Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

O štai dabar Nina labiausiai troško būti ne kur kitur, o namie. Su berniuku ant rankų tylutėliai užkoptų laiptais, užkaistų vandenį kavai, leistų vaikui žiūrėti televizorių, kol pati maudytųsi mažulyčiame vonios kambaryje užsitraukusi užuolaidas su aštuonkojų piešinukais. Atsistotų po karšto vandens srove, išsitrinktų plaukus bekvapiu šampūnu. Paskui nutipentų į virtuvę, padengtų pusryčių stalą – su avižiniais dribsniais, razinomis, cukrumi ir pienu. Vaikai netrukus išbildėtų į mokyklą, o berniukas galėtų pavalgyti drauge su jais. Gal Antonas netgi leistų mažyliui nusnūsti jo lovoje, kol ateis metas vykti į Vesterbro rajoną susitikti su mergina iš Helgolando gatvės.

Ji nusprendė: taip ir padarys. Važiuos namo. Ir iškart pajuto palengvėjimą, lyg kas nuo pečių būtų nukėlęs naštą. Iš Reventlovo gatvės sukdama Upės bulvaro link žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir nusišypsojo berniukui. Rytą viskas atrodo kitaip. Mortenas jai padės, žinoma, kad padės, kalbos nėra. Ir kaip ji galėjo tuo abejoti?

MORTENAS VIRĖ kavą – sau ir kriminalisto padėjėjui. Uniformuotasis pareigūnas kavos atsisakė, paprašė kolos. Morteno judesiai buvo mechaniški, senokai įgudo suktis virtuvėje kaip koks automatas: įpilti vandens į virdulį, įjungti, išpilti tirščius ir išskalauti kavinuką, atsukti kavos skardinės dangtelį, ir taip toliau.

Tu juk nežinai, ar ji negyva, kažkur galvoje šnabždėjo ciniškas balselis. Bet štai stovi sau ir verdi kavą.

– Pieno, cukraus?

– Norėčiau šlakelio pieno.

Atidaręs šaldytuvą, jis įsistebeilijo į sumuštinių užtepus, agurkus ir burokėlių stiklainiuką. Pusė penkių ryto. Užuodė savo paties prakaito kvapą, pasijuto sutrikęs ir nevalyvas.

– Ji sakė, kad Karina apsirgo, o gal blogai jaučiasi, tiksliai nebepamenu. Norėjo jai padėti.

– Kada tai buvo?

– Vakar popiet, kelios minutės po penktos. Ji turėjo paimti Antoną. Na, mūsų jaunėlį. Turėjo pasiimti iš pailgintos dienos grupės. Bet pamiršo.

– Ar dažnai taip?

Jis papurtė galvą. Ne tiek neigdamas, kiek nenutuokdamas, ką atsakyti.

– Seniau pasitaikydavo. Bet dabar nebe. Jinai... manau, kažkas nutiko, ji kalbėjo susijaudinusi ar susirūpinusi, greičiausiai dėl Karinos. Jos – studijų laikų draugės, bet, manyčiau, senokai nebuvo bendravusios. Na, nesimačiusios.

Jis pastatė kavinuką ant stalo. Puodeliai. Pienas – Stelton ąsotėlyje, kurį jiems padovanojo jo tėvukai.

Gal ji nebegyva? Kaip ir Karina?

– Jūs ją matėte? – paklausė pareigūno.

– Ne. Kaimynas išgirdo klyksmą ir aptiko lavoną.

– Klyksmą? Karinos?

– Greičiausiai ne. Tuo metu ji turbūt jau buvo nebegyva. Kas klykė, nežinome. Mūsų liudininkas name nematė jokio gyvo žmogaus, tik pastebėjo nuvažiuojantį automobilį. Nežinome, ar tai buvo jūsų žmona, ar kas nors kitas. Tyrėjai su šunimis vis dar ieško įkalčių. Ten ir aptikome jūsų žmonos mobilųjį telefoną.

Nerimas jį kamuodavo ir anksčiau. Kai ji ilgiau nepaskambindavo, o per žinias rodydavo baisias naujienas. Jis išmoko kantriai laukti, kol Nina pagaliau parsiras namo, bet šįkart viskas klostėsi kur kas blogiau. Konkrečiau. Nelaimė, regis, tykojo visai čia pat. Jis pajuto bekylantį pyktį. Juk jie gyvena ne kokiame nors Darfūre 49, velniai rautų. Na kodėl tai turi vykti dabar? Dabar, kai ji pagaliau grįžo namo?

Padėjėjas paragavo kavos.

– Koks jūsų žmonos ūgis? – paklausė.

– Metras šešiasdešimt devyni, – automatiškai atsakė Mortenas. Ir sustingo su puodeliu rankoje, nes dingtelėjo, kad jiems to turbūt reikia norint nustatyti jos tapatybę.

Tada toptelėjo, kad galbūt ne dėl to.

– Juk nemanote, kad... na, kad jinai... kaip nors susijusi su žmogžudyste?

– Laukiame skrodimo. Atrodo, smūgių būta labai stiprių. Turbūt mušė vyras.

Atsakymas didelio palengvėjimo nesuteikė.

Staiga tarpduryje išdygo Antonas. Plaukai ant kaktos suprakaitavę, iš po nusmukusios kiek per didelės pižamos su Žmogaus-voro piešinėliais kyšojo nuogas petukas.

