Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Gerai, – pasakė ji. – Matiasai, parodyk Antonui tą naują žaidimuką.

– Valio! – sušuko Matiasas, Antonas irgi nušvito, ir jiedu paknopstom nulėkė į Matiaso kambarį.

– Ačiū, – padėkojo Mortenas.

Birgita dar kiek pastovėjo tarpduryje, smalsiai stebėdama, kaip Mortenas įeina į savo butą. Jis pasistengė, kad kaimynė nieko nepamatytų.

Apėjęs kraujo dėmę, jis perlipo per pieno, dribsnių ir šlapimo pliurzę. Pašnairavo į virtuvę, apžvelgė kambarį. Nieko nėra. Tuščias ir Idos kambarys. Ji turbūt vis dar pas suolo draugę Aną. Bet miegamajame ant lovos gulėjo prakaituoti marškinėliai. Ninos. Vadinasi, jos čia būta.

Jis stabtelėjo ir pamėgino susidėlioti padrikas mintis. Kas čia nutiko? Kraujo klanas bauginamai didelis. Aiškiai ne šiaip kas pirštą įsipjovė. Ir šlapimas ... iš kur jis? Jo galvoje ėmė suktis blausios nuotrupos iš kriminalinio serialo apie teismo mediciną. Šlapimą ir išmatas organizmas nevalingai pašalina tada, kai mirties akimirką atsipalaiduoja raumenys.

Mirties akimirką. Ne.

Ne .

Jis ėmė raustis kišenėje ieškodamas mobiliojo telefono. Reikia skambinti policijai.

Tada pasigirdo kažkoks silpnas garselis. Lyg vėjelio dvelksmas, lyg prislopintas verksmas. Mortenas plėšte atplėšė tualeto duris.

Ant tualeto dangčio sėdėjo moteris, kurios jis niekada anksčiau nebuvo matęs. Ji buvo apsiverkusi, atrodė lyg praradusi viską, ką tik įmanoma prarasti. Tvarkinga šukuosena išsidraikiusi, bet dėl dailaus kaklo ir ilgų kojų moteris atrodė elegantiška net ir šiomis aplinkybėmis.

Mortenas akimirką stovėjo praradęs amą.

– Kur Nina? – galiausiai paklausė.

Moteris pažvelgė į jį. Akys buvo užtinusios nuo verksmo.

– Juz po wszystkim 76, – pasakė. Tada laužyta anglų kalba pridūrė: – Is over. Everything is all over. 77

Mortenui ausyse ėmė mušti pulsas. Nina . Kas čia, po velnių, atsitiko?

JI ATSIPEIKĖJO, nes atrodė, kad skęsta. Nebeturėjo kuo kvėpuoti. Prie burnos, nosies ir akių spaudėsi kažkas juodas, šlapias ir glitus. Sulig kiekvienu kvėptelėjimu pavykdavo įtraukti tik pridvisusios tamsos. Oro nebuvo. Visiškai.

Pajuto kylančią paniką – ir tik tada visai atsipeikėjo. Pradėjo karštligiškai mostaguoti rankomis ir galiausiai užgriebė kažką sunkaus ir minkšto. Apklotas? Pamėgino nusimesti nuo veido, bet apdangalas buvo sunkus, kraštai pakišti jai po nugara. Ji ėmė muistytis kaip muistosi skęstantysis, bandydamas iškilti į paviršių.

Tada pajuto skausmą krūtinėje. Tamsa, atrodė, ropščiasi veidu. Tankiai žiopčiodama bandė gaudyti orą, lyg ir pajuto išsivadėjusį rožių kvapą. Gal tai perspėjimas apie mirtį? Rožių ir baltų lelijų kvapas visada primena mirtį. Nusipurčiusi apklotą, ji susiėmė rankomis veidą.

Plastikinis maišelis.

Iš pradžių pamėgino suplėšyti jį į gabalus. Paskui pabandė praplėšti, kad pro skyles patektų oro. Visas kūnas klykte klykė maldaudamas deguonies, plaučius draskė baisiausi traukuliai. Ji vėl įsikabino į maišą. Šįkart pavyko nusitraukti jį nuo veido tiek, kad pajuto oro bangelę.

Ramiai. Kvėpuok lėčiau.

Mintys sukosi kažkur toli toli. Jas reikėjo tikrąja to žodžio prasme sužvejoti tolimoje ir tamsioje smegenų kertelėje.

Kažkas jai ant galvos užmovė maišą. Dabar svarbiausia jį nusitraukti. Iškėlusi vieną ranką virš galvos, ji pagaliau tvirtai sugriebė storą šiugždantį plastiką. Vienu staigiu judesiu nusitraukė maišą ir ėmė giliai kvėpuoti, gurkšnis po gurkšnio į plaučius traukdama orą.

Tamsa aplinkui atrodė gili ir juoda it derva. Iš pradžių ji netgi nelabai suvokė, ar yra atsimerkusi, ar ne. Pirmasis keistas impulsas – pakelti ranką prie akių ir pasitikrinti.

– Tu gyva, Nina. Giliai įkvėpk ir susiimk.

Ir tai padėjo.

