Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

– Sacred Heart. 40

Vyriškis sugriebė Mariją už rankos. Tempdamas ją šalin, į Niną nė nepažvelgė. Pasivėdėjęs merginą tolėliau, skėlė jai antausį. Paskui dar vieną ir dar. Buvo matyti, kaip tamsoje švysčioja Marijos plaukai, surišti į arklio uodegėlę.

Nina prispaudė berniuko veidelį sau prie peties ir patraukė link Istedo gatvės. Jautė kylantį įsiūtį, bet ką ji gali padaryti? Ogi nieko. Juk ant rankų vaikas. O ir būdama viena vargu ar galėtų pagelbėti.

Prieš pasukdama ji išdrįso atsigręžti ir dar sykį pažvelgė į Helgolando gatvę. Vyriškis buvo jau seniai dingęs gatvės šešėliuose, o mergaitė su arklio uodega ėjo prie juodojo motorolerio. Susikūprinusi, laibas kaulėtas rankas sukryžiavusi ant krūtinės.

Kažkuri mergina iš grupės ištiesė ranką ir patapšnojo jai per petį. Nina išgirdo paauglišką juoką. Jos vėl ėmė spėlioti, ir mergaitė su arklio uodega kvatojosi garsiausiai.

Nina nešė berniuką iki pat mašinos. Jis nemiegojo, bet jėgos, kuriomis tryško Reventlovo gatvėje, dabar buvo jį apleidusios. Sulig kiekvienu žingsniu Ninai į šlaunis ir pilvą daužėsi tabaluojančios vaiko kojytės. Kai pasiekė automobilį, jis nenorėjo pastovėti, kol ji atrakins užpakalines dureles. Tamsią gaižaus šlapimo dėmę uždengusi nudrengtu apklotu, ji paguldė berniuką ant galinės sėdynės. Buvo tamsu, ji jautėsi pavargusi. Laikrodis rodė lygiai 23 valandas. Nežinia kodėl, bet jai patikdavo, kai pataikydavo pažiūrėti į laikrodį, kuomet jis rodo lygią valandą ar pusvalandį.

Eismas Tytgeno gatvėje buvo aprimęs. Kitapus stovinčio senojo Vesterbro namo, kur gyveno nuomininkai, virtuvėse degė šviesos. Pirmame aukšte apyjaunis vyras virė kavą. Stovėjo su virduliu ir kažkam kažką sušuko. Paskui nusišypsojo ir ėmė pilstyti kavą į puodelius. Nina svarstė, ar kitų žmonių gyvenimas iš tiesų toks paprastas, kaip atrodo iš šalies, ar iš tikrųjų laimingas.

Žinoma, ne, nusprendė kategoriškai. Tai tiesiog tikrovės iškraipymas, būdingas ir jai, kaip tvirtino jos psichologas. Ji nuolat sau kala į galvą, kad nesiseka tik jai vienai, o kiti gyvena gražiai ir laimingai. Kad ji viena įstengs išgelbėti pasaulį, kai kiti perkasi skystųjų kristalų televizorius, naujus virtuvės baldus, verda kavą ir džiaugiasi gyvenimu. Štai dėl tokių iškraipymų ji ir bėga nuo Morteno ir Idos. Vis dėlto pastaraisiais metais ėmė tikėti Olau, kuris sako: tu klysti, pasaulis ne toks.

Tačiau dabar ji vėl suabejojo.

Nina atlošė galvą ir pajuto, kaip iš nuovargio merkiasi akys.

Ji panoro paskambinti Mortenui. Ne kad su juo pasikalbėtų, tai nieko neduotų, o kad išgirstų jo balsą televizijos žinių fone. Jai taip reikėjo priminimo, jog kažkur tebeegzistuoja normalus pasaulis. Ranka slystelėjo kišene, kurioje būdavo telefonas.

Užrakinusi duris iš vidaus, įjungė radiją. Galbūt išgirs pranešimą, kad ieškomas vaikas. Arba ką nors panašaus. Paskui išsitraukė pakelį skrudintos duonos, ir jiedu tylomis ėmė valgyti. Kai Nina ranka perbraukė berniukui per šviesius plaukus, jis baugščiai nudelbė akis. Pavalgęs susirangė šalia jos. Nina atsargiai pridengė jį apklotu, atsilošė kėdėje ir įsirėmė keliais į sėdynę priešais. Užsimerkė ir pajuto beužmieganti. Reikia nusnausti. Bent trupučiuką. Rytoj susiras telefono būdelę ir paskambins Mortenui. Rytoj, kai jo balsas nebebus toks šaltas ir piktas. Jo nuotaika tikrai bus geresnė. O tada ji gal net apie berniuką papasakos.

Nina atsimerkė ir pažvelgė į vaiką. Jis jau miegojo, bet akys buvo kiek pramerktos, tarsi tebebūdrautų atidžiai stebėdamas, kas vyksta aplinkui. Burnytė šiek tiek pražiota. Kaip Antono, kai jis kietai įmigdavo ant savo pagalvės su Žmogaus-voro atvaizdais.

Nina vėl užsimerkė.

