Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Buvo keista, kad vardu ją vadina niekada anksčiau nematytas žmogus. Sigita nerangiai linktelėjo, bet ranką irgi ištiesė. Moteris padavė Jolitai rudą voką.

– Pinigų šiek tiek mažiau, nes atskaičiuota už papildomas pas mus praleistas dienas, – pasakė. – Paprastai merginos čia guldomos tik vienai dienai.

Jolita abejingai linktelėjo. Praskleidė rudąjį voką, pažvelgė vidun.

– Norėčiau paprašyti jūsų, kad pasirašytumėt.

Jolita paėmė tušinuką.

– Argi ne aš turėčiau pasirašyti? – pasiteiravo Sigita.

Jolita delsė.

– Kaip nori, – pasakė. – Bet galiu ir aš.

Sigita pažvelgė į popierių. Tai buvo ne įvaikinimo dokumentas, o kvitas už „vaistinius augalus – įvairią žaliavą vaistams“. Kvite įrašyta suma – 14 426 litai.

Staiga Sigita suvokė, kad tai – ne įvaikinimas, o prekybinis sandėris. Svetimi žmonės nusipirko jos vaiką ir dabar ji gauna jai priklausančią pinigų dalį.

– Gal galėčiau bent kartelį pamatyti kūdikį? – paklausė ji. – Ir susipažinti su žmonėmis, kurie jį pasiima?

Jai suskaudo krūtis. Julija buvo jas tampriai suveržusi elastiniu bintu. Jį reikia nešioti mažiausiai savaitę, kad liautųsi tekėjęs pienas, paaiškino.

Moteris baltu chalatu papurtė galvą.

– Iš klinikos jie išvyko vakar. Iš patirties žinome, kad taip visiems geriau.

Juoduma vėl grįžo, skverbėsi gilyn į kūną, į kraujagysles. Darėsi šalta, net šiurpo oda. Po laiko, pagalvojo Sigita. Jai liko tik pinigai. Ištiesė ranką.

– Duok juos man, – pasakė Jolitai.

– Bet, mažute... – Jolita atrodė suglumusi. – Šneki taip, lyg aš jų gvieščiausi.

Sigita nieko neatsakė, tik laukė. Galiausiai Jolita voką atidavė. Jis buvo sunkus, prikimštas pinigų. Sigita sugniaužė voką saujoje ir nušlepsėjo prie durų. Buvo sunku žengti, siaubingai skaudėjo susiūtą žaizdą.

– Sigita, palauk! – sušuko Jolita. – O kvituką?

– Pasirašyk pati, – per petį burbtelėjo Sigita. – Juk tai tavo idėja.

Jolita paskubom suraitė parašą ir atsisveikino su šviesiaplauke moterimi baltu chalatu. Sigita nesustojo. Ėjo koridoriumi, paskui pro laukiamąjį pasuko prie laukujų durų.

Jolita ją pasivijo, kai jau keliavo šaligatviu, šlapiu po lietaus.

– Susistabdykim taksi, – pasiūlė.

Sigita sustojo. Atsisuko į Jolitą ir perliejo šaltu žvilgsniu.

– Gali važiuot namo, – pasakė. – O aš einu į viešbutį. Nebenoriu turėt su tavim jokių reikalų. Niekada.

Vilniaus apskrities telefonų knygoje Baronienių buvo keturios. Sigita paskambino joms visoms ir teiravosi Julijos. Be rezultato. Tada apskambino Baronus, nes telefonas juk galėjo būti registruotas ir vyro pavarde. Baronai buvo aštuoni. Du neatsakė, sykį atsiliepė atsakiklis, bet Julijos vardo irgi nepaminėjo, du atžariai pareiškė jokios Julijos nepažįstą. Šeštoji atsiliepė moteris.

– Klausau, – ištarė netvirtai.

Sigita įtempė ausis, bet nebuvo tikra, ar tai tas pats balsas.

– Ar čia Julija? – pasiteiravo.

– Taip. Kas čia skambina?

– Sigita Ramoškienė. Aš norėčiau...

Daugiau pasakyti ji nespėjo. Pašnekovė metė ragelį.

AUTOMOBILĮ JUČAS privairavo prie pat pakrantės. Tamsu, nė vieno žmogaus. Už jo kaip juoda siena stūksojo tankus eglynas. Jučas nusirengė, liko tik su trumpikėmis. Smėlis po kojomis dar buvo šiltas, o jūros vanduo drungnas ir taip atslūgęs, kad iki gilesnės vietos, kur galėtų paplaukioti, teko bristi kelis šimtus metrų.

Nei didelių bangų, nei stiprių srovių. Tik ramus pošiltis vanduo. Vadinasi, nepatirs taip geidžiamo deginančio šoko. Gal ledinis vanduo bus kiek toliau? Ir povandeninės srovės, ir jų galia, mąstė jis. Svarstė, kad gal vertėtų plaukti dar giliau, kol ras su kuo pasigalynėti.

Barbara laukė viešbutyje. Visko jis jai nepasakojo – tik užsiminė, kad privalo padėti danui sutvarkyti vieną reikalą, o tada atgaus pinigus.