Tamsoje garsiai ištarti žodžiai nuskambėjo labai tikroviškai. Nina šiek tiek kilstelėjo, kad galėtų atsisėsti ir mažumėlę suktelėti galvą. Nudiegė skausmas. Ypač vienoje galvos pusėje. Galva atrodė sunki ir dilgčiojo. Žandikaulis ir sprandas buvo glitūs ir drėgni. Kraujas, abejingai pagalvojo Nina ir staiga prisiminė, kad ją užgriuvo tas pabaisa iš geležinkelio stoties su pistoletu rankoje. Ji buvo tikra, kad jis pribaigs ją vietoje, koridoriuje ant grindų. Bet užpuolikas kažkodėl sugalvojo palaukti.

Atsargiai pasukusi galvą į kitą pusę, ji pastebėjo kažkur tolumoje prasiskverbiantį šviesos pluoštelį. Ir dar išgirdo tylutėlį nenutrūkstamą dejavimą, kaip sučiupto žvėrelio.

Mikas.

Ji kaipmat sumojo, kad čia jis, nors dejonė buvo prislopinta, lyg dejuotų kažkur toli, gal net kitame pasaulyje. Kur jis?

Nina ištiesė vieną ranką į priekį ir atsitrenkė į kažkokį lygų, vėsų paviršių. Langas. Ji sėdi automobilio gale, gal furgone. Mašinos grindys išklotos kažkokiu šiurkščiu veltiniu. Ji apgraibomis apieškojo pakraščius, apčiuopė kažką panašaus į grotas, kokios įstatomos vežiojant šunis. Akys pamažu apsiprato prie tamsos, ji įžiūrėjo durų siluetą, užuodė alyvos ir automobilio kvapą. Greičiausiai čia garažas ar kokios dirbtuvės, pamanė. Vyras, regis, kažkur išėjęs, užtat Miko verksmas nepaliaujamai sklinda pro tas šunų groteles.

Jis išsigandęs.

– Mikai!

Nina laukė ir klausėsi tamsoje. Ją ėmė tąsyti šleikštulys. Bandė kažką sakyti, bet liežuvis buvo sunkus.

Vėl pašaukė vaiką ir pabeldė į groteles.

– Mikai, nebijok. Aš čia.

Berniukas jos, žinoma, nesupranta, prisiminė. Tačiau dabar bent jau žinos toje tamsoje esąs ne vienas, galbūt net pažino jos balsą. Akimirką šniurkščiojimas nutilo, berniukas turbūt sėdėjo ir klausėsi tamsoje. Paskui vėl pasigirdo tylutėlis verkšlenimas.

Nina atsiklaupė ant kelių ir nurėpliojo automobilio grindimis. Apgraibomis čiupinėjo dugną, kaišiojo pirštus į visus plyšius. Ir staiga kažką aptiko. Lygų, plokščią žiedą, prigludusį prie pat grindų už užpakalinės sėdynės. Nina pabandė trūktelėti žiedą, pajuto, kaip po ja sujudėjo veltinis ir grindys. Mašinos dugne, regis, buvo liukas. Teko šiek tiek paplušėti, kol galiausiai pavyko įkišti ranką į kiaurymę po liuku. Apčiuopė atsarginį ratą ir sulenktą minkšto plastiko paketą, kuriame buvo kažkas sunkaus. Nina ištraukė paketą ir pergalingai atidarė. Jame gulėjo įrankiai.

Jei tasai žmogus iš geležinkelio stoties manė, kad ji čia taip ir nustips su paskubom užmautu maišiuku ant galvos, labai klydo. Jis klydo ir manydamas, kad ji tūnos čia rankas sudėjusi.

Nina pajuto panieką, ją tiesiog apėmė įsiūtis. Tokie – jie visi. Maitėdos, kiekvieną mielą dieną sukantys ratus ieškodami silpniausiųjų, kad galėtų pakapoti mėsytės. Pedofilai, žagintojai, sąvadautojai. Prakeita viso pasaulio padugnių kariauna. O iš tiesų jie mažyčiai kvaili vargšeliai. Ne daugiau.

Šitas – irgi ne išimtis. Jis negaus nei Miko, nei jos.

Nina ištraukė iš plastikinio paketo skečiamąjį veržliaraktį ir pamojavo ore. Ji nenutuokė, kur tas vyras dabar, bet kadangi paliko Miką, vadinasi, tikrai grįš. Juk pas ją į namus atvažiavo berniuko. Jam reikia to vaiko. Todėl gal vis dėlto pernelyg rizikinga dabar daužti langą, nes jis gali išgirsti. Padėjusi veržliaraktį, ji apčiuopė tvirtų grotelių kraštus. Net tamsoje nesunkiai surado varžtus, kuriais buvo prisuktos grotos, o antras iš maišiuko ištrauktas atsuktuvas kaip tik tiko jiems atsukti. Pasilenkusi į priekį, Nina po vieną išsuko varžtus, tada nuėmė grotas ir numetė sau po kojomis.

– Mikai?

Priekyje vėl buvo tylu. Ropodama ji šiaip taip prasibrovė pro sėdynių atlošus į mašinos priekį ir žnektelėjo kažkur visai šalia tos vietos, kur turėjo būti vaiko kėdutė. Jautė – berniukas muistosi. Greitai atidarė duris vairuotojo pusėje, ir akinamai balta šviesa apšvietė berniuką, jis išsigandęs sumirksėjo. Nina pamanė, kad vaikas turbūt jos nebepažįsta. Jis buvo prisegtas saugos diržais, kaip paprastai prisegami trejų metukų pypliai, vežami pas senelius. Mikas mažais pirštukais čiupinėjo diržus ir beveik be garso išsigandęs verkšleno.