Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Buvo labai keista liesti Karinos kaukolę be odos. Kaip vieną iš tų prabangių velykinių šokoladinių kiaušinių, kokių Antonui ir Idai vis padovanoja Morteno tėvai; tie kiaušiniai amžinai nukrinta ant grindų, nuėmęs blizgią foliją randi sutrupėjusius. Panašus jausmas apėmė ir palytėjus Karinos kaukolę – Nina pirštais užčiuopė daugybę smulkių sutrupinto kaulo skeveldrų.

Kažkas ją užmušė. Tiesiogine to žodžio prasme. Daužė tol, kol ji išleido paskutinį kvapą.

Nina pajuto, kaip vėl kyla šleikštulio banga, ir užgulė vairą. Kam prireikė žudyti Kariną? Ji juk pats taikiausias, niekam pavojaus nekeliantis žmogus. Šviesiaplaukė, didžiakrūtė, tokia motiniška, kad Ninai visada asocijuodavosi su karštomis bandelėmis ir šiltu pienu. Su saugumu. Šalia Karinos Nina jausdavosi saugi.

Ji persibraukė delnu per akis, atidžiai stebėdama po ratais svaiginamu greičiu lekiančias kelio linijas.

Medicinos seserų mokykloje jos laikėsi drauge. Kartu eidavo į vakarėlius, penktadieniais – į barus, į kurso susirinkimus, nors atidžiau pažiūrėjus buvo labai skirtingos. Nina mažiukė, prakauli, amžinai surūgusi, tarsi kamuojama depresijos. Karina atvirkščiai – lyg iš kokio Trečiojo Reicho propagandinio filmo. Aukšta, šviesiaplaukė, krūtinga, plačių klubų, oda auksaspalvė, lygi. Būdo ji buvo labai paprasto. Ne kvaila, o paprasta – tikras laimės užtaisas. Bent jau taip atrodė Ninai. Ir kaip tik dėl to Karinai nuolat sekasi, manė ji. Vylėsi, kad Karina laime bent šiek tiek užkrės ir ją. Troško būti šalia žmonių, kurių pasaulis visavertis ir tobulas. Kad Karinai niekaip nesisekė įgyvendinti savo svajonės susirasti vyrą ir susilaukti vaikų, Ninai buvo mįslė. Dėl nesuprantamų priežasčių vyrai šalia Karinos per ilgai neužsibūdavo. O štai Nina jų visada turėjo, nors niekada per daug netroško. Galiausiai dėl to jos ir išsiskyrė.

Kai Nina susilaukė pirmojo vaiko ir išvyko gelbėti pasaulio, Karina įsidarbino privačia slauge vienoje danų šeimoje Briuselyje. Kai abi būdavo Danijoje, visada susibėgdavo, bet kuo toliau, tuo labiau tolo viena nuo kitos.

Pavyzdžiui tada, prieš pat gimstant Antonui. Kai Nina pasitiko ją prie jųdviejų su Mortenu naujojo buto Esterbro rajone durų, Karina žvelgė taip, lyg būtų dėl kažko įsižeidusi. Tuo metu jos gyvenimas pagaliau buvo susitvarkęs, pirmą ir vienintelį kartą ji jautėsi laiminga ir rami. Buvo priaugusi 25 kilogramus ir džiaugėsi kiekvienu grameliu, nes tapo putnutė, tvirta, bet sykiu ir švelni.

Karina tada nieko nepasakė. Netgi nepasveikino.

Paskui pokalbiai telefonu darėsi vis retesni, o kai Nina pamatė Kariną per įžymiuosius kalėdinius pietus su ta aiškiai per maža nykštuko kepuraite, po paskutinio jų susitikimo buvo praėję ketveri metai. Tą vakarą Nina greitai nusigėrė, bet vis dėlto prisiminė, kaip Karina pareiškė grįžusi namo visam laikui. Esą gavo darbą kažkur prie Kalunboro.

Mėginant prisiminti tą susitikimą, Ninos kaktoje susimetė raukšlės. Ant stalo buvo pridėliota mažyčių rankų darbo taurelių su nykštukų kepuraitėmis, gausybė alaus ir kažkodėl konfeti bei popierinių girliandų, kokiomis paprastai stalai puošiami tik Naujųjų metų vakarą.

Karina pasakojo dirbanti privačia slauge ir gerai uždirbanti. Nina tai atsiminė puikiai, nes tą vakarą nustebo pamačiusi, kokios pavargusios draugės akys. Jau buvo išlenkusi nemažai burnelių, sėdėjo tarp pirštų sukiodama plastikinį alaus bokalą, o Karina pasakojo, kiek gauna į rankas atskaičius mokesčius. Ir kad jai net nereikia mokėti už nuomą, mat pagal sutartį darbdavys savo name davė butą su vaizdu į įlanką. Prietemoje išryškėjo gilios raukšlės Karinos kaktoje ir mažos statmenos raukšlelės aplink lūpas. Ninai dingtelėjo, kad pirmąkart gyvenime Karina jai nepatinka. Kad nebepažįsta jos. Nina prisiminė, kaip pašaipiai ir arogantiškai jos draugė žvelgė tą vakarą. Jos abi buvo prisisiurbusios kaip niekada anksčiau. Nina jautėsi pavargusi, persirūkiusi ir pikta.

