Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Bet berniukas iš lagamino dar visai mažiukas, net ciniškiausioms vagių gaujoms jokios naudos neatneštų. Gal jis – įkaitas ar prisidengiant juo bandoma gauti socialinių lengvatų? Yra buvę tokių atvejų, bet daugiausia Anglijoje.

Jis toks gražus, mąstė Nina. Nežinia, ar pedofilams tai svarbu, bet labai gali būti, kad koks nors iškrypęs niekšas užsisakė gražutį berniuką vienai ar kelioms naktims pasismaginti be jokių įsipareigojimų. Nina žiūrėjo į berniuką – apsivilkęs išvirkščiais marškinėliais, mažos pėdutės apautos rūpestingai užsegtais sandalais, – ir mintis apie jį kokio iškrypėlio lovoje net nupurtė.

Ji prisivertė nusišypsoti.

Kur jis atsidurtų, jeigu jinai perduotų jį policijai, o ši neaptiktų jokių pėdsakų? Vaikų namuose Lietuvoje? O gal būtų grąžintas tam giminaičiui, kuris pardavė vaiką žmogui, pasiūliusiam didžiausią kainą? Galbūt aukštam skustagalviui patėviui stambiais pečiais ir didelėmis rankomis, kuriomis jis pasmaugė Kariną?

Atidariusi dušinės duris tvirtai suėmė berniuką už rankos. Pirmiausia reikia papusryčiauti, tada išsiaiškinti, kur ta Šventoji Širdis. Būtina vėl susitikti su mergaite iš Helgolando gatvės.

ADRESATAS GYVENA Danijoje. Na, žinoma! Ir kaip ji galėjo būti tokia kvaila manydama, kad danas gyvena Lietuvoje? Sigita spoksojo į raides ir mąstė, ką daryti.

Pusvalandžiu anksčiau negu Julija paskambino Gužas. Teiravosi, gal ji persigalvojo dėl pasirodymo per televiziją ir ar nebandė susisiekti pagrobėjai. Ji atsakė, kad ne. Apie Juliją, Zitą ir daną nepasakojo.

Privalau pati važiuoti į Daniją, svarstė ji. Turiu susirasti tą žmogų ir paklausti, ką turiu padaryti, kad atiduotų Miką.

Bet ėmė graužti nerami mintis: o gal nebėra prasmės? O jei danas jau gavo ko norėjęs ir jam dabar nusispjaut į ją?

Jis renka mano vaikus, persmelkė siaubinga mintis. Jau du turi.

Kai pavyko numigti kelias valandas, ji susapnavo aną vaikelį. Išplaukė iš tamsos mažas žmogutis, bet su gemalo veidu – aklas, beplaukis, nuogas belytis kūnelis. Pravėręs bedantę, dar nesusiformavusią burnytę tiesė į ją rankeles. „Mama, – šnabždėjo jis. – Mamaaaaa...“ Ji net krūptelėjo išpilta šalto prakaito. Staiga pamatė, kad jis kažką laiko rankose. Miką. Nuo ilgų pamėlusių rankų varva vanduo, o Mikas visaip rangosi bandydamas ištrūkti, kaip žuvelė, pakliuvusi tarp aktinijos čiuptuvėlių. „Mikai!“ – sušuko ji, bet gemalas buvo jau per toli, pamažu slinko į tamsą nešinas Miku.

Nubudo visa permirkusi prakaitu, naktiniai prilipę prie kūno.

Sigita paskambino į oro uostą. Į Kopenhagą lėktuvas išskrenda 13.20. Bilietas į vieną pusę kainuoja 840 litų. Sigita pamėgino prisiminti, kiek jos sąskaitoje pinigų. Bilietui lyg ir užteks, o kas toliau? Svetimoje šalyje be pinigų ne ką tenuveiksi. Be to, užsienyje viskas brangiau.

Gal Algirdas galėtų išmokėti avansą?

Taip, galbūt. Bet tuoj puls kamantinėti, kam reikia. Sigita įsikando į lūpą. Privalau skristi, mąstė ji. Nesvarbu, turiu pinigų ar ne. Kitaip teks skambinti Gužui ir palikti visa tai tvarkyti jam. Bet tada kankintųsi Zitutė. Sigita galvojo apie tą sužalotą šeimą, kreivus Zitos pirštukus ant klavišų, Julijos baimę ir dvejones. Mintis, kad ji dar labiau apsunkintų tų žmonių dalią, buvo nepakeliama. Be to, kankintųsi ne tik Zita, galbūt ir Mikas. Jai niekaip nėjo iš galvos tas nagelis, paštu atsiųstas Julijai. Bet čia – menkniekis palyginti su tuo, ką tokie žmonės gali padaryti.

13.20. Dar daug laiko.

Nusprendė aplankyti tetą Jolitą – pirmą kartą po aštuonerių metų.

