Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Tik jau nepasidaryk paranoikas, subarė save. Mirties priežasties kol kas jie dar neišsiaiškino, dar neapklausė visų, pažinojusių Kariną. Ir vis dėlto išlipęs ant šaligatvio jis nervingai apsidairė. Taksi nuvažiavo, gatvė atrodė kaip išmirusi. Tarytum iš visai kitų laikų – grindinio akmenys, keturkampiai gatvės žibintai, net „Danske bank“ būstinė labiau panėšėjo į viduramžių pilį, o ne į šiuolaikinės bendrovės pastatą.

Atsirakinęs buto duris, jis pirmiausia čiupo portfelį. Kol jo nebuvo, į Nokia niekas neskambino.

Po dvidešimties minučių sėdo į automobilį ir pasuko namų link. Dabar jau buvo beveik tikras, kad niekas nepersekioja – greitkelyje mašinų nedaug, o stovėjimo aikštelė tarp Roskilės ir Holbeko, į kurią įsuko, buvo tuštutėlė.

Išsitraukęs Nokia surinko numerį. Atsakymo laukti teko ilgai.

– Yes?

– Our agreement is terminated 43, – ištarė stengdamasis kalbėti kuo ramiau.

– No , – pasigirdo atsakymas.

– You heard me! 44

– The money was not there, – pareiškė lietuvis. – She said she gave it back to you. 45

– Don’t lie to me, – pyktelėjo Janas. – She took it. – Jis pats matė tuščią portfelį jos miegamajame. Tuštutėlį. Ten gulėjo tik banko kvitas ir tas nelemtas raštelis: AŠ PASITRAUKIU. – She took it, and now she is dead. Did you kill her? 46

– No.

Janas juo nepatikėjo.

– Stay away from me and my family, – pasakė. – I don’t want anything more to do with you. It’s over. 47

Trumpa pauzė.

– Not until you pay 48, – atrėžė lietuvis ir išjungė telefoną.

Janas kiek pastovėjo bandydamas nusiraminti. Tada patrankė telefoną į asfaltą, kol įsitikino, kad jis sulūžo. Nuėjo į dvokiantį vyrų tualetą, ištraukė SIM kortelę, įmetė į unitazą ir nuleido vandenį. Telefoną kruopščiai nuvalė popieriniu rankšluosčiu ir įmetė į didelį šiukšlių kibirą prie durų. Radęs pagalį, įgrūdo telefoną kuo giliau, tarp obuolių žievelių, traškučių maišelių ir kitų atliekų.

Kas dar?

Pasirinkimo nebėra. Pirmiausia – mažytis plastikinis maišelis. Ne didesnis kaip dviejų centimetrų ilgio ir tokio pat pločio, vos kelių milimetrų storio, kaip SIM kortelė. Bet tuose keliuose jame saugomuose kraujo lašeliuose slypi tūkstančius kartų sudėtingesnis kodas už elektroninę mobiliojo telefono DNR.

Paskui – nuotrauka. Išsitraukė ją iš piniginės ir pažvelgė paskutinį kartą. Atsisveikino su viskuo, ką ji jam žadėjo. Spragtelėjo žiebtuvėliu ir žiūrėjo, kaip nuotraukėlę apima liepsnos, galiausiai įmetė į šiukšlių kibirą.

Tada atsisėdo į savo Audi ir luktelėjo, kol liausis drebėjusios rankos, kad įstengtų vairuoti.

SIGITAI RAKINANT buto duris, suskambėjo telefonas. Ji net krūptelėjo. Išvertė rankinės turinį ant kavos staliuko, kitaip būtų užsiieškojusi.

– Klausau!

Tačiau skambino ne apsigalvojusi Julija Baronienė. Ir ne koks nors nepažįstamasis su nurodymais, kaip atgauti Miką.

– LTV paskelbs paiešką, – pasakė Evaldas Gužas. – Ypač jei sutiksite nusifilmuoti ir pati kreipsitės į pagrobėjus.

Sigita suakmenėjo. Prieš kelias valandas ji turbūt nė negalvodama būtų sutikusi. O dabar... Prisiminė Juliją Baronienę ir jos šeimą, akivaizdų jų siaubą. Prisiminė Zitutę be nagelio.

– Ar Mikui tai nepakenks? – paklausė.

Gužas nutilo, ir Sigita tiesiog regėjo, kaip mąstydamas jis tarškina tušinuku.

– Ar pagrobėjai bandė su jumis susisiekti?

– Ne.

– Vadinasi, privalome konstatuoti, kad praėjus pustrečios paros į jus niekas nesikreipė, – ištarė Gužas. – Ar aš teisus?

– Taip.

– Keista. Paprastai kontakto pradedama ieškoti greičiau, kad tėvai nesikreiptų į teisėsaugą.

– Julija Baronienė juk kreipėsi.

– Taip. Kelios valandos po to, kai pradingo mergytė. Bet nepraėjo nė para, ir ji pareiškimą atsiėmė.

– Ar dėl to, kad jai grasino?

