Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Vis dėlto jai pavyko susitvardyti, iškelti vaiką iš vonelės, pasodinti į kėdutę ir palaukti, kol namo pareis jis, nors labiausiai troško sprukti lauk iš buto. Dabar jis žino, kad tai, jog ji susiėmė, prilygo kone stebuklui.

Vėliau jis šnekėjosi su kai kuriais jos kolegomis, su kuriais Nina dirbo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Jie žavėjosi ja. Pasakojo, kad net per baisiausias krizes ji sugebėdavo elgtis šaltakraujiškai, kompetentingai. Ir kai potvyniai nunešdavo tiltus, ir kai vidury stovyklos sprogo granata ar lauko ligoninėje kilo gaisras, kai atveždavo žmones su minų nutraukytomis rankomis ir kojomis... Tokiais atvejais Nina būdavo galima pasitikėti užsimerkus. Ji, regis, buvo labai įsijautusi į vienišos pasaulio gelbėtojos vaidmenį. O štai savo pačios šeimoje – visiška bejėgė.

Kad kompiuterinio žaidimo tratėjimas nutilo, jis suvokė tik tada, kai tarpduryje išdygo Ida.

– Ar ji negrįš? – paklausė. Vilkėjo neoninės spalvos šortais ir juodais marškinėliais su užrašu: I’m only wearing black until they make something darker. 42Nedidukas sidabrinis auskariukas jos šnervėje priminė vieną paskutinių jo pralaimėtų mūšių su paaugle dukra.

Ji nebesako „mama“, dingtelėjo jam. O tik „ji“, kartais – „Nina“.

– Grįš, – atsakė jis. – Bet turbūt rytoj rytą, – pridūrė, kad pridengtų Niną ir save patį. Galbūt tai paskutinis lojalumo ženklas, o gal jis tiesiog nenorėjo prisipažinti nežinąs?

– Aha.

Ida pradingo koridoriuje.

– Metas į lovą! – riktelėjo jis įkandin.

– Taip, taip, taip, – atsiliepė ji piktai.

Padėjęs laikraštį į šalį, jis įsistebeilijo į vieną tašką. Bet niekaip nepavyko susikaupti. Nina jam melavo. Jis tai suprato iš pauzių jos kalboje, iš kiek susvetimėjusio balso. Jį tai užgavo, net labiau negu tai, jog ji pamiršo parvežti Antoną. Tačiau nebeturėjo jėgų aiškintis, lygiai kaip ir kovoti su Ida dėl ausinių. Pastaruoju metu niekam nebeturi jėgų.

Bet juk buvo ir geresnių laikų. Bent jau taip jam atrodė. Tikrai, tikrai buvo. Olau jai labai padėjo. Tiesą sakant, padėjo abiem. Po išties baisių išgyvenimų Tbilisyje atlikęs testus, psichologas, norvegas, sugebėjo Niną įtikinti, kad jai reikia pagalbos. Ne dėl Tbilisio, Dadabo ar Zambijos, o dėl tų jos įsikaltų priežasčių, dėl kurių ji neva žūtbūt privalanti vykti į Tbilisį, į kitas didesnių ar mažesnių konfliktų zonas.

Nina grįžo namo apsikirpusi ežiuku, sulysusi, bet kažkokia kitokia... Na, vidujai nusiraminusi, santūri, gal pusiausvira. Ir jis patikėjo, kad jiedu vėl bus drauge, kad vėl išmoks vienas kitą mylėti. Persikėlė gyventi į Kopenhagą. Nauja pradžia. Ji gavo darbą Anglininkų stovykloje, o jis tapo „purvų rakinėtoju“– taip kiti geologai pašiepdami vadino kolegas, tyrinėjančius Šiaurės jūros ir aplinkinių vietovių gręžinių mėginius. Jiedu vieningai sutarė, kad dabar svarbiausia – šeima, kad būtina saugoti trapius šeimyninius saitus.

Taigi. Jis vis dar čia. Ir ji – čia. Tačiau šiandien popiet ji pamelavo jam. Todėl sėdėjo kankinamas minties, ar rytoj arba poryt ji nepaskambins iš Zimbabvės, Siera Leonės ar kokio kito pavojingo regiono.

Velniai tave rautų, Nina! Pastūmęs puoduką, staiga atsistojo. Pajuto nenumaldomą norą trenkti viską ir dumti iš namų, bėgti kuo toliau. Bent kelioms valandoms. Ar keleriems metams. Jei, aišku, paskui grįžęs viską rastų lygiai taip, kaip paliko.

Buvo keturios nakties, kai jį pažadino durų skambutis. Vidun prašėsi ne Nina, pamiršusi raktus, o policija. Vienas pareigūnas uniformuotas, kitas – civilinais drabužiais.

– Ar galėtume pasikalbėti su Nina Borg? – paklausė civilis, mikliu judesiu atkišdamas pažymėjimą – turbūt treniravosi daugybę metų.

Mortenas pajuto burnoj nemalonų rūgštumą.

– Ne, – atsakė. – Ji, kiek žinau, pas draugę. O kas atsitiko?

– Gal galėtume trumpam užeiti? Nužudytas žmogus.

