprių lempučių sienose ir palubėje.

Name viešpatavo keista tyla, tarsi jis būtų susiurbęs visą gyvybę ir dabar kažkur, skrandžio kertelėje, ją virškintų.

Vis dėlto išgirdo kažką krebždant, bet jos ausis pasiekiantys garsai buvo duslūs ir sklido iš skirtingų vietų. Kažkas kažkur nubėgo, trinktelėjo durys, pasigirdo tylus trepsėjimas, lyg kas eitų ant pirštų galiukų. Stovėdama ir klausydamasi Nina pajuto, kaip visą kūną užlieja adrenalinas.

Garsai nutilo, paskui pasigirdo vėl – šįkart arčiau. Kitame koridoriaus gale buvo dvigubos durys, už jų kažkas dejavo. Nina atpažino tą garsą – taip dejuoja žmogus, kenčiantis baisų skausmą. Jos kūnas akimirksniu reagavo į tą nelaimės signalą, savas galvos sopulys tarsi savaime tapo bereikšmis. Sužeistieji. Kur jie, kiek jų? Kokios būklės?

Ji pažvelgė į laikrodį.

21.37. Buvo vėliau, negu ji manė.

Atplėšusi duris, ji atsidūrė didžiulėje svetainėje.

Ant grindų gulėjo du žmonės – moteris ir vyras. Moteris buvo apjuosta stora izoliacine juosta, tvirtai prilipdyta prie grindų plytelių. Ji nebuvo sužeista. Nors ranka ir sugipsuota, aptvarstyta gerai, vadinasi, šiuo metu pavojus jai negresia. Paklaikusi, bet nesužeista. Todėl visą dėmesį Nina sutelkė ne į ją, o į vyrą, kuris gulėjo ant grindų keistai persikreipęs – lyg būtų nesėkmingai nukritęs nuo riedlentės. Aplink jį ir po juo mėtėsi daugybė žalių dolerių banknotų. Baltų marškinių priekis permirkęs krauju, kuris tekėjo link pažastų ir mišo su prakaitu.

ABC, prisiminė ji. Airways, Breathing, Circulation. 81Mikliai priklaupė prie vyro, truputį atlošė galvą ir apžiūrėjo burną. Kraujo nėra, o tai geras ženklas. Jis sumirksėjo ir pažvelgė į ją apsiblaususiu žvilgsniu, bet buvo matyti, kad tebėra sąmoningas.

– Kas nutiko? – paklausė ji norėdama įsitikinti, kad jis girdi ją, ir patikrinti, ar įstengia kalbėti.

Jis neatsakė, vėl užsimerkė, bet veikiau dėl to, kad buvo išsekęs, o ne komos būsenos. Sąmoningas, nusprendė ji. Kvėpuoja greitai, vadinasi, jam baisiai skauda, bet alsavimas ritmingas. Rankos gana šiltos. Kilstelėjo kraujuotus marškinius. Viršutinėje krūtinės dalyje, kiek aukščiau širdies, žiojėjo kulkos padaryta žaizda. Anga ne per didžiausia, kulka neišėjo kiaurai. Vadinasi, įstrigo kažkur petyje. Irgi neblogai. Su išlėkimo angomis visada būna bėdų. Atsargiai praplėtusi žaizdos kraštus, pamatė audinyje įstrigusių kaulo gabaliukų. Kulka kliudė raktikaulį ir jį suskaldė. Dėl tų aštrių gabalėlių dar labiau skauda, labiau kraujuojama. Bet arterijos nepažeistos, taigi sužeidimas ne mirtinas.