Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Staiga tamsiaplaukė nusišypsojo – akimirksnį, plačiai, jos tamsiai pilkos akys pagyvėjo, minutėlei nuo veido dingo susirūpinimas.

– Jis garaže, – pasakė. – Pilkame automobilyje.

Mikas stovėjo tamsaus garažo tarpdury. Viena rankute buvo atsirėmęs į durų staktą, lyg ką tik pramokęs vaikščioti. Kai pamatė ją, veidelis keistai persimainė – nei apsidžiaugė, nei išsigando, o gal ir viena, ir kita vienu metu. Paimti jo ant rankų ji negalėjo – trukdė gipsas. Todėl priklaupė šalia ir sveikąja ranka kuo stipriausiai apkabino. Jo kūnelis buvo karštas, atsidavė baime ir šlapimu; įsikibo į ją kaip mažas beždžioniukas ir įsikniaubė veideliu į kaklą.

– Mano mažuti, – murmėjo ji. – Mano mažuti.

Ji žinojo, kad kankins baisūs sapnai, bus sunkus metas. Bet klūpėdama ir oda jausdama karštą Miko alsavimą pajuto, kad kažkas – likimas, gyvenimas, o gal net pats Dievas – jai atleido už tai, ką buvo padariusi.

LAIKO – NE marios, mąstė Nina. Netrukus prasidės: policija, greitoji – tai, kas užgriūva kam nors mirus ar įvykus nelaimei. Laiko liko lygiai tiek, kiek jiems užtruks atvažiuoti iki čia iš Kalunboro, lekiant su įjungtais švyturėliais.

Pagalbos numeriu iš savo sūnaus mobiliojo paskambino Anė Markar. Tada paskolino savo tamsiai mėlyną universalą Mikui ir jo mamai. Jos nuomone, geriau, kad jų čia nebūtų, kai suvažiuos specialiosios tarnybos. Janas Markaras tebegulėjo svetainėje ant grindų, tik dabar jau apklostytas, po galva pakišta pagalvėlių. Nina aprišo žaizdą ir pristabdė kraujavimą pasinaudojusi tuo, kas buvo po ranka.

Anė Markar atrodė tokia gležna, kad parverstų stipresnis vėjo gūsis, bet iš tikrųjų po trapia išore slypėjo stipri valia. Tai, kad ant laiptų kraujo klane guli negyvėlis, jos, regis, nė kiek netrikdė, be to, ir toliau tvirtai laikėsi pažado prisiimti atsakomybę už jo mirtį. Kad negąsčiotų Anės sūnus Aleksandras, jos su Nina uždengė lavoną apklotu, Anė mandagiai pasiūlė Ninai šviesiai rusvus marškinius, nes savaisiais ji buvo aprišusi šautinę Anės vyro žaizdą. Marškiniai su Armani etikete, pastebėjo Nina, paskubom nusimazgotas rankas nedrąsiai kišdama į brangaus drabužio rankoves.

Anė palydėjo Niną į priestatą už namo.

– Čia, – pasakė ir surinko elektroninės spynos kodą. – Antrame aukšte. Eikite. Aš pati pasirūpinsiu Janu.

Nina linktelėjo. Ant Karinos buto durų buvo užlipdyta geltona policijos juosta, bet Nina vis tiek atidarė duris ir pralindo pro juostą. Vos įėjo, koridoriuje automatiškai įsijungė šviesa; greičiausiai kažkur įtaisytas judesio jutiklis. Suradusi jungiklį, uždegė šviesą ir kambaryje.

Štai čia gyveno Karina. Koridoriuje sukabinti jos švarkeliai, sudėti batai, ore vis dar galima užuosti jos kvepalus. Netvarka, sumišusi su savotišku skrupulingumu. Kalnai knygų ir krūvos popierių – jų prikrauta visur, Karina nevadino to netvarka. Nina įsivaizdavo, kad užsukusi į miegamąjį greičiausiai ras nešvarių drabužių, kurie bus tvarkingai sudėti į krūvelę.

Ji atpažino senąją Karinos supamąją kėdę, dar iš studentų bendrabučio laikų. Tačiau, ilgainiui pilnėjant Karinos sąskaitai, kito ir jos stilius. Vietoj IKEA dabar čia puikavosi Conran ir Eames . Nedidukėje atviroje virtuvėje – modernus espreso kavos aparatėlis. Ant sienų – originalūs šiuolaikiniai paveikslai.

Ant rašomojo stalo stovėjo spausdintuvas, bet kompiuterio nebuvo. Greičiausiai jį išsivežė policija, kaip ir keletą krūvelių popierių – krito į akis, kad jų trūksta. Vienas stalčius buvo šiek tiek ištrauktas.

Nina atsisėdo į supamąją kėdę. Čia užsuko ne iš smalsumo. Ji atėjo atsisveikinti.

Nina daug mąstė apie Karinos baimę. Paskutinėmis savo gyvenimo valandomis, dar prieš tai, kai ją surado lietuvis, ji atrodė baisiausiai persigandusi. Gal bijojo Jano? Ninai jis nepasirodė bauginantis, tiesa, matė jį tik sykį – paplūdusį krauju, gulintį ant grindų su sulaužytu raktikauliu ir įstrigusia kulka, paleista iš devynių milimetrų kalibro pistoleto.

