Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Saulė spigino į prietaisų skydelį. Ji atsilošė krėsle. Rankose laikė bandelę ir buteliuką vandens. Alkana nesijautė, bet nuovargis priminė ilgas dienas Dadabo stovykloje Kenijoje, kai svilinant saulei visai prapuldavo apetitas. Jei dabar neužkąs, greitai nebeįstengs suregzti jokios rišlios minties.

Kando mažais kąsneliais, rūpestingai kramtė ir užsigėrė drungnu vandeniu iš butelio. Tada atidarė dureles ir išlipo ant spėjusio įkaisti šaligatvio.

Jėzaus Širdies bažnyčia, Šventoji Širdis, Sacred Heart, Sacre Coeur. Ant lentelės buvo ir užrašai anglų bei prancūzų kalbomis, šiek tiek mažesnėmis raidėmis. Pompastiškas pavadinimas, tipiškas katalikiškas. Nina virškino žodžius – jie ir gražūs, ir tušti. Ta lietuvaitė akivaizdžiai katalikė. Kitaip tos bažnyčios Steno gatvėje tikrai nebūtų žinojusi.

Nina perskaitė, kad mišios aukojamos 17.00. Dabar durys buvo uždarytos, ant jų kybojo masyvi ketaus spyna, akylai sauganti šventovę.

Nina grįžo į automobilį ir su pasidygėjimu ėmė stebėti bažnyčią. Statinys buvo panašus į kitas Kopenhagos bažnyčias. Didelis raudonų plytų su pora laibų bokštų pastatas, įspraustas tarp daugiaaukščių. Aplink Viborgo katedrą (kur palaidotas jis) ir aplink baltas kaimų bažnytėles, kokių gausu visoje šalyje, vietos kur kas daugiau.

( Nueik, man kapą iškaski. )

Ji prisimerkė ir nusisuko į Helgolando gatvės pusę. Jeigu ta mergaitė ateis, Nina pabandys nusipirkti keletą jos valandų. Ji atsigręžė į užpakalinę sėdynę, kur kiūtojo berniukas, vis dar piktas. Nuo namo lango kitapus gatvės atsispindėjęs saulės spindulys švietė jam tiesiai į akis, tad sėdėjo prisimerkęs.

( Ak, kaip šalta šiam pasauly, jo šviesa – vieni šešėliai. )

Nina nusipurtė ir atsargiai uždėjo berniukui ant pečių apklotą. Ir kaip tik tada pamatė ją. Mergaitė iš Helgolando gatvės stovėjo prispaudusi veidą prie galinio stiklo, blyškus jos veido ovalas bolavo kažkaip per arti. Nina krūptelėjo, linktelėjo ir atidarė keleivio dureles.

– I will pay you, – skubiai pasakė. – You just tell me, how much you need, and where can we go. 52

Laikrodis rodė 12.06.

Mergaitė šlumštelėjo ant priekinės sėdynės, metė skubotą žvilgsnį į Steno gatvę, tada trinktelėjo dureles. Padvelkė sunkiais kvepalais ir dar kažkuo – salstelėjusiu, cheminiu. Gal audinių minkštikliu, toptelėjo Ninai. Pasiraususi rankinėje ji išsitraukė pakelį kramtomosios gumos.

– It is 500 kroner an hour, and 3000 for 8 hours. How long will it take? – Mergaitė dėbtelėjo į užpakalinę sėdynę, kur sėdėjo berniukas, ir šyptelėjo Ninai. – He is so little, – pasakė. – So cute. 53 – Tada staiga ištiesė Ninai ranką, o ta suglumusi ją paspaudė. – Marija, – lėtai ištarė.

Nina linktelėjo.

– I will pay for the 8 hours. 54– Ir Nina mintyse pasimeldė bankui. Kai paskutinį kartą tikrino sąskaitą, pamatė, kad pavojingai priartėjo prie kredito limito ribos. Tik neprisiminė, ar tikrino prieš algą, ar jau gavusi. Su pinigais tvarkytis jai niekada nesisekė.

Nina pasuko starterio raktelį ir dar kiek pasėdėjo, uždėjusi rankas ant vairo. Kur dabar važiuoti? Į „Makdonaldą“? Į kavinę? Apsisprendusi pasuko į kairę, į Vesterbro gatvę, ir nuvažiavo Amagerio link. Grynas oras visiems neprošal.

PRO GELSVAS žaliuzes buvo matyti kelias, automobilių stovėjimo aikštelė ir paišinas betoninis kažkokio pramoninio sandėlio fasadas. Kas dvidešimt minučių pro šalį pravažiuodavo miesto autobusas. Janas tai įsidėmėjo, nes jau ketvirta valanda sėdėjo ir spoksojo pro tą patį langą.