Bum, bum, bum, bum. Baisingas geltonas kaltas kala pamatinius strypus, milžiniškas kranas kelia betoninį bloką. Kažkas nusprendė, kad žaliame lopinėlyje tarp senų sovietinių daugiabučių galima įsprausti naują daugiaaukštį. Aplink – dulkės, triukšmas, purvas ir dyzelio tvaikas. Sigitai net pagailo šalia įsikūrusių gyventojų. Pašilaičiai, kur gyveno ji pati, – gana naujas rajonas, išvežus šiukšles iš statybų aikštelių neseniai nutiesti šaligatviai, įrengtas gatvių apšvietimas.

Įėjus į laiptinę triukšmas mažumėlę prislopo. Sigita iš lėto užkopė į trečią aukštą ir spustelėjo skambučio mygtuką.

Duris pravėrė laiba žila moteris. Sigita ne iškarto susigaudė, kad prieš ją – teta. Jolita irgi spoksojo keletą sekundžių, bet Sigitą atpažino greičiau.

– Ko tau reikia? – burbtelėjo.

– Norėčiau šio to paklausti.

– Tai klausk.

– Ar nepakviesit vidun?

Jolita keletą akimirkų dvejojo. Tada pasitraukė, kad Sigita galėtų įeiti.

– Tik tyliai, – pasakė. – Turiu nuomininką, jis dirba barmenu. Grįžta namo ketvirtą penktą ryto ir labai siunta prižadintas prieš vidurdienį.

Barmenas, pasirodo, buvo įsikūręs buvusioje svetainėje. Jolita nužingsniavo į pailgą siaurą virtuvėlę. Prie nediduko keturkampio stalo, uždengto vaškuota staltiese, sėdėjo pagyvenusi moteris ir gėrė kavą. Ant stalo stovėjo du švarūs puodeliai, uždengti lėkštutėmis, – taip darydavo ir Sigitos mama, kad puodeliai nepridulkėtų ir jų nenutupėtų musės. Iš blizgančio naujutėlio tyliai burbuliuojančio kavos aparato sklido kavos aromatas. Ant stalo dar buvo butelis šerio ir lėkštė su marcipaniniais sausainėliais.

– Čia ponia Orlovienė, – pristatė Jolita. – Greta, o čia mano dukterėčia Sigita.

Orlovienė šaltai linktelėjo.

– Ponia Orlovienė nuomojasi kitą kambarį, – kalbėjo Jolita. – Tad jei ketini įsiprašyti gyventi, atsakymas bus neigiamas.

– Neketinu, – atsakė Sigita, šiek tiek nustebusi. – Atėjau ne dėl to.

Kur dingo ta senoji teta Jolita? Dervos juodumo plaukai, spalvingas grimas, džiaziukas, profesoriaus cigaretės? Vienintelis dar likęs andainykštės Jolitos atributas buvo piratiški auskarai, kadaruojantys prie susiraukšlėjusio kaklo. Veikiau absurdiška negu egzotiška, dingtelėjo Sigitai. Ir kaip galima per aštuonetą metų šitaip susenti? Siaubas!

– Turbūt atėjai atsiprašyti? – paklausė Jolita.

– Ką?

– Na taip, šiaip pagalvojau. Gal pagaliau ir tavo kietakaktė smegeninė suvokė, kad sutrypei ir apspjaudei šeimą, kuri tau linkėjo vien gero.

Sigita taip apstulbo, kad ne iš karto sumojo, kaip apsiginti.

– Tu... Jūs... Aš... – žiopčiojo. – Aš niekada nieko neapspjaudžiau!

– Aštuoneri metai – ir nė žodelio. Ar tatai ne apspjaudymas?

– Bet...

– Aš juk tavęs pasigailėjau. Norėjau tau padėti. O tu su manimi pasielgei lygiai kaip su tėvu ir motina. Pradingai tarytum į vandenį, ir nė menkiausio padėkos žodelyčio.

Sigitai net žandikaulis atvėpo. Ji pažvelgė į smulkutę Orlovienę, kuri sėdėjo ir žibančiomis akutėmis stebėjo šeimyninę dramą tarsi kokį televizijos serialą.

– Kad mirė močiutė Julija, ar žinojai? – paklausė Jolita.

– Taip, – tarstelėjo Sigita. – Mama... mama atsiuntė laišką.

Atsiuntė. Dvi savaitės po laidotuvių. Sigitai buvo skaudu, bet tetai pasakoti apie tai nenorėjo.

– Kavos? – pasiūlė Orlovienė ir pakėlė vieną iš nenaudojamų puodelių. – Ar susilaužėte? – mostelėjo galva į sugipsuotą Sigitos ranką.

– Taip, – automatiškai atsakė Sigita. – Ne, ačiū. Jolita, ar manęs niekas nesiteiravo?

– Teiravosi, – nė nemirktelėjusi pareiškė Jolita. – Prieš keletą savaičių buvo užsukęs toks vyriškis. Norėjo sužinoti, kokia dabar tavo pavardė ir kur gyveni.

– Ką pasakėte?

– Tai ir pasakiau, – ramiai kalbėjo Jolita. – O ką čia slėpti?