Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Janas stengėsi išlikti ramus, bet tas žmogėnas badė jį akupunktūrinėmis adatėlėmis – kruopščiai ir šaltakraujiškai.

– Jūs perlenkiate lazdą, – pasakė. – Karina yra... buvo, kaip sakiau, šilta, labai moteriška , bet esu tikras, ji suprato, ką man reiškia santuoka.

– Tai pasisekė! Ar ir jūsų žmona supranta?

– Žinoma! Tiksliau... Ne, Anei aš nepasakojau apie... epizodą su Karina. Viliuosi, kad nepasakosite ir jūs. Anė labai pažeidžiama.

– Tikėkimės, kad to neprireiks. Gal galite pasakyti, kodėl Karina Kongsted vakar staiga išvyko iš namų?

– Ne. Aš... Aš tuo metu nebuvau namie. Bet juk ji nuvažiavo į vasarnamį. Gal tiesiog norėjo porą dienų pailsėti?

– Taigi šito nematėte? – Kvistgoras padėjo ant stalo priešais Janą plastikinę įmautę. Joje gulėjo raštelis su dviem sausais žodžiais: „AŠ PASITRAUKIU.“

Janas išspaudė šypseną.

– Aš tikrai nepriėmiau to už gryną pinigą. Pamaniau, ji tiesiog pajuokavo. Nes vis skundėsi, jog baisiai sunku dirbti tokiame karštyje... Kaip sakiau, pagalvojau, kad nutarė pasiimti porą laisvų dienų, tik pranešė apie tai... šiek tiek netradiciškai.

– Jūsų žmona tvirtino, kad Karina Kongsted išvykdama atrodė labai sunerimusi.

– Tikrai? Na, aš to pasakyti negaliu. Manęs nebuvo namie.

– Nebuvo. Bet jūs susisiekėte su sekimo bendrove ir paprašėte nustatyti jos automobilio buvimo vietą. Kodėl, pone Markarai?

Jam net ausyse suspengė. Suvokė, kad sėdi išsiviepęs, nors ir žinojo, kad apsimetinėti niekuo dėtam nepavyks. Neišeis pasakyti, esą nieko čia ypatingo, mes visada siunčiame užklausą, kai kas nors naudojasi bendrovės automobiliu. Nebegalėjo. Prakeiktas geležinkelietis sudrebino žemę jam po kojomis, pričiupo jį ir, atrodo, nebepaleis.

– Kaip matau, jums reikia laiko pamąstyti, – pareiškė Andersas Kvistgoras. – Gal norėtumėte paskambinti savo advokatui? Deja, turiu konstatuoti, kad nuo šiol jūs apklausiamas kaip kaltinamasis.

PAKRANTĖS PARKE poilsiautojų beveik nebuvo, nors virš Kopenhagos tvyrojo nepakeliamas karštis. Jau tiek savaičių kamuoja kaitra ir sausra, kad Kopenhagos gyventojai seniausiai galėjo suvokti, koks naudingas pajūrio klimatas, kad galima atsigaivinti vandenyje, pasideginti saulutėje, mąstė Nina. Nedideliame paplūdimėlyje, kurį jį pasirinko, ant pernelyg mažų rankšluostėlių gulinėjo keletas apsnūdusių studentų, ant smėlio priešais save jie buvo išsidėlioję knygas. Blaškėsi ir vienišas riedutininkas, prakaituotas jaunuolis nuogais nusvilusiais pečiais, vos neparvertęs per gatvę einančio berniuko.

Nina, mergina ir berniukas sėdėjo kiekvienas ant savo naujutėlaičio minkšto rankšluosčio ir žiūrėjo į veidrodinį vandens paviršių. Nedvelkė nė menkiausias vėjelis, todėl jūra buvo lygi kaip stiklas. Į krantą beveik be garso mušėsi bangelės, ir toji tyla Ninai atrodė vis nejaukesnė. Berniukas sėdėjo nudelbęs galvą ir pirščiukais žarstė smėlį. Marija pusiausėda įsitasė ant savo rankšluosčio. Buvo užsidėjusi naujus tamsius akinius ir mėgavosi kaitria popietės saulute. Siauri ilgi džinsai gulėjo numesti šalia, aptempti marškinėliai tik šiek tiek pridengė ilgas baltas kojas. Nuo tada, kai įsėdo į mašiną, su Nina ir berniuku ji beveik nekalbėjo. Paplūdimys tiks, pasakė, tik pakeliui reikia nusipirkti rankšluostį, tamsius akinius ir maudymosi kostiumėlį. Ninai akimirką pasirodė, kad ji derasi su savo maištingąja paaugle dukra. Laimė, sugebėjo rasti kompromisą: nupirko rankšluostį, kremą nuo saulės ir tamsius akinius. Pakeliui sustojo prie parduotuvės „Matas“ Amagerbro gatvėje, joje rado visų reikiamų dalykų. Berniukui Nina nupirko nediduką apdulkėjusį rinkinuką – gelsvai raudoną kibiriuką, kastuvėlį ir kiaurasamtį. Paskui, jau einant prie vandens, – ir po porciją ledų kiekvienam. Marija paėmė vaiką už rankos ir, rodydama į iškabą su nupaišytais ledais, kažką pasakė; didžiam Ninos palengvėjimui, berniukas jai atsakė ir parodė į didžiulę porciją vaflinių ledų. Šiokia tokia pergalė. Bet daugiau berniukas nebekalbėjo, nors Marija keletą kartų bandė jo kažko atsargiai paklausti. Vaikas demonstratyviai atsisėdo šonu ir ėmė rankutėmis žarstyti šiltą baltą smėlį.

