Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Wait, – paliepė ji. – Name? 61

Jis pažvelgė į ją. Staiga jos judesiai pagreitėjo, ji aiškiai ėmė nervintis. Paskui dingo kitame kambariuke, bet po minutėlės pasirodė vėl.

– You go in 62, – pasakė.

Patalpos čia buvo stebėtinai didelės. Jokių langų, bet dėl ventiliacijos maloniai vėsu, oras beveik grynas. Kambary stovėjo pora dviračių treniruoklių, du bėgimo takeliai, bet daugiausiai vietos užėmė gerokai apsitrynę treniruokliai TechnoGym ir svarsčiai. Tai buvo ne viena iš tų sporto salių, kurios nudažytos pastelinėmis spalvomis ir skirtos keturiasdešimtmetėms ir pusamžiams vyrams, kaip maro bijantiems riebalų ir trokštantiems gyventi „šiek tiek“ sveikiau, – čia buvo raumenų auginimo rūsys. Čia atsidavė testosteronu, ir Jučas kaipmat pasijuto lyg namie.

Jo pasitikti atėjo Dmitrijus Bukovskis, bičiuliškai išskėtęs rankas.

– My friend, – pasakė. – Long time no see. 63

Jiedu apsikabino, patapšnojo vienas kitam per pečius, Dmitrijus pakštelėjo jam į abu skruostus, rusišku stiliumi. Dmitrijus buvo tikras Rytų Europos mišrūnas – turėjo lenkiško, rusiško, vokiško ir šiek tiek lietuviško kraujo. Jam jau buvo gerokai per penkiasdešimt, beveik visai praplikęs, bet atrodė, kad nė nesuprakaitavęs galėtų pakelti kokius 200 kilogramų. Krūtinės ir rankų raumenys įspūdingai pūpsojo po berankoviais marškinėliais. Prieš keletą metų panašiame rūsiuke Vilniuje Dmitrijus pamokė Jučą, kaip rimtai treniruotis. Dabar jis gyveno Kopenhagoje ir iš trijų kontaktinių asmenų Danijoje buvo vienintelis, kuris pamatęs Jučą prie durų nepuls skambinti Klimkai.

– Nieko sau vietelė, – nusistebėjo Jučas.

– Taigi, neprasta, – pasakė Dmitrijus. – Čia mūsų klubas. Į jį renkasi tie, kas nori rimtai treniruotis. Gal ir tu norėtum?

– Norėt norėčiau, tik laiko neturiu, – akivaizdžiai nuliūdęs atsiliepė Jučas.

– Aišku, – linktelėjo Dmitrijus. – Spėju, darbo reikalai atginė. Vis dar su Klimka?

– Visaip, – tarstelėjo Jučas.

– Aha. Na, ne mano reikalas. Eime į biurą.

Biurelis buvo gal kokių šešių kvadratų. Vietos čia užteko tik darbo stalui ir atlenkiamam rusvos apdriskusios odos krėslui. Ant sienų kabojo įrėmintos nuotraukos. Daugumoje jų – Dmitrijus su kokia nors garsenybe, daugiausia su aktoriais ir dainininkais, bet ir su keliais įžymiais politikais. Garbingiausioje vietoje, pačiame viduryje, kabojo ypatinga nuotrauka: plačiai besišypsantis Dmitrijus tiesia ranką Arnoldui Švarcnegeriui.

– Home sweet home 64, – skėstelėjo rankom Dmitrijus.

Jučas linktelėjo.

– Ar radai ką? – paklausė.

– Taip. – Dmitrijus atidarė dėžę, pritvirtintą prie sienos po Švarcnegerio nuotrauka. – Gali rinktis: Glock arba Desert Eagle . – Ir padėjo ginklus ant stalo priešais Jučą.

Abu buvo naudoti, bet geros būklės. Glokas – 9 mm klasikinis juodas Glock 17 , o Desert Eagle – 44 kalibro pistoletas, sunkus, spindintis, iš pažiūros šiek tiek naujesnis už Glock . Jučas atidžiai apžiūrėjo kiekvieną. Ištraukęs apkabą patikrino, ar lizdas tuščias. Užtaisė, nusitaikė į vieną iš nuotraukų ant sienos ir paspaudė gaiduką. 44-asis buvo lėtesnis negu Glock .

– Kiek? – pasiteiravo. – Ir ar jie švarūs? – Man nereikia ginklo, kuriuo kas nors būtų nušautas.

– Mielas drauge. Kuo tu mane laikai? Negi parduočiau tau nešvarų ginklą? Du tūkstančiai už Glock , trys – už šitą pabaisą. Na, dolerių. Pridėsi dar penkis šimtus, gausi amunicijos.

– Katrą rinktumeisi pats?

Dmitrijus patraukė raumeningais pečiais.

– Nelygu, kam reikia. Desert Eagle neįmanoma neišsigąsti, taigi pagąsdinsi. O jei reikia nušauti, imk Glock .

Jis nusipirko Glock . Juolab kad dar ir pigesnis.

NINA IŠLEIDO Mariją Vesterbro gatvėje 16.47.