Gal dėl to ir pareiškė tebegelbėjanti pasaulį. Ir kad yra laiminga. Kad turi nuostabią šeimą, tobulą vyrą, kad laisvalaikiu rūpinasi vaikais, moterimis ir suluošintais vyrais, kuriems sumautoje Danijoje daugiau niekas nepuola padėti.

Papasakojo apie savo pagalbos tinklą.

Apie šeimą ji melavo, užtai su kokiu malonumu! Apie darbą sakė tiesą. Tinklui ji skirdavo daug asmeninio laiko. Morteno nuomone, netgi per daug. Jis nuolat priekaištaudavo, esą ji tetrokštanti adrenalino, nors iš tiesų Nina padėdavo žmonėms ne vien dėl to. Ji vis dar norėjo gelbėti pasaulį – kad pati nesijaustų bejėgė.

Nina papurtė galvą ir šiek tiek sumažino greitį. Juk čia ne greitkelis, nors buvo ir daugiau lekiančių kaip ji. Berniukas vėl nurimo. Kiūtojo pusiau gulom ant keleivio sėdynės šalia jos, prisitraukęs keliukus prie smakro, ir didelėmis, baimės kupinomis akimis spoksojo į pro šalį skriejančius laukus. Kas antroje pievoje buvo matyti tamsūs prieblandoje snaudžiančių arklių siluetai.

Ji mąstė apie keistus žodžius, kuriuos ištarė išsigandęs vaikas. Žodžio „mama“ su niekuo nesupainiosi, bet kitų Nina nesuprato. Nė skiemenėlio. Nė žodelio. Nei sakinių, nei kalbos skambesio. Greičiausiai tai viena iš Rytų Europos kalbų, svarstė ji, dėbtelėjusi į kone permatomą vaiko odelę. Kita vertus, buvo tikra, kad berniukas kalbėjo ne rusiškai ir ne lenkiškai. Tose kalbose daug „š“ ir „ž“. Viena ranka trindama nosį siuto ant savęs, kad nesugeba atpažinti kalbų. Pasijuto baisiai pervargusi, lyg keletą parų nemiegojusi, teko net prisimerkti, kad įžiūrėtų laikrodžio skaičius prietaisų skydelyje.

20.58.

Įdomu, ką veikia Mortenas su vaikais? Ida garantuotai sėdi savo kambaryje užhipnotizuota vieno iš savo kompiuterinių žaidimų. Mortenas turbūt jau seniai perskaitė Antonui pasaką prieš miegą. Aišku, jeigu neužsiuto taip, kad nebeįstengė paskaityti apie Vyšnių sodą ir Sofijos lėles. Jis juk sakė: dėl manęs gali ir negrįžti, ar ne? Staiga Nina nebeįstengė prisiminti, ką tiksliai sakė Mortenas.

O gal prašė grįžti namo?

Lyg ir ne. Nina pajuto, kaip iš krūtinės po visą kūną sklinda gaivi, šalta ramybė.

Mortenas užsiunta ne taip dažnai.

Kartais jis panėšėdavo į vieną iš tų didelių ramių šunų, kuriems diena po dienos kas nors vis įgnybia į ausį ar patempia už uodegos. Žmonės neabejoja, kad tai taikingiausias pasaulyje šuo, kol vieną gražią dieną jam trūksta kantrybė ir jis įsiutęs krimsteli į šlaunį įkyriam kaimynų septynmečiui.

Įsiutusio Morteno Nina bijo. Ypač dėl to, kad pyktį jis imdavo lieti ant viso pasaulio, nors iš tiesų iš kantrybės jį išvedė ji. Per pikčiausius barnius Mortenas šiurkščiai elgiasi ir su Ida, ir su Antonu. Tarsi jie būtų jos dalis, kurios jis nekenčia.

Tokiomis – itin retomis – dienomis Mortenas negalėdavo pakęsti Antono, o Idos būdavo prašoma savo kambaryje išjungti televizorių vien todėl, kad jį neva erzina jo garsas.

Nina įsivaizdavo, kaip jis dabar sėdi ant sofos, ant žemo stalelio pasidėjęs kompiuterį, ir įnirtingai peržiūrinėja darbo skelbimus, ieško slidinėjimo įrangos ar pigių bilietų į Borneo arba Novosibirską. Bet ko, kad tik galėtų pajusti gyvenimo skonį be jos.

Staiga kūnu perbėgo šiurpuliukai, nors automobilyje po karštos dienos buvo gana tvanku. Ką dabar daryti? Iš Karinos nieko daugiau nebeišpeši, Nina žino tiek, kiek ir žinojo, tai yra beveik nieko.

Prie Farumo ji išsuko iš Hileredo plento ir stabtelėjo prie degalinės. Pažvelgė į berniuką. Jis buvo užsimerkęs ir atrodė kaip mažytis prie keleivio durelių prisispaudęs ryšuliukas. Turbūt visiškai išsekęs, dingtelėjo jai.