Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Kai suskambėjo telefonas, ji stvėrė jį taip skubėdama, kad net išmetė ant grindų. Sugraibė sveikąja ranka ir spustelėjo žalią mygtuką, nors numeris buvo nepažįstamas.

– Alio.

– Čia aš.

– Kas?

– Tomas.

Ji jau norėjo perklausti, bet susiprotėjo, kad tai jaunėlis brolis. Jo, suaugusio vyruko, balso ji nebuvo girdėjusi, prisiminė tik kimų paauglio švokštimą. Kai išvyko iš Tauragės, jam tebuvo dvylika. Nuo tada jiedu nebuvo kalbėjęsi.

– Tomas?!

– Taip.

Pauzė. Sigita neįsivaizdavo, ką jam sakyti. Ką sakyti broliui po aštuonerių nebendravimo metų?

– Iš Dariaus mamos sužinojom, kad... dingo Mikas, – prakalbo Tomas.

– Taip. – Jai vėl užspaudė gerklę, todėl teištarė vienintelį žodį.

– Man labai gaila, – pasakė jis. – Ir... na... aš pagalvojau. Jei kuo galėčiau padėti...

Staiga ją užliejo švelnumo banga ir nuplovė paskutinius jėgų likučius. Sigita sudribo ant sofos, mobilusis išslydo iš rankų. Skruostais vėl ėmė riedėti ašaros, Dievas žino, kelintą kartą šią dieną.

– Sigita?

– Aš klausau, – sušnarpštė ji. – Ačiū. Labai ačiū. Labai ačiū, kad paskambinai.

– Ką jau čia. Tikiuosi, kad jį suras.

Kalbėti ji nebegalėjo, ir jis tai suprato. Pasigirdo tarkštelėjimas, jis padėjo ragelį. Vis dėlto paskambino... Kaip gyvena namiškiai, ji nugirsdavo tik kartkartėmis, o kai išsiskyrė su Dariumi, išseko ir vienintelis žinių iš Tauragės šaltinis. O juk daug ką norėtų sužinoti. Ką baigęs gimnaziją veikia Tomas? Ar vis dar gyvena su tėvais? Ar turi merginą? Kaip jam apskritai sekasi? Ar jai atleido?

Tikriausiai atleido. Juk paskambino.

Sigita pamėgino užmigti, bet nepavyko. Galvoje vis sukosi tos nelemtos fantazijos, ir ji niekaip neįstengė jų nuvyti šalin.

Jeigu jūs ką nors padarysit mano berniukui, aš jus nužudysiu.

Tai nebuvo pyktis, kokiu kartais užverda girti vyrai, kai ima vienas per kitą kriokti: „Aš tave nužudysiu, niekše tu!“ ar panašiai. Ji apsisprendė. Ir tai apramino. Apramino mintis, kad pagrobėjai galų gale suvoks: jei Mikui nuo galvos nukris bent plaukelis, jie sulauksią bausmės. Ir taip tikrai bus, nes ji taip nusprendė... Ji, aišku, suprato, kad tokios mintys – kvaili paistalai. Tačiau jos tikrai padėjo: jeigu jūs bent pirštu jį paliesit, aš jus nužudysiu.

Galiausiai įsitaisė balkone. Betoninės sienos per dieną buvo prisigėrusios šilumos, tad ant naktinių marškinių nereikėjo vilktis megztinio. Ji galvojo apie Juliją Baronienę, kuri atgavo savo vaiką. Apie Gužą su Valioniu. Ar jie jau išėjo namo, ar tebesėdi darbe? Ar Mikas jiems svarbus? O gal vaikų pradingsta tiek, kad dėl dar vieno niekas dieną naktį nebesineria iš kailio?

Jie norėjo, kad eičiau į televiziją, mąstė ji. Vadinasi, Mikas jiems tikrai svarbus. Prisiminė dingusią mažylę iš Anglijos, tik neįsidėmėjo, kuo ji vardu. Keletą mėnesių jos nuotraukų buvo pilni laikraščiai, rodė per televiziją. Galiausiai net popiežius įsikišo. Bet mergytės taip ir nepavyko rasti.

O Mikas tikrai grįš, pažadėjo sau pačiai. Jei galvosiu kitaip, nebeištversiu.

Prie įėjimo į jų daugiabutį sustojo taksi. Sigita nevalingai pažvelgė į laikrodį. Keista, juk neseniai išmušė antrą nakties. Iš mašinos išlipo moteris ir ėmė žvalgytis. Aiškiai prašalaitė, čia dar nė sykio nebuvusi. Pasuko prie Sigitos laiptinės.

Juk čia ji, staiga suprato Sigita. Julija!

Pašoko taip greitai, kad net į durų slenkstį nusimušė basos kojos nykštį. Baisiai suskaudo, bet jai buvo nė motais. Nuklibikščiavusi prie durų telefonspynės, vos išgirdusi skambutį spustelėjo mygtuką. Šlubčiodama išėjo į koridorių ir akimis sekė aukštyn lipančią Juliją Baronienę.

Išvydusi Sigitą, Julija sustojo.

