Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ir štai dabar ji stovi čia. Sigita neįsivaizdavo, ką darys paskui, be to, neaišku, kuo apskritai visa tai baigsis. Žalvarinėje lentelėje ant baltos sienos buvo užrašyta pavardė: MARQUART. Ta pati. Štai kur gyvena žmogus, kuris renka jos vaikus. Tačiau neaišku, ar čia ji ras Miką.

Šniukštinėti aplinkui nebuvo prasmės – išslapstytos stebėjimo kameros jau užfiksavo, kaip ji išlipa iš taksi. Tad keliuku patraukė prie baltosios pilaitės.

Paspaudusi skambučio mygtuką išgirdo smagią melodiją, lyg ir nederančią prie tų aukštų baltų sienų, nesibaigiančios vejos ir sunkių tikmedžio durų. Pasigirdo žingsniai, ir durys prasivėrė.

Ant slenksčio stovėjo berniukas. Ji kaipmat sumojo, kas jis toks, nes buvo iš akies trauktas Mikas.

– Hej , – ištarė jis ir ėmė kažką kalbėti, bet ji ničnieko nesuprato. Neįstengė išspausti nė žodelio, tik spoksojo į vaiką.

Jis vilkėjo džinsus ir marškinėlius, avėjo raudonais lakuotais Ferrari sportbačiais. Ant galvos – raudonas šalmas, tik uždėtas atbulai. Aštuonerių metukų vaikas atrodė kažkoks per mažas, per laibas, ne, veikiau gležnas. Veidukas papurtęs, o įdegis neįstengė paslėpti pablyškimo, ypač aplink akutes. Ant vienos rankos buvo užrištas marlinis tvarstis, iš po kurio kyšojo švirkštas. Jis serga, toptelėjo Sigitai. Mano sūnelis sunkiai serga. Kas gi jam nutiko šiame svetimame krašte?

Vaikas vėl kažką pasakė, iš intonacijos ji suprato, kad kažko klausia.

– Ar tavo tėtis arba mama namie? – pasiteiravo ji ir tik paskui suvokė, kad lietuviškai jis nesupranta. Toks panašus į Miką, o iš akių ir šypsenėlės – tikras Darius. Koks absurdas, kad jiedu vienas kito nesupranta.

– Is your father at home? Or you mother? 65– vėl paklausė svarstydama, kad jis turbūt dar nemoka angliškai, tačiau berniukas linktelėjo.

– Mother, – pasakė jis. – Wait. 66– Ir pradingo name.

Netrukus grįžo lydimas lieknos moters, įpusėjusios penktą dešimtį. Sigita žvelgė į moterį, tapusią jos sūnaus motina. Ji vilkėjo baltus džinsus ir rožinius marškinius. Atrodė švelni, o dėl pastelinių spalvų – kažkokia neryžtinga, tarsi savo pačios namuose nerastų vietos. Kaip ir berniukas įdegusi saulėje, šviesiaplaukė – niekas nė nesuabejotų, jog tai motina ir sūnus.

– Anė Markar, – ištiesė ranką. – How may I help you? 67

Minutėlę ji atidžiai žvelgė Sigitai į veidą ir staiga suakmenėjo. Ją turbūt persmelkė toks pat jausmas, koks apėmė Sigitą išvydus berniuką. Genų pėdsakų neišnaikinsi. Sigitos veide įžiūrėjusi savo sūnaus bruožus, ji persigando.

– Ne, – išratė. – Go away! 68– Ir jau ketino uždaryti duris.

Sigita žengė žingsnį į priekį.

– Please, – pasakė ji. – I just want to talk. Please... 69

– Talk?.. – Moteris dvejojo. – Yes, perhaps, we’d better. 70

Langas buvo didžiulis, nuo grindų iki pat lubų. Namai, pilni dangaus ir jūros. Netgi per daug, pamanė Sigita, ypač dabar, kai pakilo vėjas, kai suputojo bangos. Negi jie čia nepripažįsta užuolaidų? Namai juk pirmiausia skirti tam, kad žmogus galėtų apsisaugoti nuo gamtos.

Kambarys atrodė milžiniškas. Prie vienos sienos stovėjo židinys, kurį Anė Markar įžiebė spustelėjusi nuotolinio valdymo pultelį – kaip kokį televizorių. Grindis dengė melsvai pilkšvos plytelės, kokių Sigita dar nebuvo regėjusi. Vidury pustuščio kambario stovėjo ryškiai raudona odinė pasagos formos sofa. Sigita suprato patekusi į vieną iš tų būstų, kurių nuotraukos mirga madų žurnaluose; bet net jai, mėgstančiai tvarką ir griežtas linijas, čia atrodė per sterilu. Buvo nejauku sėdėti toje akmeninėje pokylių salėje.

– Jo vardas Aleksandras, – pasakė Anė Markar švaria anglų kalba, kokia kalba britai. Ji šnekėjo kur kas taisyklingiau negu Sigita. – Nuostabus vaikas: mielas, drąsus, protingas. Be galo jį myliu.