Nina žvilgtelėjo į Mariją ir nusprendė nutraukti tylą – bent jau tarp jųdviejų. Apie ką kalbėti su šia mergina? Apie darbą Helgolando gatvėje, apie tai, ką veikė prieš atvykdama į Kopenhagą? Apie viltis ir svajones, jei ji dar jų turi? Ją kankino faktas, kad Mariją ji nusipirko lygiai kaip tie vyrai, kurie vakarais trinasi aplink merginas.

– How long have you been in Denmark? 55

Nina norėjo dar paklausti, ar jai čia patinka, bet susilaikė.

Marija pakėlė galvą, pažvelgė į Niną ir šyptelėjo – nei draugiškai, nei baikščiai.

– Seven weeks, – pasakė ir mostelėjo galva į miesto pusę. – It is a beautiful city. 56

Nina žiūrėjo į ilgas ir dailias Marijos kojas, į pėdas, kurias ji buvo panardinusi į smėlį. Ant kairiosios šlaunies, tiesiai virš kelio, buvo matyti dvi nedidukės raudonos žaizdelės. Nuo cigarečių, dingtelėjo Ninai, ir prieš akis iškilo vakarykščio vyrioko su ištatuiruota gyvate vaizdas. Aišku, tas žaizdeles išdeginti galėjo ir ne jis. Juk Marija čia gyvena vos septynias savaites, o žaizdelės sugijusios.

Pastebėjusi jos žvilgsnį, mergina perbraukė ranka per šlaunį. Pašoko ir mostelėjo galva į vandenį.

– I go swim. Just a quick one. 57

Nina linktelėjo ir nusišypsojo, kai Marijai nusivilkus marškinėlius pasimatė balta medvilninė liemenėlė plačiais dirželiais. Nina prisiminė Idą, stovinčią savo mažyčiame kambarėlyje vieną praeitos savaitės vakarą.

Ji nusipirko liemenėlę – vieną iš tokių, kokias dėvi sportininkės, labai aptemptą. Atėjo laikas, mat krūtys Idai pradėjo augti kur kas anksčiau negu Ninai. Mortenas su Nina net juokavo, kad jau dabar Idos krūtys didesnės negu motinos, bet pamačiusi dukrą su naująja liemenėle Nina suglumo. Nusipirko nei paklaususi, nei pasitarusi.

Nina papurtė galvą. Ir ko jau čia klausti? Negi: ar turiu teisę būti suaugusi?

Marija apsisuko ir tekina pasileido prie vandens – tik su liemenėle ir kelnaitėmis. Palinkusi į priekį ištiesė rankas, grakščiai šoko į vandenį ir panėrė. Išniro už kelių metrų, kelis kartus vikriai mostelėjo rankomis, tada apsivertė ant nugaros ir ėmė taškytis kojomis.

– You come too 58, – sušuko ir pirmąkart plačiai nusišypsojo. – Ateik čia.

Berniukas liovėsi žarstęs smėliuką ir smalsiai spoksojo į Mariją. Jo žvilgsnis pasikeitė. Atsisuko ir klausiamai pažvelgė į Niną. Ją užliejo šilumos banga. Jis prašo jos leidimo.

Nina prisitraukė berniuką, kad padėtų jam nusivilkti marškinėlius ir kelnaites. Tada paleido ir stebėjo, kaip jis skuodžia šlapiu smėliu, atsargiai trepsi per bangeles prie kranto. Kai didesnė bangelė apsėmė pėdas ir kulkšnis, iš džiaugsmo net suriko, tada įsidrąsino ir žengė dar kelis žingsnelius gilyn, susvyravo ir žnektelėjo į vandenį, akutės suspindo ir iš baimės, ir iš džiaugsmo. Marija tučtuojau prie jo priplaukė ir padėjo atsistoti, Nina girdėjo, kaip jie kalbasi. Marija kažką pasakė, o berniukas atsakė tokiu niurgzliu balsu, kokiu vaikai paprastai kalba, kai jiems reikia pagalbos. Marija nusišypsojo ir sušiaušė trumpus baltus šlapius plaukučius. Tada pasakė dar kažką, paėmė berniuką už rankų, kilstelėjo ir ėmė tampyti pirmyn atgal vandens paviršiumi. Berniukas kvatojo, buvo matyti balti jo pieniniai dantukai, o Marija juokėsi skambiu mergaitišku balsu. Ji dar sykį pažvelgė į Niną ir mostelėjo ranka.