Karina jį pažinojo artimiau. Pakankamai gerai, kad suvoktų, kas laukia už tai, jog neįvykdė jo nurodymo; ir tai ją baisiausiai išgąsdino. Ji nė dolerių nepaėmė – jie iki šiol guli paskleisti ant grindų aplink Janą Markarą. Ką Janas, Karinos manymu, būtų jai padaręs? Kodėl ji galvotrūkčiais pabėgo iš šito buto ir pasislėpė vasarnamyje?

Ir staiga Nina suprato: ogi išsigando žmonių, kišančių vaikus į lagaminus, ir tų, kurie už tai moka pinigus. Ji manė, kad aš išgelbėsiu Miką. Šiaip ar taip, ir išgelbėjau. O štai Karinos nebuvo kas gelbsti.

Ji išgirdo tolimas sirenas. Laiko beveik nebeliko. Atsistojo, ištiesė ranką ketindama išjungti šviesą ir jau buvo beišeinanti, bet žvilgsnis užkliuvo už šaldytuvo, kurį Karina buvo aplipdžiusi atvirukais, prirašinėtais popieriukais ir nuotraukomis.

Nustebusi pamatė, kad dalis šaldytuvo durų ploto skirta jai, Ninai. Dešiniajame kampe, viršuje, buvo nuotrauka, kurioje jiedvi su Karina nufotografuotos kone prieš milijoną metų – koncerte, vykusiame didžiulėje Orhuso universiteto valgykloje, dar tais laikais, kai abi buvo ką tik įstojusios į medicinos seserų mokyklą. Karina – su dešimtajame dešimtmetyje madinga šventine šukuosena, kleopatriškai paryškintais antakiais ir kone iki pečių nukarusiais didžiuliais auskarais. Jos akys valiūkiškai žvelgia į objektyvą. Nina, žinoma, visa juoda, tačiau tąkart vis dėlto sugebėjo išspausti šypseną fotografui, tiesa, kur kas blankesnę negu bičiulė.

Septyniolika metų saugojo, mąstė Nina. Įdomu, ant kelių šaldytuvų durų ji yra kabėjusi?

Po ta šventine nuotrauka buvo prilipdyta Ninos vestuvinė fotografija, paskubomis daryta šalia Orhuso rotušės, prie Kiaulių šulinio. Nina negalėjo prisiminti, kam toptelėjo šauni mintis ten nusifotografuoti; jiedu su Mortenu nuotraukoje dar jaunučiai ir taip kreivai vienas į kitą žiūri, tarytum nujaustų, kokios bėdos jų tyko ateity. Ninos suknelė jau nebegali paslėpti, kad ji ketvirtą mėnesį nėščia – laukiasi Idos.

Dar žemiau – ką tik gimusių Idos ir Antono nuotraukos. Tos pačios, kurias jie išsiuntinėjo kaip atvirukus: susiraukšlėjusių žmogučių atvaizdai ir juodos spalvos pirštelių atspaudėliai.

Čia sukabintas mano gyvenimas, toptelėjo Ninai. Ir kabo daugybę metų, šalia Karinos sūnėnų ir dukterėčių nuotraukų, priminimų, kad reikia pas dantistą, greta atvirukų iš kelionių. Čia, kad ji užsigeidusi galėtų juos matyti kiekvieną dieną.

Jai sukilo daugybė jausmų – niūraus ilgesio, gedulo, savigraužos ir kaltės mišinys. Reikės nemažai laiko, kol ji su visu tuo susitaikys. Kur kas daugiau laiko, negu turi dabar. Ji išjungė šviesą, uždarė duris ir išgirdo, kaip cvaktelėjo elektroninė spyna. Sirenos artėjo. Ji atsisėdo ant laiptų pakopos ir ėmė laukti. Reikėtų nueiti pasižiūrėti, kaip laikosi Janas Markaras, bet neprisivertė. Kariną nužudė ne jo rankos. Tačiau jis sumokėjo žmogžudžiui. Karina bijojo ne be pagrindo.

Jai taip skaudėjo galvą, kad vos galėjo tverti. Suprato, jog derėtų važiuoti į ligoninę ir pasirodyti gydytojui, bet nenorėjo. Jai reikia namo, ir taškas. Kai tik ją paleis. Kuo greičiau. Ji pasistengė kuo kruopščiau nusiplauti rankas, bet vis tiek jautė tarp pirštų lipnų lietuvio kraują, jo dar buvo likę ir panagėse.

Ji nebijojo. To lietuvio.

Jis gulėjo ant grindų, o kraujo klanas po galva vis plėtėsi. Nejudėjo, bet stambus kūnas virpėjo, lyg tą vyrą krėstų šaltis. Matydama gulintį ant grindų, Nina jį užjautė. Veikiau pajuto gailestį. Nes jis juk toks ir buvo. Apgailėtinas.