Į laiką atkreipė dėmesį dėl to, kad jos laikrodis rodė ne tiek, kiek esantis virš Akselio aikštės arkos. Jos dviem minutėm skubėjo, ir Nina suko galvą, kuris iš jų rodo tiksliau.

Mergina stabtelėjo ant šaligatvio ir akimirką susigūžė, lyg nežinodama, kur pasukti. Jos drėgnuose plaukuose dar buvo likę smėlio, bet priešais Niną dabar stovėjo visai kitokia – nebe ta iš paplūdimio. Nebesišypsanti.

Nina stebėjo merginą per veidrodėlį, kol ta atsuko nugarą ir leidosi Steno gatvės link, įtraukusi gležnus petukus, lyg šaldama. Pro pravirą langą plūstelėjo išmetamųjų dujų ir įkaitusio asfalto dvokas. Ji kone per jėgą liko mašinoje, nors troško pasivyti mergaitę ir įsisodinti atgal. Bet pagalbos Marija neprašė, o Nina primygtinai ir nesiūlė. Tik ant popiergalio užrašė savo pavardę ir telefono numerį, paskui Amagerbro gatvėje iš bankomato išėmė pinigus ir padavė Marijai. Šiuo metu daugiau niekuo negalėjo padėti.

Toptelėjo, kad policija turbūt seka operacijas, atliekamas su jos banko kortele, bet nusprendė nekreipti dėmesio. Ne dabar.

Jau tada, prie vasarnamio, ji suprato, kad berniukas šaukia mamą. O dabar tuo neabejojo.

Berniukas – ne iš vaikų namų, esančių kur nors Ukrainoje ar Maskvoje. Jis – ne našlaitis, ne vienas kaip pirštas pasaulyje. Jis turi mamą. Iš to, ką pavyko sužinoti Marijai, akivaizdu, kad greičiausiai buvo pagrobtas. Ne parduotas, ne atiduotas, o pagrobtas. Ir kažkokiu būdu susijęs su tuo skustagalviu, kuris nužudė Kariną. Kaip ir kodėl, dievai žino, bet Ninai tai dabar nerūpėjo. Jei vaiko mama Lietuvoje yra gyva, ji greičiausiai kreipėsi į policiją, tad grąžinti berniuką mamai Ramoškienei, į darželį ir į troleibusus neturėtų būti sunku. Tai išsiaiškins ir danų policija, po paraliais. Kai reikia išsiųsti žmogų iš šalies, policija veikia stebėtinai efektyviai. Galbūt pareigūnai netgi pabandys sužinoti, kas organizavo pagrobimą. Bent jau dėl Karinos. Danijos piliečių žudikai taip lengvai neišsisuka.

Taip viskas paprasta.

Nina pajuto, kaip pamažu visą kūną užlieja ramybė.

Parsiveš berniuką namo, tada paskambins policijai. Greičiausiai pareigūnai leis jai mažylį pagloboti, kol tikrins faktus, kuriuos ji sužinojo iš Miko ir Marijos. Nina iš patirties žinojo: kai reikia, ji gali būti labai atkakli. Na, kas paneigs, kad vaikui dabar geriau su ja, o ne su kokiu socialiniu pedagogu? Kol iš Vilniaus atskris mama ir pagaliau paims sūnų ant rankų, ji paglobos mažylį, kad jis neatsidurtų vienas tarp svetimųjų.

Nina jau įsivaizdavo, kaip atvykusi moteris apsipila džiaugsmo ašaromis, kaip suima Niną už rankų nebyliai dėkodama. Nina staiga pajuto, kaip tvenkiasi ašaros. Ji tikrai ne verksnė, juo labiau kai šitaip pasiseka. O dabar štai ėmė ir pravirko kaip kokia senučiukė.

Bet juk laimingų pabaigų regi ne taip jau daug, ar ne, Nina? Laimingų pabaigų tu dažniausiai nesulauki, nedavė ramybės ciniškas balselis.

– Šįkart sulauksiu, – užtikrintai burbtelėjo sau po nosimi.

DIDELI NAMAI Sigitą baugino. Gal dėl to, kad manė, jog juose gyvenantys žmonės valdo kitus, nurodinėja, menkina, smerkia. Kad ir kiek sau kartojo nesanti prastesnė už juos, tuo taip ir neįstengė visiškai patikėti.

Namas, prie kurio stovėjo dabar, buvo didžiulis. Toks didelis, kad viso vienu žvilgsniu nė neaprėpsi. Riogsojo vienišas ant šlaito netoli jūros kranto, iš visų pusių apjuostas balta tvora. Sigitai namas panėšėjo į tvirtovę, todėl nustebo pamačiusi pravirus vartus. Taigi galima laisvai užeiti vidun. Kam tuomet statyti tvirtoves?

Taksi nuvažiavo. Prisiminusi, kiek už kelionę paklojo pinigų, ji vis dar negalėjo atsikvošėti. Tik pamanyk! Taksi važiuoti 100 kilometrų atsiėjo kur kas brangiau negu iš Lietuvos atskristi į Daniją. Pinigų, paimtų iš Jolitos, beveik nebeliko. Reikėjo pasiimti visus, pamanė Sigita, bet palikusi šiek tiek tetai nesijautė vagilė. Galų gale, juk Jolita jai leido paimti.