PAGALIAU BUTE įsiviešpatavo ramybė. Antonas kvailiojo iki pat devintos, tad Mortenas nė žinių dorai nepažiūrėjo, Ida žaidė kompiuteriu atsukusi visą garsą, spyriojosi prašoma užsidėti ausines, nors to reikalavo namų taisyklės. Jis nebeturėjo jėgų su ja ginčytis. Paskui ji pavargo demonstruoti savo nepasitenkinimą, tie kompiuteriniai pif paf tra ta ta kiek pritilo, ir jis nebekreipė į juos dėmesio.

Buvo atlapojęs langus ir svetainėje, ir virtuvėje, bet vis tiek trūko oro. Diena, regis, buvo lipte prilipusi prie kūno. Svarstė, gal reikėtų išsimaudyti, bet pirmąkart po skambučio iš pailgintos dienos grupės pagaliau galėjo ramiai atsisėsti, išgerti puodelį kavos, pasklaidyti laikraštį. Dušas palauks, nusipraus prieš pat eidamas gulti, gal bus lengviau užmigti šitame karštyje.

Kartais. Kartais jis taip trokšta uždaryti viską į laiko kapsulę, o atidaryti ją po metų, poros, gal net po penkerių. O per tą laiką nuveiktų ką nors šaunaus: tundroje ieškotų mineralų, leistųsi į Grenlandiją arba Svalbadą, grįžtų namo sukandžiotas uodų, prisižiūrėjęs baltųjų lokių, šeimą rastų gyvenančią lyg niekur nieko – visos figūrėlės tose pačiose vietose, kuriose buvo palikęs. Na, beveik visos. Porą trejetą ėjimų dabar jis tikrai darytų kitaip. Ne dėl to, kad viso to nenorėtų – vaikų, nuosavo buto, nuolatinių pragyvenimo išlaidų. Bet jam reikia ir kitokių dalykų. Kažkada įsivaizdavo, kad galima turėti ir viena, ir kita – kasmet trims mėnesiams ištrūkti į Grenlandiją, o Nina tuo metu laikytų šeimynos vairą. Bet taip buvo tik iki jos pirmojo pabėgimo. Jis neabejojo: ji tikrai pabėgo. Taip staiga, lyg būtų nusprendusi jį palikti. Tą dieną prisimins kol gyvas. Tarytum jam kas būtų įsiuvęs nesandarią nuodų kapsulę ir jos turinys po truputį nuodija smegenis.

Tai įvyko praėjus penkiems mėnesiams po to, kai gimė Ida. Jie gyveno Orhuse, ankštame nykokame dviejų kambarių butelyje Žiedo gatvėje. Nina buvo ką tik baigusi medicinos seserų mokyklą, o jis rengė mokslų daktaro disertaciją Geologijos institute. Vieną dieną grįžęs iš universiteto jau laiptinėje išgirdo Idos klyksmą. Penkiais dideliais žingsniais užbėgęs į viršų atsirakino duris. Ida sėdėjo vaikiškoje kėdutėje prie virtuvės stalo, jos apskritas veidukas buvo papurtęs ir net mėlynas nuo verksmo. Ji buvo be drabužėlių, ant grindų stovėjo šviesiai žalia vonelė, iki pusės pripilta vandens. Nina kiurksojo prie durų į pagalbinę laiptinę, nugara prisispaudusi prie staktos, tarytum įvaryta į kampą. Vos metęs žvilgsnį jis suprato, kad dabar jos geriau nekalbinti. Kad nėra prasmės ko nors klausti ar viltis, jog paaiškins, kas atsitiko. Jis nežinojo, ar seniai ji taip stovi. Turbūt seniai, nes Ida jau spėjusi kaip reikiant apšlapinti kėdutę.

Kitą dieną ji paskambino jam iš telefono automato, stovinčio Kopenhagos oro uoste. Pranešė išskrendanti į Londoną, o iš ten – į Liberiją. Su organizacija, pasivadinusia „MercyMedic“. Paaiškėjo, kad tą darbą ji gavo toli gražu ne prieš dieną. Regis, tuo pasirūpino Karina – paprašė kažkokio savo pažįstamo gydytojo, prancūzo, ir tas sutiko priimti Niną, nors jai stigo patirties. Ruošdamasi tokiai misijai Nina turėjo būti specialiai apmokyta, bet apie šį darbą ji nė sykelio neužsiminė. Tiesiog ėmė vieną dieną ir išskrido. Palikusi jį su penkių mėnesių kūdikiu ant rankų. Left holding the baby 41, – kaip sako anglai.

Tik daug vėliau ji vis dėlto pasiaiškino. Jis puikiai žinojo, kad ją kankino nemiga, kad prie Idos budėdavo dieną naktį baimindamasi galimų ir prasimanytų bėdų. Jis nuolat mėgindavo ją nuraminti, bet jokie argumentai neišmušė jai iš galvos minties apie vaikui neva gresiančias baisias nelaimes.

– Aš ją maudžiau, – pasakojo ji, bet ne tą dieną, o beveik po metų. – Maudžiau, ir staiga vanduo nusidažė raudonai. Aš žinojau, kad jis nėra raudonas. Tačiau vos pasižiūriu į Idą, jis tuoj nusidažo raudonai.