Jis tikrai neįsivaizdavo, kad bus taip nuobodu. Toks įspūdis, lyg sėdėtų kokiame egzamine: per pirmas dešimt minučių susakė ką žinąs, o paskui buvo priverstas pasilikti ir kartoti tą patį begalę sykių. Nors priežastis, dėl ko jis čia, – siaubinga, nors nederėtų nuobodžiauti pasakojant apie žiauriai nužudytą gana artimą žmogų, jį vis tiek kamavo nuobodulys. Atrodė, kad, kaskart pradėjus pasakoti iš naujo, lūpos vis storėja, burna džiūsta. Žodžiai painiojosi, nebeišėjo susikaupti. Dingo visas natūralumas.

– Su Karina Kongsted susipažinau Berne prieš pustrečių metų; ji dirbo klinikose, kur man atliko inkstų operaciją. Mudu susibičiuliavome dėl to, kad abu – danai, susitikome užsienyje; juk taip dažnai nutinka. Po operacijos man reikėjo ypatingos medicininės priežiūros namuose, be to, norėjau, kad kuo mažiau nukentėtų verslo reikalai. Todėl radome šaunų sprendimą: Karina grįš į Daniją ir dirbs mano slauge.

Dabar šią istoriją jis pasakojo pagyvenusiam kriminalistui. Ramiam, kone flegmatiškam žmogeliui, kurio jutlandišką kilmę išdavė vis išlendančios tarmybės. Jo pavardė buvo Andersas Kvistgoras, palyginti su kitais pareigūnais, jis labiausiai paisė formalumų, kreipėsi „jūs“ ir „pone Markarai“. Su savo baltais marškiniais ir žydru megztuku buvo panašus į geležinkelio kasų darbuotoją ar mašinistą. Jis šiandien – trečias. Pirmasis kvotėjas buvo jaunesnis, pokalbį vedė gana gyvai, lyg jie būtų kartu žaidę futbolą ar panašiai. Paskui prisistatė moteris, Jano nuomone, pernelyg jauna ir moteriška. O dabar štai šitas traukinio mašinistas Kvistgoras. Ir kiekvienąsyk – vis iš naujo ir iš naujo. Atleiskite, gal malonėtumėte pakartoti, kaip ten buvo... gal prisimintumėte dar sykį... o kaip apibūdintumėte...

– Privati slaugė. Ar ne per didelė prabanga?..

– Man laikas labai brangus. Negaliu kaskart, kai reikia tyrimams duoti kraujo, valandų valandas sėdėti ligoninės priimamajame. Patikėkite, atlyginimas Karinai man tikrai atsipirko.

– Taigi. O kokie buvo jūsų santykiai su Karina Kongsted?

– Puikūs. Ji buvo labai šiltas ir draugiškas žmogus.

– Šiltas? Ar labai?

Janas pabudo iš letargo miego. Šito klausimo jam dar niekas nebuvo pateikęs.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Ar judu siejo intymus ryšys? Trupučiukas sekso su slauge, kai žmona išėjusi. Kiek žinau, gyvenote po vienu stogu.

Janas net išsižiojo ir įsistebeilijo į tą šešiasdešimtmetį geležinkelietį. Keista. Jo mimika nė per nago juodymą nepasikeitė.

– Tai... Ne. Po paraliais! Juk aš vedęs!

– Daugelis žmonių yra vedę. Bet maždaug septyniasdešimčiai procentų tai netrukdo svetimauti. Vadinasi, tarp jūsų ir panelės Kongsted nieko nebuvo?

– Ne, juk sakiau!

– Ar jūs tuo visiškai tikras?

Janas jautė, kaip suprakaitavo delnai ir pakaušis. Ar jie ką nors suuostė? Gal geriau prisipažinti, negu laikytis įsitvėrus melo? Jie žino ar tik blefuoja?

Jam toptelėjo, kad per ilgai tyli.

– Tai truko trumpai, – pasakė. – Mane turbūt suglumino... aš nežinau. Ar jums teko išgyventi sunkią operaciją?

– Ne, – atsakė geležinkelietis.

– Pasidarai kažkoks beatodairiškai narsus, nes likai gyvas.

– Vadinasi, tokio beatodairiško narsumo pagautas užmezgėte artimus santykius su Karina Kongsted?

– Ne, taip nesakyčiau. Ne santykius. Mudu abu puikiai supratome, kad tai klaida. Nė vienas nenorėjome skaudinti Anės.

– Taigi jūsų žmona apie tuos santykius nieko nežino?

– Liaukitės. Tai jokie santykiai. Daugių daugiausia.... Taip, gal ir banaliai nuskambės, bet pavadinčiau tai nukrypimu į kairę. Na, pats suprantate.

– Kad nelabai, pone Markarai. Apie ką kalbame? Apie vienadienį nuotykį? Savaitę? Porą mėnesių? Po kiek laiko suvokėte, kad tai „klaida“? Ir ar jūs tikras, jog panelė Kongsted, nors su jumis permiegojo, irgi nevadino to rimtais santykiais ?