– Ar mama grįžo? – paklausė ir atgalia ranka ėmė glostytis plaukus.

– Dar ne, – atsakė Mortenas.

Antonas suraukė kaktą. Tik dabar suvokė, kad kambaryje sėdi du svetimi vyriškiai. Išvydęs uniformą išplėtė akis. Apatinis žandikaulis atvėpo, bet daugiau nepratarė nė žodžio. Morteną tarytum suparalyžiavo, neįstengė sugalvoti paaiškinimo, kurį suprastų septynmetis.

– Grįžk į lovą, – paragino nutaisęs kuo abejingesnį balsą. Antonas linktelėjo. Ir basas nušlepsėjo koridoriumi į kambarį.

– Jeigu jūsų žmona grįš namo, malonėkit paprašyti, kad su mumis susisiektų, – paprašė kriminalistas. – Ji galėtų būti svarbi liudininkė.

– Žinoma, – atsakė Mortenas jausdamas, kaip užslenka juoda neviltis.

Jeigu grįš namo.

BRĖKŠTANT RYTUI eismas Medžioklių gatvėje po truputį gyvėjo, bet skersgatviai aplink Fejė gatvę dar snaudė. Gal dėl to ji iškart pastebėjo policijos automobilį. Iš pradžių pamanė, jog tai taksi. Pastatytas kreivai, lyg vairuotojas būtų neturėjęs laiko deramai privažiuoti prie kelkraščio. Toks aplaidumas Morteną labai nervindavo. Nina pagalvojo, kad vesdamas vaikus ir pamatęs taip numestą mašiną Mortenas turbūt užputos. Paskui pastebėjo tamsiai mėlyną švyturėlį ant automobilio stogo, bet išjungtą, ir jų svetainėje trečiame aukšte degančią šviesą. Tokiu metu Mortenas tikrai niekada nesikeldavo, net ir likęs vienas su vaikais. Kai nedirbdavo platformose, jo darbo grafikas būdavo gana lankstus, be to, namie jam tereikia prieš pusę aštuonių ryto padėti ant stalo pusryčius Antonui. O dabar laikrodis rodė 5.58.

Nina lėtai pravažiavo pro savo laiptinę. O gal pareigūnai stabtelėjo nusipirkti kavos vienoje iš jaukių gatvelių, atsišakojančių nuo Medžioklių gatvės. Bet kodėl bute dega šviesa? Gal jie ieško jos? Jei taip, tai dėl ko – dėl Karinos ar dėl berniuko?

Ne, negali būti. Mintis, kad reikės atsisakyti karšto dušo, rytinės kavos ir trumpo įprastinio rytmečio su šeima, buvo tiesiog fiziškai nepakeliama. Nina kiek pavažiavo gatve aukštyn ir atsargiai įvairavo fiatą į laisvą stovėjimo vietą, bet liko sėdėti uždėjusi rankas ant vairo ir nuspaudusi sankabą.

Ji labai norėjo, kad visa tai baigtųsi.

Paprasčiausia išeitis – perduoti berniuką policijai. Nebereikėtų nieko bijoti, o labai pasistengusi ji netgi įtikėtų, kad elgiasi teisingai. Kad vaikas bus saugiai įkurdintas kuriuose nors Amagerio vaikų namuose, o tas banditas iš geležinkelio stoties liks jo atmintyje tik kaip nemalonus laimingos ir linksmos vaikystės prisiminimas. Rūpybos skyrius turi vertėjų, jiems nereikės vaikytis lietuvių kekšių su arklio uodegom ir ilgom kojom. Jei berniukas turi gerą ir meilią mamą, pareigūnai būtinai ją suras.

Dievas mato, ji taip norėtų tuo tikėti. Kiekvieną mielą dieną ji mokosi atsiriboti nuo pasaulio bėdų. Na, „atsiriboti“ gal ne visai tinkamas žodis. Tiesiog nori, kad kaskart grįžus namo pas Morteną ir vaikus jos santuoka būtų graži, civilizuota, kad ją galima būtų apibūdinti dalykiškomis, gražiomis, humanistiškomis banaliomis frazėmis. O dabar ji jautėsi labiau panaši į isterišką gyvūnų teisių gynėją. Ji nusivylusi. Laimė, buvo ir ramių laikotarpių. Bet kai jau atrodydavo, kad nusiramino, būtinai atsirasdavo kokia Nataša ar Rina, Zaida ar Li Hua, ir viskas apvirsdavo aukštyn kojom. Žiauri tikrovė vėl rėždavo kaip švitrinis popierius.

Nenuleisdama akių nuo masyvių rudai dažytų savo laiptinės durų, Nina įtemptai galvojo. Dabar ji galėtų elgtis taip, kaip tokiose situacijose elgiasi visi normalūs žmonės. Paimtų berniuką už rankos. Užkoptų laiptais, pasisveikintų su policija, patikintų pareigūnus, kad padarė viską, ką ir turi daryti atsakingas suaugęs žmogus. Paskui išsipasakotų Mortenui. Tada prasidėtų gerai pažįstamas apsižodžiavimas: prioritetai šeimos gyvenime, jo nerimas dėl jos savijautos, palengvėjimo ašaros ir artumas. Ji paglostytų gilias raukšles jam ant kaktos, paskui perbrauktų per tvirtus žandikaulius, per drėgną sprandą.