Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Vos atitraukusi jį nuo moters ir atvertusi ji išsyk pamatė čiurkšlėmis plūstantį kraują. Tą pačią akimirką suprato, kad vyras miršta. Tačiau iš įpročio vis tiek priklaupė ir sukišo du pirštus į plėštinę žaizdą kakle. Pirštų galiukais užčiuopė arteriją – tarsi kokią guminę žarnelę, bet plyšys joje buvo toks didelis ir nelygus, kad kraujo sustabdyti buvo neįmanoma.

Vyras pažvelgė į ją, bet vargu ar ką nors suvokė. Žvilgsnis apsiblausęs, lyg kas ant akių būtų užtraukęs užuolaidą. Toks žvilgsnis jai nebuvo naujiena. Žinoma. Juk ji slaugė, ne sykį matė mirštantį žmogų.

Bet šįkart viskas atrodė kitaip.

Šilto kraujo kvapas, klampūs liepsnos raudonumo upeliai, srūvantys jai per ranką... Jos vos nesupykino.

(Neprarask laiko pojūčio, Nina. Būk budri. Šįkart nebeprarask laiko pojūčio.)

Ji papurtė galvą ir vėl pamėgino pagauti vyriškio žvilgsnį. Reikia šį tą sužinoti. Reikia išsiaiškinti, ar ji pasielgė teisingai.

– Did you kill her? 83

Vyras sumirksėjo, kvėpavo lėtai, švogždamas. Gal pažeista ir trachėja? Jis nežiūrėjo į ją, bet ji žinojo, kad girdi.

– Karin. The woman in the summerhouse. Did you kill her? 84

Jis pakrutino lūpas, bet pasigirdo tik šnypštimas. Akys pasidarė matinės, kaip tamsūs sausi akmenukai paplūdimyje. Jis taip jai ir neatsakė. Bet ji staiga suprato, kad elgiasi teisingai.

Dabar galiu leisti jam numirti, dingtelėjo jai. Pažvelgė į savo rankas. Jomis tebesruvo kraujas, tiško ant šviesaus parketo. Galiu paleisti arteriją, ir tada jis numirs. Jis nužudė Kariną, pagrobė vaiką, taigi tiek ir vertas.

Tačiau ji nepaleido.

Sukišo pirštus dar giliau. Gal vis dėlto pavyks užspausti arteriją ir sustabdyti kraują. Užgulė abiem rankomis.

Kraujas nebeplūdo taip smarkiai, bet ne todėl, kad jai galų gale pavyko užspausti arteriją – tiesiog beveik visas buvo išbėgęs. Vyro krūtinė kilstelėjo, jis staiga giliai iškvėpė ir kūnas suglebo.

Nina dar kiek palaukė sukišusi pirštus į žaizdą, o krūtinę užliejo pažįstamas liūdesys. Bet tik akimirksnį.

Kad ir ką būtų dariusi, išgelbėti jo nebūtų pavykę, mąstė ji. Tai suvokus palengvėjo.

(Jis būtų miręs, kad ir ko ji būtų ėmusis.)

SU POLICININKE, vežusia ją namo, Nina atsisveikino prie laiptinės durų. Jautė tokį baisų nuovargį, kad mintis, jog ją parlydės svetimas žmogus, užeis į jos namus, atrodė nepakeliama. Nepakeliama. Viskas nepakeliama.

Žinojo, kad Mortenas jos laukia. Tai pranešė uniformuota moteris, tik tiek. Žinoma, su juo buvo iškart susisiekta ir, pasak pareigūnės, jis „labai laimingas, kad jūs gyva ir sveika“.

Pradėjusi kopti laiptais Nina net nusijuokė iš tų žodžių. Kad Mortenui palengvėjo, neabejojo, bet „laimingu“ vadinti jį, kaip ir jų santuoką, tikrai per skambu. Jis gali būti koks tik nori, bet toli gražu ne laimingas. Išvydusi jo veidą akimirksniu suprato, kad jos įtarimai pasitvirtino.

Jis turbūt matė pro langą, kaip ji grįžta, nes buto durys buvo plačiai atvertos. Mortenas stovėjo laiptinėje ant krūtinės sukryžiavęs rankas. Atrodė, kad ims ir užtvers jai kelią į jų namus, tad Nina nevalingai sulėtino žingsnį, paskui sustojo.

– Tai pagaliau parsiradai.

Mortenas kalbėjo tyliai, kone pašnibždomis.

Nei pyko, nei džiaugėsi. Atrodė kitoks, bet koks, ji nesuprato. Nuo jo žvilgsnio net susigūžė. Tada sukaupė jėgas ir užlipo ant paskutinio laiptelio.

Dabar ji stovėjo taip arti jo, kad beveik lietėsi; vos atsispyrė pagundai prisiglausti veidu jam prie kaklo ir duobutės virš raktikaulio.

– Ar galiu užeiti?