– Taip.

– Vadinasi, tai pavojinga.

– Ką gali žinoti, – kalbėjo Gužas. – Medžiagą apie Miką ir galimus jo pagrobėjus išsiuntinėjome visos Lietuvos policijos komisariatams. Susisiekėme su Vokietijos policija, nes ten gyvena berniuko tėvas. Net Interpolą informavome, nors ir neturime priežasčių manyti, kad berniukas būtų išvežtas iš Lietuvos. Dėl panašumo su Baronienės atveju įtariame, kad tai greičiausiai vietos nusikaltėlių darbas. Bet kol kas – jokių rezultatų. Dėl to ir svarstau galimybę pagalbos kreiptis į visuomenę.

Į visuomenę. Jau pats žodis Sigitai atrodė nemalonus.

– Kad nežinau...

– Kaip jau minėjau, LTV sutiktų paskelbti Miko paiešką šiandien, po vakarinių žinių. Po tokių kreipimųsi paprastai sulaukiame nemažai skambučių, gal ir dabar jie pasitarnautų tyrimui. Ypač kai turime gana aiškią įtariamosios nuotrauką. Galimas dalykas, tyrimas pasistūmėtų iš mirties taško.

Jis visuomet kalba taip, tarsi skaitytų policijos protokolą, galvojo Sigita. Kaži, ar laisvu nuo darbo laiku irgi taip šneka? Staiga jai prieš akis iškilo policininko paveikslas: sėdi su plačiakrašte skrybėle, meškere ir ką tik pagautu upėtakiu. „Iš srovės sraunumo galime spėti, kad labiau kibti turėtų tiriamojo upelio dešinėje“, – porino tas jos menamas atostogaujantis Gužas.

Aš baisiausiai pavargau, pasakė Sigita pati sau. O dar tas smegenų sukrėtimas. Tos fantazijos, kurioms ji paprastai neleidžia iškilti į paviršių, dabar niekaip negalėjo nurimti. Ją dėl to kone pykino.

– Susisiekėme su jūsų vyru, jis sutinka. Bet norėtume, kad į žiūrovus kreiptumėtės jūs pati. Iš patirties žinome, jog tai paveikia net tuos žmones, kurie į policiją paprastai niekada neskambina. Ypač kai kalbama apie vaikus.

Sveikąja ranka Sigita persibraukė per veidą. Jautėsi pervargusi. Visą dieną beveik nieko nei gėrė, nei valgė. Galva plyšo, su tuo skausmu ji net spėjo apsiprasti.

– Nežinau... Ar tikrai padės?

– Jei pagrobėjai jau būtų bandę su jumis susisiekti, tikrai to nesiūlyčiau. Jei būtų ėmę derėtis ar kaip nors kitaip spaudę. Tokiomis aplinkybėmis kreipimasis į visuomenę juos tik sunervintų, kiltų grėsmė vaikui. Bet juk to nebuvo, ar ne?

Jisai provokuoja, dingtelėjo Sigitai. Vis dar netiki manimi.

– Ne, – atsakė ji. – Bet jei dėl to kyla pavojus Mikui, aš nesutinku.

– Ką gali žinoti, – pakartojo jis. – Nesakau, kad visai nepavojinga, bet, norint surasti Miką, mūsų nuomone, toks žingsnis dabar – pats tinkamiausias.

Sigita aiškiai girdėjo besidaužančią savo širdį. Kas gi priima tokius sprendimus, kai galva net ūžia?

– Pranešimą galime padaryti ir be jūsų sutikimo, – nesulaukęs atsakymo kalbėjo Gužas.

Ar jis grasina? Staiga Sigita įsiuto.

– Ne, – atšovė. – Aš nesutinku. O jeigu jūs vis tiek paskelbsite, aš... – Ji nežinojo, kaip užbaigti mintį. Kuo jam pagrasinti? Juk visi koziriai – jo rankose.

Aname laido gale pasigirdo atodūsis.

– Ponia Ramoškiene, aš jums tikrai ne priešas, – pasakė jis.

Pyktis atlėgo.

– Taip, iš tiesų. Aš žinau.

Bet ir padėjusi ragelį mąstė toliau. Kaži, kas svarbiau tokiam jaunam ambicingam kriminalistui kaip Gužas? Suimti nusikaltėlius ar išgelbėti auką?

Palaidinė lipte lipo prie nugaros, tad ji nutarė apsivynioti sugipsuotą ranką celofaniniu maišeliu ir palįsti po dušu. Viena ranka trinkti plaukus buvo labai sunku. Šampūną reikėjo pilti tiesiai ant plaukų, ne į delną, o nusimaudžiusi niekaip neįstengė apsimuturiuoti galvos rankšluosčiu. Prieš pat vakaro žinias ji nervingai įsijungė televizorių. Nepaisant Gužo užmojų, apie trimetį Miką reportažo nebuvo. Ir ji pradėjo abejoti. O gal vis dėlto reikėjo? Gal kas nors matė jos berniuką? Gal pagelbėtų?