Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Jam parodė nuotraukas. Akivaizdžiai tam, kad jį sukrėstų. Ir tikrai sukrėtė. Nors teismo medicinos institute ją jau buvo matęs, buvo tikrai baisu žiūrėti į tas nuotraukas, padarytas nusikaltimo vietoje. Ji susirietusi guli ant lovos, plaukai mirksta kraujo klane. Smurtas toks tikras ir nesterilus. Galima net matyti , kokie stiprūs buvo tie mirtini smūgiai. Jis galvojo apie stambųjį lietuvį, apie jo rankas, prisiminė telefonu ištartus jo žodžius, kai mėgino jį sustabdyti. Not until you pay. 74Jį sukaustė siaubas.

Policija juo vis dar domisi. Bet jis nepapasakojo nei apie lietuvį, nei apie Aleksandrą, nei apie inkstą, kurio verkiant reikia. Ir jis puikiai žinojo kodėl. Nors išmetė mobilųjį, nuotrauką ir kraujo mėginį, vis dar turėjo vilties, nors tai atrodė neracionalu ir už bet kokios tikrovės ribų.

Gal jie jaučia, kad jis meluoja, nepasako visko iki galo? Gal dėl to taip ilgai laikė, nors jis praėjo visus kryžiaus kelius ir netgi papasakojo apie Inger apsilankymą. Jie nusiuntė žmogų į Torbeką patikrinti jo alibi. Ši mintis atrodė nepakeliama. Jis įsivaizdavo, kaip Kelis suraukia antakius ir padeda šonan pypkę. Atsistoja ir pasitinka policininką. Išklauso naujieną apie Kariną ir apie įtarimus Janui. Jam net dingtelėjo, kad paskui Kelis sėda į savo seną juodą mersedesą ir važiuoja prie Jamerlando įlankos atimti iš jo Anės.

Žinoma, senis taip nepadarytų. Juk jiedu su Ane susituokę, o santuoką Kelis gerbia. Santuoką taip, bet nebūtinai vyrą, už kurio ištekėjo jo dukra. Janas puikiai suprato, kad tos pagarbos dabar tikrai nebeliko. Jei apskritai buvo. Dėl to jam labiausiai ir skaudėjo širdį.

– Viskas susitvarkys, – pasakė advokatas ir patapšnojo jam per petį. – Iš dalies turite alibi, be to, nėra jokių įrodymų, kad būtumėte lankęsis nusikaltimo vietoje ir palikęs pėdsakų. O visa kita... jiems įrodyti bus nepaprastai sunku.

Janas dar kartą linktelėjo ir skubiai įsėdo į mašiną.

– Iki rytojaus, – pasakė ir užtrenkė dureles, neleisdamas advokatui atsakyti.

Visa kita...

Vyriškis su mėlynu megztiniu apie tai jau užsiminė. Tas, kuris panašus į geležinkelietį. „Tokiems kaip jūs, pone Markarai, nebūtina patiems purvintis rankų. Už jus tai padarys pinigai.“

Šis įtarimas jį žeidė labiau negu būtų įžeidęs tiesmukas apkaltinimas žmogžudyste. Dar ir dėl to, kad tai buvo panašu į tiesą. Jis juk iš tiesų susekė Kariną. Ir pasiūlė lietuviui pinigų, kad ją atvežtų. O kad jis, Janas, neketino atimti jai gyvybės, kas beįrodys?

Kelias namo pasirodė be galo ilgas, ypač dėl to, kad važiavo labai nenorom. Po ilgų itin saulėtų ir karštų savaičių giedrą dangų aptraukė iš vakarų atplaukę debesys, pakilo vėjas. Dėl to sutemos regėjosi dar gūdesnės, o pušis vėjas taip lenkė prie žemės, kad atrodė, jos tuoj užgrius ant namų. Ir vėl sugedo garažo vartai. Jis buvo pernelyg pavargęs, kad susinervintų, todėl pastatė mašiną ant žvyro priešais namą. Užuodė jūrą, nors automobilyje buvo surūkęs tris cigaretes. Jūrą ir dar kažką – drėgną lietaus kvapą, nors paties lietaus vėjas dar nespėjo atpūsti.

Vos įkišo raktą į spyną, namo durys atsilapojo taip staiga, kad jam iš rankų iškrito raktų ryšulys. Kažkas vožė į veidą, ir jis nuskriejo laiptais žemyn. Parkrito ant žvyro, kojos terkštelėjo į akmeninius laiptus.

Tarpdury stovėjo lietuvis. Į nugarą jam tvieskė šviesa, todėl atrodė panašus ne į žmogų, o į monstrą – didžiulis tamsus siluetas užėmė visą Jano regos lauką. Vienoje rankoje lietuvis laikė pistoletą, kita kaip buldozerio kaušu buvo suspaudęs Aleksandro galvą. Janui išsprūdo nevalinga dejonė. Tik ne Aleksandrą.