Nuplaukė visos krokuvos, mąstė jis, plačiais mostais irdamasis tolyn, kad net ėmė dilgčioti raumenis. Mintyse tebestovėjo tas idiliškas laimingos šeimos paveikslas: motina, tėvas ir du vaikai, tik dabar namą gabalėlis po gabalėlio pradėjo graužti storos rudos žiurkės. Viena žiurkė įsikabino į mažiausio vaiko kojytę, bet ir vaikas, ir kiti šeimos nariai toliau šypsojosi.

Jis liovėsi mosavęs rankomis, judino tik kojas, kad neimtų grimzti. Puikiai žinojo, iš kur tos žiurkės. Prisiminė, kaip jos išsilakstė, kai jis pasišviesdamas žibintu užėjo į tvartą ir rado močiutę, gulinčią prie pašarų lovio. Vėliau niekas nepasivargino jam papasakoti, nuo ko ji mirė. Bet kad negyva, suprato pats, nors tebuvo septynerių pyplys.

Nuplaukęs taip toli, kad kojomis nebesiekė dugno, apsigręžė ir pradėjo irtis kranto link, ramiai ir metodiškai. Jis nenorėjo leisti žiurkėms švęsti pergalės. Be to, jos paliko pėdsaką, kuriuo jis nusekė.

Jis svarstė, ką daryti su drabužiais. Galų gale suvilgė marškinių rankovę automobilio benzino bake ir pakrantėje sukūrė lauželį. Apie DNR ir mikroskopinius tyrimus nelabai ką nutuokė, bet liepsnos, jo manymu, sunaikina viską.

Pirmiausia visas kortas sumaišė pati moteriškė. Tai buvo ne toji, kurią jis matė ant laiptų – berniukiško sudėjimo bobšė trumpais plaukais. Šita – šviesiaplaukė kaip Barbara, tik su dar didesnėmis krūtimis. Su ana susitvarkyti būtų buvę kur kas lengviau.

Vos jį pamačiusi, šviesiaplaukė puolė bėgti. Jeigu nekalta, juk nebūtų sprukusi, ar ne? Suveikė jo refleksai, ir jis sučiupęs šiek tiek aptalžė jai rankas ir kojas, kad nebemėgintų bėgti. Ji baisiausiai išsigando. Pradėjo kažką kalbėti daniškai, kol susiprotėjo, kad jis nesupranta. Tada prabilo angliškai. Klausė, kas jis toks ir ko iš jos nori. Bet jis iš akių išskaitė, kad ji viską kuo puikiausiai žino. Ji taip bijojo, kad net apsišlapino, per blauzdą nutekėjo gelsvas šlapimas ir ant baltos suknelės liko dėmė.

Kodėl ji negalėjo tiesiog imti ir pasakyti? Ką ji sau galvojo? Kad jei viską neigs, jis apsisuks ir išvažiuos?

Visada ateina akimirka, kai žmogus suvokia, kas jo laukia. Vieni bandydavo bėgti, kiti imdavo klykti, prašyti, maldauti, dar kiti paprasčiausiai pasiduodavo. Visais atvejais kiekvienam žmogui ateidavo tokia akimirka, kai jis pamatydavo, jog tikrovė visai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo. Kai Jučas atimdavo iš jų tai, už ko jie saugiai slėpėsi, – gražius drabužius, jaukius namus, mandagybes, iškrakmolytas užuolaidas, vardą, darbą, saugumo ar valdžios iliuziją, – jie staiga susiprotėdavo, kad yra pažeidžiami, pažeidžiami šią akimirką. Ir tada suvokdavo: jų kančios nesibaigs ir jis tikrai nepasitrauks, kol iš jų negaus, ko reikalauja.

Šviesiaplaukė danė ilgai nepasidavė. Ilgiau negu jis buvo įpratęs Lietuvoje. Gal žmonės čia jaučiasi saugesni? Lyg apaugę apsauginiu riebalų sluoksniu, kaip tos žuvelės Tivolio parko tvenkinyje. Teko paplušėti, kol tą sluoksnį nukrapštė. Galiausiai ji vis dėlto pamėgino suvokti, ko jam iš jos reikia.

Paklausta apie pinigus vis dievagojosi, kad juos kažkur paliko ir turbūt pasiėmė Janas. Ji tai vis kartojo, vadinasi, greičiausiai sakė tiesą.

Tada jis paklausė apie berniuką. „Kas paėmė jį? Pas ką jis? Kur jis?“

Staiga ta minkštakūnė šviesiaplaukė vėl puolė priešintis. Nesakė, nors tu ką. Melavo neva nežinanti.

Tada jis įsiuto.

Paskui išėjo į lauką. Išsigando, kad nebesusivaldys. O gal jau nebesusivaldė. Pastovėjo keletą minučių verandoje giliai kvėpuodamas ir klausydamasis uodų zyzimo, tokio įkyraus, lyg jie visi turėtų pernelyg garsiai birbiančius motoriukus. Kitapus vejos iš krūmų išlindo rainas katinas. Stabtelėjo, pažvelgė į jį ir miauktelėjo, tarytum kažko klaustų. Bet greičiausiai pajuto, kad kažkas ne taip, nes artyn nėjo, nėrė atgal po krūmais.