Ji stengėsi kalbėti tvirtu, pasitikinčiu balsu, bet staiga užėmė gerklę, lyg kas būtų užrišęs mazgą. Tai buvo ženklas, kad tuoj pravirks, bet dabar juk reikia paguosti Morteną. Pakėlė galvą norėdama sugauti jo žvilgsnį, ir pamatė, kaip jo veidu nuslinko tamsus šešėlis. Mortenas giliai įkvėpė, abiem rankom suėmė jai galvą susitaršiusiais plaukais ir prisitraukė prie savęs.

Bejėgiškumas.

Jo balsas buvo kupinas bejėgiškumo. Visiško silpnumo, koks apimdavo kassyk, kai kas nors ją pačiupdavo ir iš jo atimdavo.

– Šitaip, – pasakė ir apkabino taip stipriai, kad jai net suskaudo. – Šitaip daugiau niekada nesielk.

RUGSĖJIS

VIRTUVĖ BUVO pilna miltų. Ant stalo, ant grindų, ant vandens čiaupo, miltuotų pėdų pėdsakai koridoriuje.

– Ką jūs čia darot? – nustebo Mortenas, dėdamas į šalį krepšį su nešiojamuoju kompiuteriu.

– Lakštinius! – entuziastingai sušuko Antonas ir iškėlė gelsvą miltuotą juostelę. – Žiūrėk!

O, varge, pagalvojo jis. Ninai turbūt vėl užėjo šeimininkavimo priepuolis. Pasitenkinti „normaliu pyragu“ iš pusfabrikačių ji, aišku, nieku gyvu negalinti. Mortenas su siaubu prisiminė, kaip vieną dieną ant jų virtuvės stalo atsirado pusė ekologiško veršelio. Visą parą butas buvo virtęs tikrų tikriausia mėsine: Nina pjaustė, dalijo, pakavo ir šaldė ar bent jau bandė tai daryti. Viskas baigėsi tuo, kad didesnę pusę teko parduoti jo seseriai, gyvenančiai Grėvėje ir turinčiai didesnį šaldiklį.

Dabar Nina stovėjo virtuvėje miltuota, įkaitusiais skruostais, ir specialia mašinėle, apie kurios egzistavimą Mortenas nė nenutuokė, gamino raviolius.

– Gražu, – išsiblaškęs tarstelėjo Antonui.

– Labas, – pasisveikino Nina. – Na, ir ką sakė?

– Šįkart važiuos Esbenas. Užtat turėjau pažadėti, kad paskui jau vyksiu aš. Greičiausiai dvidešimt trečią dieną.

Pagal tvarkaraštį į platformas Šiaurės jūroje Mortenas važiuodavo kas šešios savaitės, ten dirbdavo keturiolika dienų, bet šįkart paprašė kelionę atidėti. Jis troško su šeima išvykti atostogų. Net laisvą savaitę pasiėmė. Tačiau Nina nenorėjo.

– Dabar man labiausiai reikia daug daug kasdienybės.

Vis dėlto jis įkalbėjo ją ir nuvežė pas Magnusą, kuris susiuvo žaizdą galvoje, apžiūrėjo kaukolę ir nusiuntė į klinikas išsamesniems tyrimams.

– Smegenų sutrenkimą tai jau tikrai susiveikei, – konstatavo Magnusas, šviesdamas jai į akis. – Juk pati supranti, kad reikia patikrinti, ar nėra rimtesnių bėdų. Ir ką tu sau, velniai rautų, galvojai? – Jis pažvelgė į Morteną. – Jei tai vėl pasikartotų, jokiu būdu neleiskite jai užmigti. Miegant žmogus gali panirti į gyvybei pavojingą komą, aplinkiniai nė nepastebės.

Mortenas linktelėjo. Pajuto, kaip išdžiūvo burna. Ir nors klinikose daktarai vėliau pasakė, kad kaukolė neskilusi ir jokių sunkesnių komplikacijų nenustatyta, jis niekaip negalėjo pamiršti Magnuso žodžių, visą savaitę nepavyko gerai išsimiegoti gulint šalia Ninos. Panašiai kaip tais laikais, kai vaikai buvo maži, – vis keldavosi ir sliūkindavo į jų kambarį pasiklausyti, ar tebekvėpuoja.

Nepraėjo nė dvi savaitės, ir Nina grįžo į darbą. Jis nujautė, kad makaronų gamyba – tai jos troškimas įrodyti, jog sugeba ir dirbti, ir rūpintis šeima, kad turi tam laiko, kad ji vėl čia .

Kaip jis norėjo jai pasakyti, kad to visai nereikia. Kad ji jam patinka ir tada, kai pyksta, ir kai pavargusi, tad kam šitaip stengtis. O jeigu jau taip trokšta ką nors įrodyti, visai nebūtina rengti Didžiojo lakštinių čempionato.

Jis užsižiūrėjo į ją. Kaip visada jį užbūrė gyvas ir energingas jos žvilgsnis. Sykį jis rado gabalą diabazo, pilko kaip ir Ninos akys, tad parsitempė namo iš pačios Grenlandijos.

– Ar kas nutiko? – paklausė ji.

– Ne.

Ji išskėtė rankas, kad neišmiltuotų jo marškinių, ir pabučiavo.