– Dėl Dievo... – sušnabždėjo ir kaipmat sumojo, kad kalba daniškai, tas milžinas jo nesupras. – Paleisk jį.

Vyras pažvelgė į jį.

– Now, – prabilo tokiu balsu, kad Janas pagalvojo apie surūdijusią geležį. – Now you pay. 75

ANTONAS BUVO nuvargęs ir paniuręs. Vargšiukas, kaip sako Morteno motina; tinkamas žodis nusakyti būsenai, kai net mažmožis atrodo lyg pasaulio pabaiga ir žmogus nieko nebeįstengia, net atsigulti į lovą.

O kad Nina bent automobilio nebūtų pasiėmusi, mąstė Mortenas. Po paraliais! Šiandien jis visai netroško kulniuoti pėsčias, vedinas nenuorama septynmečiu, paimtu iš pailgintos dienos grupės. Vedamas už rankos Antonas jautėsi baisiai įžeistas, bet jei nepaskubinsi, jis būtinai vilksis iš paskos.

Į darbą ji paskambino, o jam – ne. Jam paskambino Magnusas iš Anglininkų stovyklos ir kone atsiprašydamas pranešė:

– Viskas jai gerai. Prašė perduoti, kad nesijaudintumėte.

Žinoma, malonu sužinoti, kad ji neguli negyva kokioj vasarnamių kvartalo pakrūmėj, bet šiaip tai – nekokia paguoda. Ji vėl malasi tame savo paraleliniame pasaulėlyje, į kurį jam uždrausta net pažvelgti. Pasaulėlyje, kur daug smurto, katastrofų ir negyvėlių. Jis puikiai suprato, kad taip mąstyti neprotinga, bet niekaip neįstengė nusikratyti jausmo, jog tą kitą pasaulį, į kurį Nina kažkada buvo nuklydusi, grįždama namo atsitempė čionai, į jų ramų gyvenimą Danijoje, taigi greit nebebus saugu net nuosavame vasarnamyje.

– Aš alkanas, – pasakė Antonas.

– Kai grįšim namo, gausi sumuštinį.

– Duona man neskanu, – skundėsi Antonas.

– Skanu, skanu.

– Ne. Joje pilna grūdų ...

Mortenas atsiduso. Antonas toks išrankus maistui – bet tik kartais, lyg užplūdus kokioms bangoms. Kai jis laimingas, saugus ir pailsėjęs, valgo net alyvuoges, brokolius, vištų kepenėles ir kitas keistenybes. O kartais jo racionas taip susiaurėja, kad neįsiūlysi ničnieko, išskyrus avižinius dribsnius su pienu. Niekada neaišku, ką jis valgys ir ar valgys be skandalų bei verksmų.

– Ką nors sugalvosim, – burbtelėjo.

– Betgi aš alkanas jau dabar .

Mortenas pasidavė ir nupirko jam ledų.

Atidaręs buto duris, koridoriuje jis užuodė kvapą, kuris privertė sunerimti. Stabtelėjo. Antonas vis dar lipo laiptais, mat turėjo savo ritualą: dvi pakopas palipi į viršų, tada per vieną nušoki žemyn, ir, žinoma, kaip galima triukšmingiau.

Jis uždegė šviesą. Koridorius kaipmat nušvito, ir slėpiningi tamsūs šešėliai pavirto striukėmis, šalikais, batais, net riedlente. Jo akį patraukė įtartina didelė apdžiūvusio kraujo dėmė ant aptrinto parketo. Tolėliau gulėjo dubenėlis, telkšojo klanas pieno su ištežusiais kukurūzų dribsniais. Ir kažkas dvokė. Šlapimas.

– Antonai! – garsiai suriko jis.

Antonas tylėdamas žvelgė į jį nuo paskutinės laiptų pakopos.

– Nueik ir pažiūrėk, ar Birgita namie. Galbūt pažaisk su Matiasu.

– Bet aš alkanas...

– Daryk kas liepiama!

Antonas akivaizdžiai išsigando. Mortenas norėjo jį apraminti, bet dabar tiesiog neįstengė. Jį apėmė tokia baimė, kad kiti jausmai tarsi nuslopo. Uždaręs savo buto duris, pats paskambino į kaimynų duris. Jas atidarė Matiasas, tačiau jam įkandin pasirodė ir Birgita.

– Labas, – pasisveikino ji. – Ar pas jus įsilaužė?

– Kodėl klausi? – nustebo Mortenas, niekaip negalėdamas nusikratyti baimės.

– Šį rytą mačiau policijos automobilį.

– Na, taip. Aš tik norėjau paklausti, gal Antonas galėtų kokią valandą pas jus pabūti? Istorija ilgesnė ir painesnė, bet aš viską papasakosiu vėliau. – Jis tą istoriją laikė kaip kaulą išalkusiam šuniui, palei pat šnirpšlę, nes žinojo: smalsumas – viena varomųjų Birgitos gyvenimo jėgų.

Laukti to kaulo jai buvo nemiela, bet turbūt pastebėjo, kad Mortenas labai įsitempęs.