NEDIDUKAS MEDINIS Baronų šeimos namas stovėjo kaip salelė tarp blokinių gyvenamųjų namų, panašių į tą, kuriame gyveno Sigita. Betoninius monstrus supo plynė, tad kuklus sodelis prie medinio namuko atrodė lyg kokios džiunglės. Prie tvoros kėpsojo dviem storom grandinėm prirakintas raudonas mergaitiškas dviratis.

Sigita atvėrė vartelius į sodą ir nuėjo prie namo. Kvepėjo kepamais svogūnais – Julija Baronienė turbūt ruošia vakarienę. Sigita spustelėjo skambučio mygtuką; jis buvo naujutėlis ir atrodė keistokai ant aptriušusios mėlynai dažytos durų staktos. Duris kone iškart atidarė kokių dvylikos ar trylikos metų berniukas. Vilkėjo baltus marškinius, ryšėjo kaklaraištį, plaukai lyg sulaižyti – atrodė kažkoks išsipustęs.

– Labas vakaras, – pasisveikino Sigita. – Ar galėčiau pasišnekėti su tavo mama?

– Kaip jus pristatyti? – atsargiai pasiteiravo vaikas, tarytum jam būtų buvę liepta bet ko neįleisti.

– Pasakyk, kad atėjo Mažeikienė iš tėvų komiteto, – pasakė Sigita baimindamasi, kad durys jai prieš nosį neužsitrenktų taip pat greitai, kaip buvo numestas telefono ragelis.

Berniukas delsė, ir Sigitai staiga toptelėjo, kad jam dabar galvoje turbūt sukasi įvairiausios mintys, kuo gi prasikalto mokykloje. Ji draugiškai nusišypsojo.

– Tai... užeikite, – pasakė jis. – Mama ruošia vakarienę, bet tuoj ateis.

– Ačiū.

Berniukas nuvedė Sigitą į svetainę ir dingo, greičiausiai nukurnėjo į virtuvę. Sigita liko stovėti. Apsižvalgė. Didžiulė minkšta rusvos spalvos sofa buvo nauja, bet visi kiti baldai – senutėliai. Medinės grindys patamsėjusios nuo daugybės sluoksnių lako, priešais sofą gulėjo afganiškas kilimas, išmargintas ryškiai raudonais, baltais ir žaliais raštais. Palei tris sienas stovėjo dailiai drožinėtos lentynos, turbūt tokios pat senos kaip ir namas. Jose buvo prigrūsta knygų ir natų sąsiuvinių. Prie ketvirtos sienos stovėjo tamsaus raudonmedžio pianinas, jo klavišai buvo seni ir nusidėvėję, nuo laiko pageltęs dramblio kaulas vietomis atšokęs.

Atsidarė durys ir į kambarį įžengė nedidukė tvirto sudėjimo moteris, lydima lipte prilipusios dukrelės. Su ja įplaukė ir virtuvės kvapai, o ranka, kurią sveikindamasi ištiesė Sigitai, buvo vėsi ir drėgna, lyg Baronienė ką tik būtų skutusi bulves.

– Julija Baronienė, – prisistatė ji. – O čia mano dukrelė Zita.

Zita nudelbė akis, neatrodė nusiteikusi labintis su nepažįstama moterimi. Jos tamsūs plaukai buvo supinti į kasytes, per vidurį bolavo sklastymas – siauras odos lopinėlis.

– Atleiskite, – pasakė jos motina. – Zitutė nelabai drąsi.

Ji manęs nepažino, galvojo Sigita. Ir kodėl turėtų? Juk viskas buvo taip seniai. Sigita neabejojo, kad čia tikrai toji Julija. Iškart suprato išvydusi raudonus plaukus ir apskritą veidą, šiltas džiovintų slyvų spalvos akis.

– Nenuostabu, – atsakė. – Ypač turint omenyje, ką Zitutei teko išgyventi.

Julija Baronienė sustingo.

– Kodėl jūs taip kalbate? – paklausė.

Laikas atskleisti kortas, pagalvojo Sigita.

– Aš ne iš tėvų komiteto, – ištarė. – Atėjau norėdama paklausti, kaip jums pavyko susigrąžinti Zitą. Suprantate, tie patys žmonės pagrobė mano sūnelį. – Jos balsas sudrebėjo.

Zita tyliai suinkštė, lyg kačiukas, kurį tuoj tuoj neš skandinti. Nusigręžė į mamą ir įsikniaubė jai į pilvą.

Akimirką Julija Baronienė atrodė taip, tarsi Sigita būtų jai suvariusi peilį. Bet susiėmė ir išspaudė kreivą šypseną.

– Ak, ta kvaila istorija, – prabilo. – Ne ne, tai buvo tiesiog nesusipratimas. Zitutę tada pasiėmė vienos iš draugių mama, ar ne, Zita? – Mergaitė nieko neatsakė ir nesitraukė nuo mamos. Išsigandusi ji atrodė lyg visai mažas vaikas. – Man labai nemalonu, kad įvėliau policiją. Bet... aišku, baisiai gaila jūsų ir jūsų mažylio. O gal jis tiesiog pasimetė? Nuklydo, ar ką?