– Negalėjau neatvažiuoti, – pasakė. – Aleksas nė girdėti nenorėjo, todėl turėjau palaukti, kol įmigs. Bet neatvažiuoti negalėjau.

– Užeikite, – pakvietė Sigita.

KEISTA, KAD net mirties akivaizdoje, net kai širdis pasruvusi krauju, žmonės kviečiami sėstis, kaičiamas kavinukas, mąstė Sigita.

– Ar galiu kreiptis į jus vardu? – pasiteiravo Julija ir nervingai dėbtelėjo į kavos puoduką. – Aš vis dar prisimenu tave, nors esi jau suaugusi moteris.

– Taip, – atsakė Sigita. Ji sėdėjo ant paties krėslo kraštelio, taip suspaudusi sveikosios rankos kumštį, kad net nagai susmigo į delną. Tačiau skubinti ant sofos įsitaisiusios moters nevalia. Staiga ji prisiminė senelio pašto karvelius. Kartais jie sutūpdavo ant stogo, bet į karvelidę lįsti nenorėdavo, todėl skrydžio laikas pailgėdavo keliomis minutėmis.

„Skubindamas juos nieko nepeši, – sakydavo senelis. – Sėskis ant suolelio, Sigitėle, kai panorės, jie patys įlįs.“

Senelis pasimirė 1991-aisiais, Nepriklausomybės metais. Pašto karvelių varžybos močiutės Julijos nedomino. Keletą paukščių pardavė kaimynui, kiti liko gyventi pastogėje, kol galiausiai, po penkerių šešerių metų, pūga nunešė senąjį stogą, o su juo ir karvelidę.

Sigita, tvardydamasi iš paskutiniųjų, tylėdama žiūrėjo į Juliją ir laukė.

– Tik nieko nesakyk policijai, – prakalbo Julija. – Ar pažadi?

Sigita pažadėjo. Bet Baronienei to veikiausiai nepakaks.

– Jis baisiai įsiuto, kad mes pranešėme. Pareiškė turėjęs nuskriausti Zitutę, mat nelaikėme liežuvio už dantų, esą patys kalti. – Jos ranka, laikanti kavos puodelį, sudrebėjo.

– Niekam nieko nesakysiu, – pakartojo Sigita.

– Prisiek.

– Prisiekiu.

Julija pagaliau pažvelgė jai į akis. Staiga pastūmė kavos puodelį. Kyštelėjo ranką už apykaklės ir išsitraukė grandinėlę. Kryžius, dingtelėjo Sigitai. Ne, Nukryžiuotasis. Ant juodo medinio kryželio buvo pritvirtinta paauksuota Jėzaus figūrėlė, visai mažytė, su kančia veide.

– Ar tiki Dievą? – paklausė Julija.

– Taip, – tepasakė Sigita; dabar ne laikas leistis į ilgus išvedžiojimus apie tikėjimą ir abejones.

– Tada prisiek jo akivaizdoje. Palytėk jį. Ir prižadėk, kad to, ką sužinosi iš manęs, policijai nepasakosi.

Sigita atsargiai palietė kryželį ir dar sykį prisiekė. Nebuvo tikra, ar Nukryžiuotasis sutvirtino jos žodį, bet Julija akivaizdžiai nusiramino.

– Jis mums atsiuntė voką. Esą, kad patys pamatytume, ką jis buvo priverstas padaryti. Voke gulėjo jos nagelis. Iškart supratau, kad tai jos, nes dieną prieš tai buvau leidusi nusidažyti nagiukus mano laku. – Julijos balsas sudrebėjo. – Jis pasakė, kad jei dar sykį kreipsimės į policiją, jis vėl pagrobs Zitą, bet dabar jau parduos vyrams, nežinia kokiems jo pažįstamiems. Tokiems, kuriems patinka mylėtis su mažomis mergytėmis.

Sigita susigūžė.

– Bet, Julija, – prabilo ji. – Juk jeigu jis atsidurtų už grotų, Zitutės nebegalėtų pagrobti.

Julija energingai papurtė galvą.

– Manai, aš rizikuočiau? Žmonės pasėdi už grotų ir vėl išeina. Be to, žinau, kad jis dirba ne vienas.

Tikras stebuklas, kad Julija įsidrąsino ir čia atėjo, pamanė Sigita.

– Aš nežinojau, ką jis sumanęs, – tarsi skaitydama Sigitos mintis šnabždėjo Julija. – Nežinojau, kad jis pagrobs tavo vaiką.

– Bet Zitutę juk atgavote, – pasakė Sigita. – Kaip jums tai pavyko?

Julija tylėjo taip ilgai, kad Sigitai dingtelėjo, jog apskritai nebeprabils.

– Aš jam įdaviau tave, – galiausiai sušnabždėjo Julija. – Jis norėjo sužinoti tavo pavardę, ir aš pasakiau.

Sigita nesusigaudydama įsistebeilijo į Juliją.

– Mano pavardę?..

– Taip. Supranti, merginų mes neregistruojame. Na, turiu omeny – klinikoje. Jos nefigūruoja jokiuose dokumentuose, nes tėvai, tai yra naujieji tėvai, gauna gimimo liudijimą, kuriame parašyta, jog vaikas yra jų.