Sigitoje tarsi kažkas išsilaisvino. Seni mazgai, sena gėda. Ačiū, sušnabždėjo mintyse. Šventoji Marija, Dievo Motina, ačiū už šią akimirką. Dabar ji jau tiksliai žino: jos pirmagimis neklaidžioja tamsybėse kaip nuogasis gemalėlis iš to košmariško sapno. Jis vardu Aleksandras. Ir turi mylinčią mamą.

O Aleksandras kažkur išlėkė, Sigita nesuprato kur. Anė Markar kažką pasakė berniukui daniškai, jo veidelis nušvito, entuziastingai sušuko: „Yesss!“ Turbūt gavo leidimą kažkam, ko šiaip jau taip lengvai neišprašytų. Nusipirkti vaizdajuostę? Kompiuterinį žaidimą? Jie – turtingi, ir vaikas, be abejonės, gali gauti ko užsigeidęs. Sigitai dilgtelėjo širdį. Jei Mikas kada nors sužinos turįs vyresnį brolį ir kad tas gyvena tokį prabangų gyvenimą, ar nepradės pavyduliauti?

Ir vėl grįžo baimė dėl Miko.

– Atvykau ne dėl Aleksandro, – pasakė ji. – Dėl Miko. Mano mažylio. Ar jis čia? Ar jūs jį matėte?

Anė Markar atrodė suglumusi.

– Mažylio? Ne. Aš... Jūs turite dar vieną vaiką?

– Taip. Miką. Jam dabar treji.

Anė Markar staiga kažkaip pasikeitė. Sėdėjo tyli ir žvelgė į savo arbatos puodelį, lyg bandytų išskaityti kažkokią paslaptingą tiesą. Paskui pakėlė galvą.

– To paties tėvo?

– Taip, – linktelėjo Sigita, kiek nustebinta Anės Markar klausimo.

– Dieve... – tarstelėjo Anė Markar. – Jam juk vos treji... – Jos skruostais ėmė riedėti ašaros. – Taip nesąžininga... – sušnabždėjo ji. – Negaliu tuo patikėti.

– Aš nesuprantu... – nedrąsiai pradėjo Sigita.

– Jūs matėte, jis serga.

– Taip. – Sigita negalėjo nematyti.

– Jį kamuoja vadinamasis nefrotinis sindromas. Beveik visiškai atsisakė inkstukai. Dukart per savaitę atliekame dializę. Rūsyje turime įsirengę nedidukę kliniką, kad nereikėtų tų varginančių kelionių į ligoninę, bet vis tiek... Jis beveik nesiskundžia, nors tai šitaip skausminga. Ir... ir niekas nepadeda.

– Ar jam negalima persodinti inksto? – paklausė Sigita.

– Bandėme. Mano vyras atidavė vieną savo inkstą, bet... bet mes juk... ne biologiniai tėvai. Aleksandro organizmas jį atmetė, jokie vaistai nepadėjo. Dabar liga tik dar labiau progresuoja...

Tą akimirką Sigita viską suprato: ir kodėl Janas Markaras jos ieškojo, ir kodėl pradingo jos sūnelis.

BERNIUKAS PRISIMERKĘS sėdėjo ant užpakalinės sėdynės ir nė nereagavo, kai Nina pasistatė mašiną Fejė gatvėje. Policijos automobilio nebebuvo, langai trečiame aukšte – tamsūs. Arba Morteno nėra namie, arba jis išvežė vaikus pas savo seserį į Grevę, susirūpinusi mąstė Nina. Kilus krizėms jis visada stengdavosi apsaugoti vaikus. Esą jie neturi matyti, kad kažkas ne taip, kad jis nesivaldo. O dabar turbūt kaip tik ir nebesivaldo.

Nina užsimerkė ir pajuto, kaip ją ima graužti sąžinė. Šįvakar ji viską paaiškins. Jis padės galvą jai ant kelių, o ji glostys jam smakrą, ramins, kad dabar tikrai nebėra ko bijoti. Vaikus jie turbūt galėtų palikti nakvoti pas Hanę ir Pėterį.

Ji atsargiai iškėlė Miką iš automobilio ir užnešė laiptais į trečią aukštą. Berniukas nemiegojo, bet atrodė pavargęs ir nusilpęs, lyg visas jėgas būtų palikęs prie jūros. Jis nė nekrustelėjo, kai ji atsargiai išsitraukė iš kelnių kišenės raktus ir tyliai atrakino duris. Iš kaimynų Jensenų buto sklido prislopintas vaizdo žaidimukų burzgimas, virtuvėje kažkas barškino puodais. Ji nenorėjo būti pastebėta. Tik ne dabar.

Bute buvo vėsu ir tylu, ir pirmąkart nuo vakar popietės, kai paėmė tą lagaminą, Nina pajuto baisiausią alkį, net diafragmą sutraukė. Koridoriuje nusispyrusi basutes nušlepsėjo į kambarį ir paguldė Miką ant sofos.